Kiekvienas europietis, be gimtosios kalbos, turėtų kalbėti dar bent dviem kalbomis. Kaip toli iki šios vizijos Lietuvai?
Kiek iš mūsų laisvai kalba trimis užsienio kalbomis, o kiek gali susikalbėti viena, turėtų paaiškėti spalį. Tada Statistikos departamentas ketina paskelbti 2011 m. gyventojų surašymo pagal mokamas kalbas duomenis.
Tačiau Britų tarybos atliktas projekto „Europos kalbų lobynas“ tyrimas, analizuojantis daugiakalbystės politikos ir praktikos tendencijas Europoje, signalizuoja apie nedžiuginančius pokyčius. Anksčiau visuotinai mokėtą rusų kalbą Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, keičia anglų kalba. Tačiau tokios kalbos kaip prancūzų, ispanų ar vokiečių į mūsų akiratį patenka palyginti retai. O būtent retesnių kalbų žinių Lietuvoje pasigenda IQ kalbinti švietimo, turizmo, darbo rinkos ekspertai.
Nei lyderiai, nei atsilikėliai
„Mums buvo malonu, kad esame nei lyderiai, nei atsilikėliai. Esame per vidurį“, – kalbėdama apie tyrimą Seime surengtoje konferencijoje sakė kalbininkė, buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Tyrimo rengėjai sąmoningai atsisakė minties reitinguoti 24 projekte dalyvavusias šalis ir regionus pagal mokamas užsienio kalbas. Lietuvos vardas tyrime kelis kartus šmėkšteli prie gerosios praktikos pavyzdžių, kelis – prie priešingų, tačiau iš esmės iš bendro konteksto neiškrinta.
Įsivyravusi anglų kalba – ryškus ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų tyrime dalyvavusių šalių bruožas. Tai – anaiptol ne naujiena: dar 2009 m. „Eurostat“ atliktas tyrimas patvirtino ryškų anglų kalbos mokymosi plitimą kitų kalbų sąskaita. Metais anksčiau parengtoje ES daugiakalbystės politikos apžvalgoje pastebėtas europiečių nenoras mokytis kitų kalbų, išskyrus anglų.
Europos Komisija 1995 m. trikalbystę iškėlė kaip visų Europos piliečių politinį tikslą. Be gimtosios, kiekvienas Europos pilietis turėtų mokytis mažiausiai dviejų Bendrijos kalbų. Kas kaltas dėl tokio anglų kalbos populiarumo Lietuvoje kitų užsienio kalbų sąskaita? Atsakymo, kaip paprastai, reikia ieškoti vaikystėje.
Iš tėvų kišenės
„Europos kalbų lobyno“ tyrimo duomenimis, tik septyniose iš projekte dalyvavusių šalių ir regionų užsienio kalbų pradedama mokyti ikimokyklinio ugdymo įstaigose (tarp šių šalių yra Estija ir Ukraina). Lietuvos tarp jų nėra. Tyrimą Seime pristačiusi kalbininkė I. Smetonienė teigė, kad Lietuvoje dauguma vaikų užsienio kalbos (paprastai – anglų) pradedami mokyti likus 1–2 metams iki mokyklos. Tačiau yra nemažai darželių, kuriuose, tėvų pageidavimu, vaikai kalbėti angliškai mokomi jau nuo 3 metų.
Nesutapimo tarp „Europos kalbų lobyno“ tyrimo ir I. Smetonienės pateiktų duomenų priežastis – finansavimas. Britų tarybos įgyvendintame projekte tirtos tik valstybės remiamos mokymo programos. Lietuvoje darželinukų užsienio kalbų mokymui lėšų iš biudžeto neskiriama. Taigi už populiariosios anglų kalbos, kurios vaikai vėliau vis tiek neišvengiamai išmoks, pamokas tėvai moka iš savo kišenės. O čia jau galima diskutuoti apie socialinę nelygybę ir svarstyti, kas darželinukų tėvams padėtų įvertinti galimybę rinktis ne tik „tradicinę“ – anglų – kalbą. Švietimo specialistai į tai kol kas nesikiša: tie, kas moka pinigus, užsako ir muziką, t. y. užsienio kalbą.
