Naujo olimpinio medalio reikėjo laukti ilgai – 1968-aisiais Tokijuje vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse Danas Pozniakas pasipuošė auksu, o legendiniam JAV sunkiaatlečiui George’ui Foremanui finale nusileidęs Jonas Čepulis grįžo su sidabro medaliu. Iki šių metų rugpjūčio tai buvo paskutinis kartas, kai Lietuvos boksininkai lipo ant pačios prestižiškiausios – olimpinių žaidynių – prizininkų pakylos.
Nors prieš Londono olimpiadą daugiau vilčių buvo dedama į 2011-ųjų pasaulio čempionato bronzos laimėtoją Egidijų Kavaliauską, jis, kaip ir Pekino žaidynėse, „perdegė“ – vėl pralaimėta pati pirmoji kova. Tuo metu mūsų bokso komandos jaunėlis, 20-metis E. Petrauskas Londono ringe jautėsi lyg gimtojoje Šilutėje. Trys pergalės iš eilės garantavo bronzą, ir tik keistoki arbitrų sprendimai pusfinalyje mūsiškiui neleido susigrumti dėl aukščiausios prabos apdovanojimo.
Daugeliui bokso įvykių itin atidžiai nesekančių lietuvių šis užsispyrusio žemaičio žygis tapo dideliu netikėtumu. Iš kur išdygo šis jaunuolis?
„Penkerius metus E. Petrauskas nuosekliai gerino rezultatus. Nuo 2008-ųjų jis spėjo tapti Europos jaunių ir jaunimo čempionu, pasaulio jaunimo vicečempionu ir nugalėjo jaunimo olimpinėse žaidynėse. Prie Londono medalio jis artėjo pamažu, – kalbėdamas su IQ priminė Lietuvos bokso rinktinės treneris vyriausiasis treneris Vladimiras Bajevas. – Jeigu Evaldas neužmigs ant laurų ar nesutrukdys kokios nors kitos neplanuotos aplinkybės, Rio de Žaneiro olimpiadoje rezultatai turėtų būti ne prastesni.“
Vien talento negana
Taip, E. Petrauskas labai talentingas, pareigingas ir pasižymintis specifine bokso technika, tačiau vien to nužygiuoti iki olimpinio medalio nepakanka. Bokso specialistai neslepia – lūžiu jaunuolio gyvenime tapo persikraustymas į Vilnių, kur Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) jam buvo sukurtos puikios gyvenimo, mokymosi ir treniravimosi sąlygos.
Nors į Lietuvą beveik kiekvienais metais medalių parveža jaunučių ir jaunių amžiaus grupių boksininkai, vėliau šie talentai dingsta lyg į vandenį – finansinių galimybių produktyvioms treniruotėms tęsti nėra, bet provincijų treneriai ir vaikų tėvai į sostinę išleisti atžalų vis tiek nenori. Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad bokso pirštinės yra metamos į šalį.
„Jei E. Petrauskas būtų likęs Šilutėje, Lietuva apie jį apskritai nieko nežinotų. Vaikinas į boksą jau būtų numojęs ranka ir išvažiavęs į užsienį. Gerbiu pirmąjį jo trenerį, tačiau faktas yra toks – pagrindiniame šalies centre dirba patys geriausi specialistai, gebantys ne tik treniruoti, tačiau ir planuoti išvykas, rengti bendras stovyklas su užsieniečiais. Tai neišvengiama, nes tinkamų treniruočių partnerių geriausiems boksininkams mūsų šalyje nėra“, – pažymėjo V. Bajevas.
Prognozės bokse – bevertės
Be E. Petrausko, specialistai itin daug vilčių deda ir į dar vieną LOSC auklėtinį – 19-metį boksininką Ričardą Kuncaitį, 2010 m. tapusį jaunimo olimpiados čempionu.
Labai perspektyviu laikomas ir 18-metis kaunietis Eimantas Stanionis, jau spėjęs iškovoti medalį ne viename tarptautiniame jaunimo turnyre. Akivaizdu, kad Lietuvos boksas pastaruoju metu išgyvena pakilimo laikotarpį, tačiau ar jis taps tikruoju šios sporto šakos renesansu, paaiškės tik per artimiausią olimpinį ciklą – iki 2016 m. olimpinių žaidynių.
Negalima pamiršti fakto, kad džiugių ir viltį teikiančių akimirkų per nepriklausomybės metus būta ir daugiau. Nuo 1990-ųjų iki dabar Lietuvos boksininkai iš pasaulio ir Europos čempionatų parvežė po penkis medalius, 1993 m. Vitalijus Karpačiauskas tapo Senojo žemyno čempionu, planetos vicečempionu ir buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku. Apie bokso atgimimą buvo užsimenama ne sykį, tačiau nuoseklesnius aukštus rezultatus pademonstruoti pavyko tik jau minėtam V. Karpačiauskui.
„Boksas – komplikuota sporto šaka, kurioje rezultato nepamatuosi nei chronometru, nei svarstyklėmis nepasversi. Jis neprognozuojamas, būna pakilimų ir kritimų, daug lemia burtai ir teisėjavimas. Vienais metais gali pasisekti, kitais ne“, – teigė įvykiams už akių bėgti nenorintis Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Antanas Arėška.
Jam pritarė ir V. Bajevas, tikinantis, kad, norint išvengti nemalonių staigmenų, olimpinėje komandoje geriausia turėti du–tris lygiaverčius sportininkus. „Jei dviem boksininkams nepasisekė, o vienas tapo prizininku, jis tikrai „uždengs“ kitus. Taip, kaip šiemet nutiko su E. Kavaliausku. Tikiuosi, kad Egidijus liks Lietuvoje ir rimtai pretenduos į Rio de Žaneiro olimpiadą. Juk tuomet jis bus 28 metų – subrendęs ir patyręs sportininkas“, – pastebėjo boksininkų treneris.
Nusikaltimų šleifas
Tačiau bokso pasaulyje ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Plaukikų treneriai prieš gerą mėnesį trimitavo, jog dėl Rūtos Meilutytės iškovoto aukso nepaprastai padaugėjo mažųjų baseinų lankytojų. Tuo metu bokso federacija didesnio tėvų ir vaikų susidomėjimo savo sporto šaka kol kas nepastebi – šiuo metu boksą Lietuvoje kultivuoja tik apie 2 000 žmonių.
Akivaizdu, kad vien tik žvaigždžių boksui populiarinti nepakanka – padėtis, kai žiemą provincijos miestelio nešildomoje salėje reikia treniruotis apsigobus striuke, nedžiugina nei pačių jaunųjų sportininkų, nei jų tėvų, nei bokso specialistų. Jei nesi olimpinės rinktinės kandidatas, apie geresnes sąlygas lieka tik pasvajoti.
Viskas elementaru ir atsiremia į visiems iki gyvo kaulo įgrisusį daiktavardį „finansavimas“. Kažin, ar padėtį iš esmės pakeis ir nauji politiniai vėjai.
Keistis mėgina pati, šių metų pradžioje naują prezidentą išsirinkusi, bokso federacija – ketveriems metams vadovu tapęs Darius Šaluga tvirtina pagerinsiantis bokso, kaip sporto šakos, įvaizdį. Užmačia gera – tiek pačią sporto šaką, tiek bokso federaciją beveik visą nepriklausomybės laikotarpį lydėjo žiaurių nusikaltimų šleifas. Klausimas tik vienas: ar tikrai federacija pajėgi gerinti įvaizdį, kai pats jos vadovas praėjusių metų pabaigoje už tarpininkavimą kyšininkaujant buvo nuteistas pustrečių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams?
