Kremlius jau kurį laiką piršo nuomonę, esą Lietuvoje ruošiami perversmo Rusijoje organizatoriai. Šią nuomonę Maskvos teismas verčia faktu.
Šių metų balandį Maskvos miesto teismas paskelbė nuosprendį opozicijos aktyvistui Konstantinui Lebedevui. Jis už „pasirengimą ir masinių neramumų organizavimą“ nuteistas pustrečių metų laisvės atėmimo bausme. Dalis šio pasirengimo esą vyko Lietuvoje.
Teismo nuosprendyje teigiama, kad K. Lebedevas su bendrininkais Rusijos piliečiams organizavo kelionę ir dalyvavimą seminare Trakų rajone esančiame viešbutyje „Aerodream“. Čia esą buvo mokoma, kaip elgtis vykstant masiniams neramumams.
„Šiame seminare nenustatyti asmenys kvietė Rusijos piliečius rengti akcijas, nukreiptas į rusų valdžios diskreditavimą, mokė, kaip valdyti didelį būrį žmonių vykdant masinius neramumus, remdamiesi kitų šalių, kuriose buvo nuversti politiniai režimai, pavyzdžiais, svarstė galimybę jėga pakeisti veikiančią valdžią, žadėjo materialinį atlygį asmenims, kurie dalyvaus planuojamuose masiniuose neramumuose“, – rašoma teismo nuosprendyje. Kaip teigė seminaro Lietuvoje organizatoriai, ypač absurdiškai skamba pastarasis teismo kaltinimas. Anot jų, jokių svarstymų apie valdžios nuvertimą jėga ar materialinį skatinimą nebuvo ir negalėjo būti.
Kaltinamojoje medžiagoje taip pat nurodoma, jog K. Lebedevas seminare esą rinko dalyvių kontaktinius duomenis, kad galėtų juos pakviesti į masinius neramumus.
Laukas informacinei kovai
2012 m. vasarį „Aerodream“ viešbutyje išties vyko seminaras. Tačiau jame Rusijos opozicijos atstovai klausėsi pranešimų apie rinkimų stebėjimą. Tų pačių metų kovo 4 d. turėjo vykti Rusijos prezidento rinkimai. Juos laimėjo tuometis premjeras Vladimiras Putinas, prieš tai dvi kadencijas jau buvęs šalies vadovu.
Lietuvoje vykęs seminaras iškart buvo nušviestas Rusijos žiniasklaidos. Tiesa, tada kaltinimai perversmo organizavimu ar valdžios užgrobimu garsiai neskambėjo. Tačiau atrodo, kad buvo ruošiamas informacinis laukas tolesniems veiksmams. Kremliui palanki rusų žiniasklaida tada akcentavo renginio uždarumą ir vadino jį „paslaptingais specialiaisiais kursais“, kuriuose „nežinia ko mokoma“. Vėliau kaltinimai tapo konkretesni, be seminarų, atsirado ir stovyklos, kuriose ruošiami jaunuoliai iš Rusijos.
Prezidento rinkimus, kaip ir prognozuota, laimėjo V. Putinas. Gegužės 6-ąją, likus dienai iki prezidento inauguracijos, Maskvoje surengtas opozicijos mitingas. Per jį įvyko susirėmimai su policija, sulaikyta per 100 mitingo dalyvių. Kremliaus režimas apkaltino, kad opozicija iš anksto planavo riaušes. Opozicija tvirtino, kad neramumus išprovokavo režimą saugantys pareigūnai.
Praėjus mažiau nei pusmečiui opozicija sulaukė gerai organizuoto smūgio. Spalio 5 d. NTV televizija parodė antrą filmo „Protesto anatomija“ dalį. Joje jau minima ir Lietuva. Pirmoje dalyje, pristatytoje kovo viduryje, apie Lietuvą nebuvo kalbama, nors jau buvo žinoma, kad Trakuose vyko seminaras opozicijos atstovams.
Pirmoje dalyje buvo bandoma diskredituoti mitingų organizatorius – esą jie samdosi protestuotojus. Taip pat užsiminta, kad prie to rankas gali būti prikišusios Jungtinės Amerikos Valstijos, nes viename mitingų dalyvavo šios šalies diplomatas.
Kur autoriai?