Atsisako antrosios kalbos
Pradinukai užsienio kalbos Lietuvoje jau gali mokytis už valstybės pinigus. Tačiau tendencijos rinktis anglų kalbą nesikeičia kone iki abitūros.
Statistikos departamento duomenimis, 2010–2011 mokslo metais bent vienos užsienio kalbos mokėsi 92 proc. bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Anglų kalbą kaip pirmąją užsienio kalbą besirenkančių moksleivių dalis pastaruosius kelerius metus tik didėjo. Prieš septynerius metus anglų kalbos mokėsi 80 proc. moksleivių, o užpernai – jau 89 proc. Per tą patį laikotarpį pora procentų ūgtelėjo rusų kalbą besirenkančių moksleivių dalis. Tačiau, pavyzdžiui, pasirinkusių mokytis vokiečių kalbą sumažėjo nuo 17 iki 9 proc. Prancūzų kalbos Lietuvoje mokosi vos 2,5 proc. moksleivių.
Nuo penktos klasės moksleiviai Lietuvoje turi pasirinkti antrą užsienio kalbą. Tačiau Lietuva yra viena iš šešių „Europos kalbų lobyno“ tyrime dalyvavusių šalių ir regionų, kuriose mokytis dviejų užsienio kalbų reikalaujama tik iš žemesniųjų klasių moksleivių. Vyresniesiems pakanka mokytis vienos užsienio kalbos. O, pavyzdžiui, Estijoje ir Lenkijoje mokytis dviejų užsienio kalbų privalo ir žemesnių, ir aukštesnių klasių moksleiviai.
Vokiečių turistų Lietuvoje daugėja, kalbančių vokiškai lietuvių – ne.
Andreas Rodenbeckas, Goethe’s instituto Vilniuje švietimo ekspertas, pastebi, kad galimybe atsisakyti antros užsienio kalbos moksleiviai naudojasi aktyviai. Statistiniais duomenimis, antrajai užsienio kalbai tapus neprivaloma jos atsisako apie 60 proc. gimnazistų. Artėjant abitūros egzaminams moksleiviai telkiasi į juos ir dalykų, kurių egzamino laikyti nereikės, tiesiog nesirenka. Tų moksleivių, kurie dviejų kalbų mokosi ir toliau, įgyjamos žinios A. Rodenbeckui kelia abejonių.
„Daug tenka bendrauti su pedagogais, kurie skundžiasi, kad antrajai užsienio kalbai skiriama vos pora pamokų per savaitę. Ko per tą laiką galima išmokyti? Moksleivių motyvacija mokantis antrą kalbą menka, tačiau tai yra labai reikalingas dalykas. Kalbėti angliškai yra būtina, bet šiandien to maža“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lietuvoje gyvenantis vokiečių tautybės A. Rodenbeckas nusijuokė paklaustas, kiek mūsų šalyje turi galimybių bendrauti gimtąja kalba.
„Aš kalbu lietuviškai, tad man problemų viešosiose erdvėse nekyla. Bet verslo atstovai iš Vokietijos skundžiasi, kad vokiškai kalbančių Lietuvoje trūksta. Menkas antros užsienio kalbos mokėjimas, manau, yra problema visoje Europoje. Jūsų privalumas iki šiol buvo tas, kad esate maža šalis, kuriai gyvybiškai svarbu mokėti užsienio kalbų. Tačiau matome, kokios tendencijos“, – sakė A. Rodenbeckas.
Statistikos departamento pateikti duomenys taip pat liudija, kad vyresni moksleiviai kalbų mokosi mažiau. Pavyzdžiui, užpernai vienas pagrindinės mokyklos mokinys Lietuvoje vidutiniškai mokėjo 1,8 užsienio kalbos (ES vidurkis – 1,5 kalbos). Tačiau 2009 m. vidurinių mokyklų moksleiviui Lietuvoje vidutiniškai teko jau po 1,5 mokomos užsienio kalbos, o tai jau mažiau už Europos vidurkį – 1,6 kalbos.
