Vienas jaukiausių Panevėžio kampelių Marijonų sodas šiandien – ramybės oazė miesto šurmulyje. Jo medžių lajos saugo beveik šimtmečio istoriją – apie vienuolius marijonus, kurie čia kūrė pavyzdinį, anais laikais išskirtinį sodą.
Jame augo dekoratyviniai medžiai, žydėjo gėlės su Marijos monograma, šiltnamiuose derėjo daržovės, netgi tvenkinys plytėjo, o panevėžiečiai iš broliukų mokėsi sodininkystės paslapčių. Nors Panevėžyje marijonų nebelikę, šie vienuoliai paliko miestui ne tik savo vardą, bet ir gyvą atminimą.
Šimtą metų atgal
Viena iš patraukliausių ir jaukių Panevėžio vietų – Marijonų sodas – saugo įdomias istorijas ir savas legendas.
Tokio paties pavadinimo gatvėje – Marijonų – esantis parkas ne šiaip sau vadinamas sodu.
Tarpukariu jis vienuolių marijonų ir buvo įkurtas kaip sodas.
Vis gražėjančią vietovę vietiniai buvo praminę švelniu vardu – Broliukų sodeliu.
Kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, vienuoliai marijonai, taip vadinami dėl atsidavimo Mergelės Marijos, Dievo Motinos globai, į Panevėžį atsikėlė 1927 metais ir įsikūrė prie Švč. Trejybės bažnyčios.
Šią jiems pavedė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, pijorų vadovybei atsisakius savo teisių į jiems priklausiusią bažnyčią.
„Panevėžyje besikuriantys marijonai nusipirko seną medinį namą Aldonos gatvėje, o vyskupas iš senamiesčio bažnytinės žemės dar jiems perdavė trijų hektarų žemės sklypą su kai kuriais ūkio trobesiais Agronomijos gatvėje“, – pasakoja istorikas.
Agronomijos – tai ta pati dabar Marijonų, o sovietmečiu Rotomskio vardu vadinta gatvė.
Agronomijos vardą gatvei 1919 metų lapkričio 22 dieną suteikė Panevėžio miesto taryba.
Toks pavadinimas neįtikėtinai pritiko ir čia po kurio laiko besikuriantiems vienuoliams.
Juk šalia dvasinės marijonai ėmėsi ir labai žemiškos, ir visiems naudingos misijos – augalininkystės.
Mokė ir kitus
Pilkauskas pasakoja, kad keleriems metams po įsikūrimo prabėgus, 1932-aisiais Agronomijos gatvėje, teritorijoje tarp dabartinių A. Jakšto ir Marijonų gatvių, jau žaliavo vienuolių įsteigtas medelynas, kuriame puoselėta net apie 50 pavadinimų dekoratyvinių medelių.
Po metų, nuo 1933-iųjų, praeivių žvilgsnius jau traukė ir čia pastatyti dideli šiltnamiai.
Vienuoliai juose augino gėles, daugiausia vazonines, taip pat ankstyvąsias daržoves.
„Vienuoliai marijonai tarpukario metais ne tik patys daug dirbo, bet ir panevėžiečius aktyviai mokė auginti įvairias daržoves, vaisius, platino naujas gėlių veisles“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Marija iš gėlių
1937 metais vienuolių gražiai puoselėjamas sodas jau buvo tapęs Panevėžio pasididžiavimu ir tikrai darė įspūdį.
Ypač gražiai atrodė dekoratyvinių gėlių klombos, kuriose puikavosi marijonų monograma „Marija“, susodinta iš gėlių.
Tais pačiais metais vienuoliai sode iškasė didelį tvenkinį. Jame ketinta auginti karpius.
Net 500 kv. m dydžio tvenkinio krantai irgi traukė akį – buvo gražiai sutvarkyti.
Panevėžio kraštotyros muziejaus žiniomis, visam marijonų daržininkystės ūkiui vadovavo jo vedėjas B. Kazimieras Spėčius.
Šio vienuolio marijono idėjomis užsikrėtė ir kiti, o jo pastangomis buvo puoselėjama pavyzdinė vienuolyno aplinka ir vykdoma praktinė ūkinė veikla.
Vargšų globėjai
O marijonams perduotos Švč. Trejybės bažnyčios dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje rektorius buvo žinomas dvasininkas, misionierius, vargšų globėjas kunigas Jurgis Tilvytis.
Ant šio dvasininko pečių gulė daug reikalų, visų pirma jam teko rūpintis Švč. Trejybės bažnyčios remontu – buvo išpuoštas jos vidus, pakeistas ir išorės vaizdas.
Kaip 1930 metų rugsėjo mėnesį rašė Panevėžio spauda: „Bažnyčios bokštas taip pataisytas, kad ji nebūtų panaši į cerkvę.“
Juk ši bažnyčia po 1831 m. sukilimo buvusi uždaryta, o 1847 m. paversta cerkve. Katalikams grąžinta tik 1918 m. ir tik po dešimtmečio atiteko marijonams.
Dėka J. Tilvyčio ir kitų brolių vienuolių marijonų Panevėžyje plačiai vystyta labdaringa veikla.
