Panevėžio kraštas Lietuvai dovanojo ne vieną iškilią asmenybę, tačiau viena ryškiausių jo legendų – savitą lietuviškosios filosofijos kalbą sukūręs ir ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje palikęs filosofas prof. Arvydas Šliogeris.
Nors gyvenimas jį nuvedė į sostinę, savo dvasiniais namais A. Šliogeris visada laikė Panevėžį – miestą, kurį vadino vieninteliu absoliutu ir prie kurio mintimis sugrįždavo visą gyvenimą.
Šiandien iškilaus mąstytojo vardas sugrįžta į gimtąjį miestą per jo knygas, idėjas, atminimo ženklus ir žmones, saugančius filosofo palikimą.
Visų laikų iškiliausias
Panevėžio šlovės alėjoje didingai veši ir žaliuoja iškilaus filosofo profesoriaus Arvydo Šliogerio ąžuolas, sukaupęs gausų mokslo, išminties, tiesos ir suvokimo derlių.
Tas derlius – visos Lietuvos pasididžiavimas ir jo reikšmę lietuvių filosofijai bei visai humanitarinei kultūrai sunku pervertinti.
Drąsaus ir garbingo mąstymo riteriu iš Panevėžio kilusį mokslininką A. Šliogerį vadino jo mokinys, dabar ir pats mokslo viršūnes siekiantis profesorius Naglis Kardelis, savo mokytoją gretinantis su Sokratu, Martinu Heidegeriu ir kitais garsiais mąstytojais.
„Jei visų laikų lietuvių filosofus vertintume remdamiesi vien filosofinės minties originalumo ir filosofinių intuicijų savitumo kriterijumi, Arvydą Šliogerį turėtume pripažinti ne tik iškiliausiu šiuolaikiniu, bet ir iškiliausiu visų laikų Lietuvos filosofu“, – įsitikinęs prof. N. Kardelis.
Tyrinėjęs filosofijos istoriją, metafizikos prigimtį ir esmę, kalbos filosofiją, meno kūrinio prigimtį ir kitas sritis, A. Šliogeris, pasak N. Kardelio, gali būti laikomas ir pirmuoju medijų filosofu Lietuvoje, iššūkius pradėjusiu analizuoti porą dešimtmečiu anksčiau nei kiti, kai ši tema tapo ypač populiari ir net madinga.
„Riteriškai taurus šio mąstytojo gyvenimas įsakmiai byloja apie kiekvieno filosofo, humanitaro ir apskritai intelektualo pareigą bendruomenei“, – primena prof. N. Kardelis.
Sugrįžti į Panevėžį
Kaip viename susitikime su panevėžiečiais teigė prof. N. Kardelis, Panevėžys – mistiškas miestas, pagimdęs iškiliausią Lietuvos mąstytoją. Vieta, iš kurios jis mąsto.
„Turime būti dėkingi šiam vidutinio dydžio miestui, žemei, išugdžiusiai asmenybę, kurios filosofija skleidžiasi visame pasaulyje. Atvykęs į Panevėžį kaskart bandau užčiuopti Arvydo filosofiją, kaskart norisi pasakyti ką nors nauja – šioje vietoje gimsta vis nauja mintis. Taip tarsi atsiveria pačios kasdienybės prigimtis – kasdien kas nors nauja. Prisiminkim Heraklitą: saulė pateka kasdien, tačiau kaskart kitaip“, – sako prof. N. Kardelis.
Ką panevėžiečiai žino apie garbųjį savo kraštietį A. Šliogerį?
Kiek yra priartėję prie jo asmenybės ir išminties?
Turbūt ne visi vienodai, – besidomintys filosofija, jo knygas, straipsnius skaitę, susitikimuose, rengtuose G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, dalyvaudavę žino ir supranta gana daug.
Kitiems A. Šliogeris gal žinomas tik kaip Panevėžio miesto garbės pilietis ar kaip skvero Šermukšnių gatvėje vardas. Tretiems – tik kažkur girdėta pavardė.
O štai pačiam A. Šliogeriui Panevėžys buvo žinomas ir pažįstamas iki nago juodymo, iki pat gimtinės ir žmogaus santykių esmės.