Atkirsti anglų kalbos
Tuo, kad vidurinėse mokyklose būtina persvarstyti užsienio kalbų mokymo programas, neabejoja ir jaunimo organizacijos. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) dėl to jau kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją.
„Mūsų pozicija tokia: moksleiviai turi mokytis daugiau nei vienos užsienio kalbos, o jei renkasi anglų kalbą, tai ji turėtų būti antroji užsienio kalba“, – IQ sakė LiJOT prezidentė Loreta Senkutė.
Pasak pašnekovės, anglų kalba šiuolaikiniams vaikams tampa duotybe: muzika, filmai, kompiuteriniai žaidimai, kelionės, galų gale – internetas vaikui neišvengiamai suformuoja anglų kalbos įgūdžius.
Daugiau dėmesio užsienio kalboms reikėtų skirti ir universitetuose, ypač pirmakursiams, kurie mokosi dar mažiau specialybės dalykų. Paradoksalu, bet anglų kalbos žinios, užuot atvėrusios akademinei bendruomenei daugiau galimybių, įspraudžia į savotiškus rėmus. Pasak L. Senkutės, būsimi teisininkai, vadybininkai, inžinieriai, rengdami mokslinius darbus, iš esmės remiasi literatūra tik anglų kalba, nes jokia kita nekalba. Dėl to ribojami ne tik prieinami šaltiniai, bet ir gaunamos žinios. Universitetai paprastai kviečiasi tik anglakalbius dėstytojus, nes kalbančių ispaniškai ar prancūziškai dauguma studentų tiesiog nesupranta.
„Panašiai yra ir dėl „Erasmus“ mainų programos. Sutartys pasirašytos ne tik su anglakalbiais universitetais. Tačiau, pavyzdžiui, jei teisės studentas kalba prancūziškai, į Prancūzijos universitetą pagal mainų programą jis gali išvykti praktiškai be konkurso. O į mainų programas anglakalbiuose universitetuose konkursai milžiniški, nes dauguma studentų kalba tik angliškai“, – sakė L. Senkutė.
Priešingai nei universitetuose, dauguma Lietuvos profesinio mokymo mokyklų moksleivių užsienio kalba renkasi ne anglų, o rusų kalbą. Taigi jei kokiai įmonei prireiks laisvai rusiškai kalbančio darbuotojo, visai reali galimybė jį rasti ne tarp universiteto absolventų, o tarp baigusių, pavyzdžiui, profesinę mokyklą.
Reikalauja, bet nepanaudoja
Užsienio kalbų svarba išryškėja ne tik studijuojant, bet ir ieškant darbo. Kandidato užsienio kalbų žinios Lietuvos darbdaviams – vienas svarbiausių veiksnių ieškant darbuotojo.
„Europos kalbų lobyno“ autoriai tyrė užsienio kalbų vartojimą 24 Lietuvos verslo įmonėse (bankuose, viešbučiuose, statybos bendrovėse ir prekybos centruose). Net 17 tyrime dalyvavusių įmonių nurodė, jog įdarbinamo specialisto užsienio kalbų gebėjimai yra labai svarbūs. Tačiau tik pavienės įmonės suteikia darbuotojams galimybę toliau sistemingai tobulinti kalbų žinias.
Profesorius Boguslavas Gruževskis, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius, reziumuoja, jog Lietuvoje užsienio kalbų mokėjimas „kaip ir nėra vertybė“. Pasak jo, kartais užsienio kalbų žinios yra tiesiog perteklinis reikalavimas: jis visiškai nereiškia, kad įdarbintas specialistas savo žinias galės nuolat panaudoti. Be to, reikalavimai laisvai kalbėti angliškai iš karto užkerta galimybes darbo rinkoje daliai vyresniojo amžiaus žmonių. Nors įsidarbinus jiems tų žinių galbūt net neprireiktų.