Antrojoje „Protesto anatomijoje“ jau aiškiai įvardyta, kad „plano perimti valdžią Rusijoje“ autoriai yra užsienyje. O prie JAV atsirado ir Gruzijos bei Lietuvos vardai. Ši aplinkybė gana įdomi – gali kilti klausimų, kodėl pirmaisiais taikiniais arba tariamais sąmokslininkais prieš Rusijos valdžią buvo pasirinkti amerikiečiai, o vėliau susitelkta į gruzinus ir lietuvius.
Viena versijų, kuria pasidalijo „perversmininkų“ mokytojais įvardyti Lietuvos piliečiai, – tiesiog galbūt Rusijos specialiosioms tarnyboms niekaip nepavyko rasti įtikinamų įrodymų prieš pradinius taikinius. Kitas klausimas – ar Lietuva, kaip tariama „sąmokslininkų“ apmokymo vieta, pasinaudota atsitiktinai, ar tai – planingas veiksmas, siekiant sukompromituoti Vilnių. Vienaip ar kitaip, „atskleidžiama“ Rusijos opozicionierių veikla ne tik su amerikiečiais, bet ir su lietuviais ir gruzinais gali turėti papildomą psichologinį poveikį: jei jau bandantys Kremlių kritikuoti opozicionieriai ima pinigus net iš gruzinų ar lietuvių, tai kur jų savigarba? Didžiosios galybės nostalgijos kupiniems rusams tai turėtų atrodyti kaip nesuvokiamas opozicijos nusižeminimas.
Laidoje skelbiama, kad Lietuvoje ir Rumunijoje seniai veikia revoliucionierių rengimo stovyklos. Šias esą įkūrė JAV, kad mokytų jaunimą protesto veiklos teorijos ir gatvių kovos. Esą jaunimas reguliariai važinėja į stovyklas Lietuvoje. Ir kaip patvirtinimas parodyta eilė prie Lietuvos ambasados. Tada vaizdas Vnukovo oro uoste, iš kurio jaunuoliai esą skrenda į Lietuvą.
Pasak laidos autorių, Rusijos opoziciją finansuoja Gruzijos politikas, vienas opozicijos lyderių Givi Targamadzė – K. Lebedevas iš jo reguliariai gaunąs pinigų neramumams organizuoti. Atrodo, kad dokumentinio filmo pagrindu vėliau buvo surašyta ir K. Lebedevo byla. Šioje teigiama, kad K. Lebedevas Vilniuje per tarpininkus iš G. Targamadzės gavo 42 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, byloje G. Targamadzė neįvardijamas. Jis vadinamas „pirmuoju bendrininku“.
K. Lebedevas, nusprendęs bendradarbiauti su teisėsauga, visus pateiktus kaltinimus pripažino. Mainais už tai jis gavo mažesnę laisvės atėmimo bausmę. Remiantis informacija, dėl kurios prisipažino K. Lebedevas, kaltinimai pateikti jo „bendrininkams“: G. Targamadzei ir Rusijos opozicijos aktyvistams Sergejui Udalcovui ir Leonidui Razvozžajevui.
Rusijos generalinė prokuratūra 2013 m. balandį kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą su prašymu išduoti G. Targamadzę, kuris viešėjo Lietuvoje. Prokurorai atsisakė tenkinti prašymą motyvuodami tuo, kad kaltinimai, kurie Rusijoje pateikti G. Targamadzei, Lietuvoje nelaikomi baudžiamu nusikaltimu. Vilniaus apygardos teismas, patvirtinęs Generalinės prokuratūros sprendimą, atkreipė dėmesį, kad G. Targamadzė gali būti persekiojamas dėl politinių motyvų. Mat Interpolas yra nutraukęs tarptautinę G. Targamadzės paiešką nustatęs, kad ji yra politinio pobūdžio.
Visoje šioje istorijoje akivaizdi bendra linija – Rusijos vidaus auditorijai Lietuva šalia Gruzijos (kuriai vis dar vadovauja Kremliaus taip nekenčiamas Michaelis Saakašvilis) ir JAV yra sistemingai piešiama kaip įkyri nenaudėlė, besinaudojanti visais būdais Rusijai pakenkti. K. Lebedevo teismo procesas pats savaime tėra tik nedidelis visos Kremliaus kovos su opozicija epizodas. Tačiau jis atskleidžia, kad šioje kovoje, mums to net nesuvokiant, informaciniai pabūklai gali būti nukreipti ir prieš Lietuvą.