Nors iš čia išvykęs 1962 metais ir didesnę gyvenimo dalį praleidęs Vilniuje, apie Panevėžį rašė taip, kaip, ko gero, ne vienas apie savo gimtinę norėtų iš pirmo skambesio paprastais, bet tokiais giliais žodžiais pasakyti:
„Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias. Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis.“
Arba:
„…kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prusto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto“.
Absoliutas – filosofijos sąvoka, žyminti amžiną, begalinį, tobulą ir nekintamą subjektą, kuris nuo nieko kito nepriklauso ir pats savaime turi visą esamybę bei kuria ją.
Ir dar viena prasminga A. Šliogerio citata: „Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties, aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške.“
Šio iškilaus filosofo pasisakymų apie miestą, kuriame gimė ir augo, yra daug – ir visur juntamas toks skausmingai artimas ryšys su gimtine, gebėjimas tą jausmą aiškiai suvokti, tiksliai jį perteikti.
Dovanos gimtajam miestui
Su kraštiečio A. Šliogerio gyvenimu, jo kūryba, veikla bene geriausiai galima susipažinti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Čia yra sukauptas gausus šio filosofo archyvas.
Daug asmeninių rankraščių bibliotekai padovanojo pats mokslininkas, o ir atvykdamas į susitikimus su panevėžiečiais A. Šliogeris vis atveždavo dovanų – nuotraukų, knygų, rankraščių.
Ir tai rodo, koks svarbus jam buvo gimtasis miestas, kuriam meilės nenuslopino gyvenimas sostinėje.
Savojo rankraštyno žymus filosofas neperdavė nei Lietuvos nacionalinei, nei Vilniaus universiteto ar Mokslų akademijos bibliotekoms, bet patikėjo saugoti savo gimtojo miesto bibliotekai.
2021 metais vertingais dokumentais ir knygomis bibliotekos archyvą papildė jau našle tapusi profesoriaus žmona Zita Šliogerienė.
Be kita ko, ji dovanojo ypatingą dovaną – daugiau kaip 600 knygų iš asmeninės filosofo bibliotekos.
Be nukrypimų nuo tiesos
Dabar susitikti su A. Šliogeriu galima ir G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos virtualioje erdvėje.
Bibliotekos tinklalapyje filosofui skirtas atskiras puslapis su gausia medžiaga ir įspūdingomis iliustracijomis.
Prie šio puslapio kūrimo dirbusi bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Lida Žukauskaitė sako, jog tai, ką lankytojai gali pamatyti ir sužinoti – komandos darbo rezultatas.
„Daug padėjo Zita Šliogerienė, taip pat profesoriais mokiniai – puslapio kūrimas buvo atsakingas darbas, reikalaujantis susikaupimo, atidumo. Svarbu buvo, kad nė vienoje vietoje nepraslystų nepatikrinta ar klaidinga informacija ar mintis. Žinome, koks griežtas būdavo profesorius, pastebėjęs bet kokias neteisingas interpretacijas ar nukrypimus nuo tiesos“, – sako bibliotekos darbuotoja.
L. Žukauskaitė apgailestauja, kad jai pačiai neteko bendrauti su A. Šliogeriu, pažinti jo gyvai, tačiau tai, ką suprato nagrinėdama jo darbus, gilindamasi į mintis, verta tikrai daug.
Skyriaus vadovė norėtų, kad kuo daugiau jaunų žmonių atrastų šį didįjį mąstytoją, mokiusį nenukrypti nuo tikrumo, atrasti ir suprasti save.
Skveras Šermukšnių gatvėje
Deja, į absoliutą – savąjį Panevėžį – A. Šliogeris jau niekada nebesugrįš ir nebesidalins savąja išmintimi.
Tačiau jo vardas čia išlikęs ilgam – Panevėžys po mokslininko mirties 2019-aisiais jį pagerbė ypatingais ženklais.
2022 metais A. Šliogeriui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, o vėliau verslo iniciatyva įrengtas jo vardu pavadintas skveras.
A. Šliogeris augo mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją.
Šeima gyveno sodyboje tuomečiame miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius.
