Kas lemia sprendimą jaunam dirigentui savo kūrybinį kelią susieti su Panevėžiu ir tuo nustebinti stereotipų apie šį miestą girdėjusius tėvus?
Panevėžio muzikinio teatro istorijai ir žmonėms, kūrusiems bei kuriantiems teatrą šiandien, skirtoje tinklalaidėje „Teatro DNR“ apie pirmuosius žingsnius Aukštaitijos sostinėje, santykį su teatru ir didžiausiu bei ryškiausiu Aukštaitijos profesionaliu pučiamųjų orkestru „Garsas“ pasakoja jo dirigentas Martynas Bražas.
Pašnekovą kalbina Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė.
Martynai, papasakok, koks buvo tavo pirmasis įspūdis atėjus dirbti į teatrą? Kada pajutai, kad iš tiesų dirbi teatre?
Tas pirmasis žingsnis man buvo labai didelis įvykis – tiek profesine prasme, tiek ir asmeniškai. Visada buvau žmogus, kuris stengiasi atsidurti sudėtingesnėse situacijose, kad galėtų tobulėti. Atvykęs dirbti su pučiamųjų orkestru „Garsas“, buvau be galo susijaudinęs.
Prieš tai, kaip trombonininkas, turėjau nemažai scenos baimės, su kuria teko dirbti, domėtis psichologija. Tad ir čia tas jaudulys buvo labai stiprus. Bet, pamenu, užteko kokių penkių minučių darbo su orkestru ir viskas tarsi atsipalaidavo. Supratau, kad čia galiu kurti, daryti kažką gražaus.
Tiesa, buvo ir įvairių abejonių. Net tėvai klausė: „Kur važiuoji? Į Panevėžį?“ Buvo visokių stereotipų.
Tačiau atvykęs pamačiau visai kitokį miestą – jau tada jis keitėsi, o šiandien Panevėžys yra labai gyvas, šiltas ir kultūriškai patrauklus.
Panevėžio muzikiniame teatre dirbi jau septynerius metus. Kiek tau buvo metų, kai atvykai čia? Ar jau buvai baigęs studijas?
Atvykau būdamas 24-erių. Dar studijavau, turėjau ir kitų planų, bet čia radau erdvę save išbandyti.
Mane visada žavėjo pučiamųjų muzika, o darbas su tokiu orkestru labai inspiravo.
Didelę įtaką mano sprendimui turėjo pedagogai – Marius Balčytis, kuris skatino išbandyti naujus dalykus, ir profesorius Dainius Pavilionis. Kai papasakojau jam apie planus, tiesiog pasakė: „Atvažiuok – reikia mokytis.“ Tas palaikymas buvo labai svarbus.
Naujiems orkestro nariams dažnai užduodi klausimą: kas jiems yra teatras. Tad dabar noriu paklausti tavęs – kas tau yra teatras?
Turbūt todėl ir užduodavau šį klausimą, kad pats ieškojau atsakymo. Man muzika ir teatras visada buvo susiję su jausmais.
Galiausiai atsakymą man padėjo rasti pats teatras.
Labai įstrigo režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ mintis, kad teatras yra žmogaus esmės tyrinėjimas. Tai labai tikslu.
Teatras leidžia ne tik kurti, bet ir pažinti save – per kūrybą, per muziką, per santykį su kitais. Tai erdvė, kurioje gali ištransliuoti savo vidų.
Kaip įvyko tavo perėjimas į Muzikinį teatrą? Juk pradėjai nuo darbo su pučiamųjų orkestru.
Taip, mano pirmieji dirigento žingsniai buvo būtent su pučiamųjų orkestru „Garsas“, kuris 2017 metais tapo Muzikinio teatro dalimi.
Į teatrą atėjau ne iš karto – pirmiausia buvo mažesni dirigavimo darbai, epizodai.
Bet teatras visada traukė. Jame kūryba yra emociškai labai stipri. Suvokiau, kokia tai galimybė – juk ne kiekvienas gali dirbti su tokiais kolektyvais.
Tai laikau ir sėkme, ir privilegija. Labai svarbus buvo ir žmonių palaikymas. Jei ne kolektyvas, jei ne tas priėmimas, galbūt mano kelias būtų pakrypęs visai kita linkme.
Šiandien kalbame ir apie Muzikinio teatro istorijos fiksavimą. Koks buvo tavo santykis su jau susiformavusia teatro ir orkestro istorija, kai atėjai čia?
Abu orkestrai turi savo stiprias istorijas. Pučiamųjų orkestrui „Garsas“ – daugiau nei šešiasdešimt metų, jis – vienas seniausių orkestrų Lietuvoje. Ir tai labai įpareigoja.
Visada siekėme išlaikyti tradicijas, bet kartu ieškoti naujų formų, naujų skambesių. Norėjosi keisti ir publikos požiūrį – parodyti, kad pučiamųjų muzika gali būti moderni, įspūdinga, netikėta.
Manau, per tuos metus tai pavyko. O po kiekvieno gero koncerto vis tiek kyla klausimas – kas toliau?
Kalbant apie Muzikinio teatro orkestrą, jis taip pat stipriai atsinaujinęs. Čia dirba labai talentingi žmonės, kurie ir kuria rezultatą.
Nors teatras dar neturi šimtmečius skaičiuojančių tradicijų, bet turime gerbti jo kūrėjus – žmones, kurie jį įkūrė ir puoselėjo kaip savo gyvenimo dalį.
Šiandien mūsų užduotis – kurti savitą teatrą, artimą mūsų publikai ir miestui.
Man atrodo, dabar išgyvename tam tikrą renesanso laikotarpį – tiek orkestrams, tiek visam teatrui. Svarbiausia – judėti pirmyn ir kurti toliau.
Ištrauka iš Panevėžio muzikinio teatro tinklalaidės „Teatro DNR“