„Užsienio kalbų žinios negali garantuoti, kad žmogus tikrai ras darbą. Be abejo, įmonėse, kurios veikia daugiakultūrinėje aplinkoje, tokios žinios būtų privalumas. Bet kiek tokių įmonių yra? Rinka perpildyta laisvai angliškai kalbančių žmonių, o kalbančių retomis kalbomis trūksta“, – sakė B. Gruževskis.
Jo pastebėjimu, lietuviai puola intensyviai mokytis, pavyzdžiui, norvegų ar švedų kalbų, jei save labai aiškiai sieja su ta šalimi. „Retų kalbų mokymasis iš esmės yra aiškus signalas, kad žmogus savo ateitį įsivaizduoja ne Lietuvoje“, – tvirtina B. Gruževskis.
Galbūt situaciją su užsienio kalbų panaudojimu galima vadinti simptomiška, galbūt į darbuotoją Lietuvoje tiesiog apskritai investuojama mažai? „Tai – bendra problema, kuri yra žemos darbo jėgos vertės rezultatas“, – neneigė B. Gruževskis.
Projekto „Europos kalbų lobynas“ tyrimas
Projektą įgyvendinanti Britų taryba su partneriais 24 Europos šalyse ir regionuose tyrė įvairaus statuso kalbų – užsienio, regioninių ir mažumų, emigrantų, valstybinių – politiką ir praktiką partnerių šalyse (projekte dalyvauti panoro ne visos Europos šalys, todėl, pavyzdžiui, duomenų apie Latvijos kalbų politiką tyrime nėra). Galutiniai tyrimo rezultatai ir rekomendacijos turėtų būti paskelbti rudenį.
Valdininkai skatinami labiau
Daugiakalbystės apraiškų kol kas maža ir turizmo sektoriuje. Kęstutis Ambrozaitis, turizmo ekspertas ir „Lithuanian Tours“ generalinis direktorius, tikina, jog rinkoje trūksta gidų, gebančių kalbėti ne vien anglų ir rusų kalbomis. O poreikis tam yra: Statistikos departamento duomenimis, pernai daugiausia Lietuvoje lankėsi rusų, tačiau sparčiausiai – net 23 proc. – augo turistų iš Vokietijos srautas.
„Savarankiškai keliaujantys turistai į Lietuvą atvyksta nusiteikę, kad čia galės susikalbėti angliškai. Didžiuosiuose miestuose, kiek tenka girdėti, dėl to kliūčių nekyla. Tačiau jei turistai keliauja po Lietuvą, mažesniuose miestuose susiduria su jokių užsienio kalbų žinių nebuvimu“, – sakė K. Ambrozaitis.
Vis dėlto turistų medžioklėje dar yra kur pasitempti ir didiesiems miestams. „Europos kalbų lobyno“ tyrimas analizavo ir kalbų panaudojimą Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos viešųjų paslaugų sektoriuje ir viešosiose erdvėse. Tyrimo duomenimis, sostinėje ir uostamiestyje turizmo paslaugos viešosiose erdvėse teikiamos 3–4 kalbomis, Kaune – vos 1–2 kalbomis.
Kur kas sunkiau, jei svetimšaliui prireikia sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų: jos visuose miestuose suteikiamos 1–2 kalbomis. Išskyrus Vilnių, keblu pritraukti ir kultūrinių poreikių turistus: pavyzdžiui, Kaune ir Klaipėdoje siūlomos teatro programos yra tik valstybine kalba.
Savivaldybių darbuotojų užsienio kalbų žinioms skiriamas dėmesys tyrime įvertintas kaip nepakankamas. Tačiau valdžios institucijų darbuotojų kalbų mokėjimas Lietuvoje skatinamas labiau nei privačiojo sektoriaus atstovų.
Daugiakalbystė ir įvairiakalbystė
Europos Taryba skiria daugiakalbystės ir įvairiakalbystės sąvokas. Daugiakalbystė apima geografinėje teritorijoje vartojamas kalbų atmainas, o įvairiakalbystė (arba individualioji daugiakalbystė) – individualų vartojamų kalbų ar jų atmainų repertuarą, įskaitant ir gimtąją kalbą, ir bet kurias kitas kalbas ar jų atmainas.