Ta vieta Šermukšnių gatvėje. Joje ir įrengtas A. Šliogerio skveras.
2024 metais, kai buvo minimos mąstytojo, filosofo A. Šliogerio 80-osios gimimo metinės, skverui ir buvo suteiktas šios iškilios asmenybės vardas, jame bendrovės „Metalistas“ iniciatyva pasodintas simbolinis ąžuoliukas.
Pati bendrovė apsiėmė savo lėšomis įrengti skverą, sutvarkyti aplinką šalia.
Iš pradžių svarstyta skverą kurti nedidelį, tačiau vėliau suprasta, kad reikėtų didesnės erdvės ir stengtasi rasti pati tinkamiausią būdą įamžinti A. Šliogerio atminimą.
L. Žukauskaitė pabrėžia, kad ieškant sprendimo, koks turėtų būti tokią asmenybę įamžinantis skveras, prieita prie išvados, jog jame nereikėtų kokių nors išskirtinių ar ypatingų akcentų, svetimų idėjų.
Svarbiausia – nenukrypti nuo tikrumo, kad ir to paties pilko lauko akmens.
Valandos gamtoje
Pirmoji A. Šliogerio knyga „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ pasirodė 1985 metais. Vėliau pasaulį išvydo daugiau tokių svarių ir įdomių jo leidinių: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai“, „Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai“, „Konservatoriaus išpažintys“, „Niekis ir Esmas“, „Bulvės metafizika“, „Lietuviškosios paraštės“ ir kt.
Nemažai filosofo kūrinių išversti į anglų kalba ir išleisti užsienyje.
Pats A. Šliogeris išvertė Karlo Poperio, Georgo Hėgelio, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Albero Kamiu, Karlo Markso ir kitų autorių veikalų.
Taip pat jis parašė daugybę straipsnių ir esė apie filosofijos prigimtį ir ištakas, meno prigimtį, šiuolaikinę lietuvių kultūrą, senovės graikų, klasikinę vokiečių ir kt.
„Panašiai, kaip antikinė filosofija skirstoma į ikisokratinę ir posokratinę, taip ir Lietuvos filosofija ateityje bus skirstoma į laikotarpį iki Šliogerio ir laikotarpį po Šliogerio“, – mano prof. N. Kardelis.
A. Šliogeris prisimenamas kaip Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Atrodo, jog tokių mokslo aukštumų pasiekęs asmuo turėtų būti tik knygų ir mokslo pasaulyje lindintis žmogus, lyg ir pakylėtas virš plačiųjų masių ir jų pomėgių.
Tačiau filosofas labai mėgo gamtą, dažnai eidavo žvejoti ir net yra pasakęs: „Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.“
Eidamas į gamtą mokslininkas beveik visada su savimi pasiimdavo fotoaparatą.
Apie savo atrastą pomėgį fotografuoti A. Šliogeris viename interviu yra sakęs: „Man fotografija – galimybė leisti atsiverti daiktui, neperšant jam jokių jausmų, filosofijų, idėjų, ideologijų ar sentimentų.“
Faktai
Marijus Arvydas Šliogeris (1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje – 2019 m. gruodžio 18 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse) – Lietuvos filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas.
Pirmieji mokslai krimsti tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija), ją A. Šliogeris 1962 metais baigė aukso medaliu ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą, kurį baigė 1967 metais.
1970–1973 metais studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantūroje.
Nuo 1973 dėstė Vilniaus universitete, 2003–2012 buvo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas.
A. Šliogeris – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas.
Mokslininkas daug prisidėjo kuriant šiuolaikinę filosofinę lietuvių terminiją, ugdant Lietuvos filosofus, aktyviai reiškėsi kaip lietuvybės ir lietuvių kalbos visuomeninio statuso gynėjas, šiuolaikinės Vakarų visuomenės būklės kritikas.
Išplėtojo filotopijos, t. y. meilės vietai ir savo vietos supratimo filosofiją, sukūrė filosofijos terminų
Jis – ir vienas iš Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjų.
A. Šliogeris įvertintas Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Lietuvos mokslo premija, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Šv. Kristoforo statulėle.