Šaltinis – projekto „Europos kalbų lobynas“ leidinys
Emigrantų kalbos ignoruojamos
Ne vien mokyklos, universitetai ir darbdaviai suteikia galimybių tobulinti kalbų žinias plačiau nepraveriant piniginės. „Žiniasklaida, pasitelkusi šviečiamąsias pramogines programas ir subtitruotus filmus, gali būti puiki neformalaus kalbų ugdymo priemonė“, – rašoma 2008 m. Europos Komisijos komunikate.
Nors Europos šalys paragintos subtitruoti televizijos programas, Lietuvoje tokį kalbų mokymosi alkį iš esmės galima numalšinti tik kino teatruose, bet ne prieš televizoriaus ekraną.
Be retų anglų kalbos properšų, dauguma vietos žiniasklaidos turinio pasiekiama tik tautinių mažumų kalbomis. Radijuje bent kartą per savaitę galime girdėti laidas rusų, lenkų, baltarusių kalbomis, bet nei vokiškai, nei latviškai jo klausydamas nepramoksi. O tirta Lietuvoje leidžiamų laikraščių situacija atskleidė liūdną tendenciją – drastišką visų kalbų, taip pat ir lietuvių, laikraščių tiražų mažėjimą.
Brandaus amžiaus žmonėms mokytis užsienio kalbų galima per Mokymosi visą gyvenimą programą. Vienas jos tikslų yra skatinti būtent užsienio kalbų žinių tobulinimą. Tačiau lietuviai Mokymosi visą gyvenimą programoje dalyvauja palyginti vangiai. Kelerius metus mažėjęs, pernai lietuvių mokymosi visą gyvenimą lygis šoktelėjo iki beveik 6 proc., tačiau šie duomenys – dar labai tolimi 2012 m. planuotam 15 proc. lygiui.
Palaužyti liežuvį ne vien anglų kalba galima atsigręžus į gyvenančius čia pat, Lietuvoje. Už tautinių mažumų kalbų skatinimą Lietuva tyrime didesnių priekaištų nenusipelnė. Oficialiai Lietuvoje pripažįstamos regioninės ir mažumų kalbos – baltarusių, hebrajų, lenkų ir rusų. Tačiau, išskyrus pastarąją kalbą, mažumų, kaip ir kaimyninių šalių, kalbų mokymas, nėra dažnas. 2011–2013 m. mokyklų bendrojo ugdymo planuose antrąja užsienio kalba leidžiama rinktis ir latvių, lenkų kalbas. Bet Lietuva kartu su dar keturiomis šalimis laikosi nuostatos mokyti kalbų tik tada, kai susirenka mažiausiai 5 asmenų grupė. Tad jei išmokti latviškai mokykloje panorės keturi moksleiviai, vien noro gali būti maža.
Jei ne itin noriai mokomės kaimynų ir tautinių mažumų kalbų, galima tik spėlioti, kaip priimsime dėl palyginti naujo reiškinio – imigracijos – Lietuvą pasiekiančias kalbas. Kol kas dėl imigrantų kalbų Lietuvoje galvos nesukama. Nei darželiuose, nei mokyklose imigrantų kalbomis vaikai neugdomi, teisės aktai to taip pat nereglamentuoja. B. Gruževskis apgailestauja, kad galimybės patiems išmokti imigrantų kalbų yra tiesiog praleidžiamos.
„Imigrantai apskritai per mažai pas mus „panaudojami“. O juk tai langas į kitą kultūrą, kitą valstybę. Tačiau tam, kad aktyviau panaudotume imigrantų žinias, patirtį, kalbas, ekonomika turi būti aktyvesnė, verslesnė. Dirbtinai to nesukursi“, – įsitikinęs B. Gruževskis.
Panašios imigrantų kalbų politikos – tai yra jokios politikos – esama daugelyje tyrime dalyvavusių šalių. Bet gal neverta sekti paskui inertišką masę, o pažvelgti, pavyzdžiui, į Šiaurės Airiją: čia dalyje mokyklų kaip pasirenkama užsienio kalba jau siūloma ir lietuvių.