Marijonai rinko labdarą vargšams, steigė prieglaudas, o šventoriuose ir gatvėse sutiktiems elgetoms, ypač vaikams našlaičiams, stengdavosi padėti, globodavo, apgyvendindavo prieglaudose.
Pilkausko teigimu, prieš marijonų vienuolijai įsikuriant, Panevėžyje veikė tik viena prieglauda, o nuo 1930-ųjų jų dėka – jau penkios tokios našlaičių ir senelių užuovėjos.
Sudaužytos viltys
Vienuoliai marijonai Panevėžyje plėtė savo veiklą. Agronomijos gatvėje nusipirko dar vieną sklypą ir ėmėsi statybų.
Pagal Panevėžio miesto inžinieriaus Antano Gargaso projektą čia pradėjo kilti dar vienas vienuolyno pastatas – novicijatas su koplyčia.
Statybomis rūpinosi kunigas Stanislovas Mažeika ir modernizmo stiliaus statinys buvo sėkmingai užbaigtas 1939 metais.
Tų metų rugpjūčio 15-ąją vysk. Kazimieras Paltarokas naująją marijonų koplyčią pašventino, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vardą.
Čia įkurtas ir antras Panevėžio marijonų vienuolynas, kurio viršininku, mokytoju ir koplyčios rektoriumi paskirtas kunigas Norbertas Skurkis.
Tačiau netrukus prasidėjo Lietuvai sunkiausi laikai ir visi vienuolių puoselėti sumanymai, tolesnės plėtros viltys buvo sudaužytos.
1940 metų lapkričio 22 dieną Marijonų noviciatas Agronomijos gatvėje nacionalizuotas.
Pirmaisiais pokario metais marijonai dar veikė, o paskui jie buvo išvaikyti.
Mokėsi dailės
Daug permainų įvyko prieš pat karą marijonų pastatytame naujame pastate. Vienuolius išvaikius čia kuriam laikui buvo įkurdinti Panevėžio dramos teatro aktoriai, vėliau būta vaikų darželio, archyvo saugyklos ir kt.
Sovietmečiu nebeliko ir Agronomijos gatvės.
1962 metais liepos 12 dieną Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu ji pavadinta Povilo Rotomskio vardu. Šis sovietų veikėjas 1940 m. sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, užėmė aukštas pareigas Lietuvos SSR vyriausybėje, kurį laiką dirbo sovietiniame konsulate Niujorke.
O į vienuolyno pastatą 1970 metais įkelta vaikų dailės mokykla, iki tol trejus metus veikusi 7-osios vidurinės mokyklos patalpose (dabar – J. Miltinio gimnazija).
Laimei, vienuolyno nesumanyta paversti sandėliu ar gamybinėmis paskirties patalpomis – jis nebuvo nualintas ir suniokotas, kaip nutiko ne vienam į sovietų rankas patekusiam statiniui.
1972 metais Vaikų dailės mokykla perorganizuota į dešimtmetę dailės mokyklą ir dabar ne vienas panevėžietis galėtų papasakoti čia mokęsis tapybos, skulptūros ar piešimo.
Sugrįžo bažnyčiai
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir ateina laikas pasukti kitu – teisingu keliu.
Tas laikas atėjo ir į buvusią Agronomijos gatvę.
Rotomskio vardas 1990 metų lapkritį Panevėžio miesto valdybos sprendimu panaikintas, o gatvei, įvertinus vienuolių marijonų nuopelnus, suteiktas Marijonų vardas.
Kiek vėliau vaikų dailės mokykla iš patalpų išsikėlė ir pastatas grąžintas Bažnyčiai.
Jame vėl įsikūrė vienuoliai marijonai. Koplyčia atnaujinta ir iš naujo pašventinta. Jos restauravimu rūpinosi kunigas Robertas Pukenis.
2003–2004 m. atliktas kapitalinis remontas, stogas uždengtas čerpėmis, virš stogo atnaujinta apžvalgos aikštelė.
Nuo 2010 liepos 1-osios vienuoliai marijonai, mažėjant jų gretoms, nutarė pasitraukti iš Panevėžio. Visas patalpas ir koplyčią perdavė Panevėžio vyskupijai.
Nuo to laiko Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo rektoratą aptarnauja Panevėžio vyskupijos kunigai.
Vienuolyne veikia Panevėžio vyskupijos Sielovados centras – Katechetikos, Šeimos ir Jaunimo centrai su auditorijomis ir salėmis bei skautų, ateitininkų, Maltos ordino ir Gausių šeimų bendrijos būstinės.
Vilties ir tikėjimo sodas
Šiais laikais vienuolius marijonus Panevėžyje mena ne tik jų vardu pavadinta gatvė, jų statyta koplyčia ir vienuolyno pastatas, bet ir išlakiais medžiais, gėlynais, skulptūromis panevėžiečius pasitinkantis sodas.
Sovietmečiu šis parkas kurį laiką buvo vadintas Draugystės skveru, vėliau Jaunimo sodu.
Vis dėlto toks pavadinimas daugeliui neatrodė tinkamas ir šios miesto dalies gyventojus vienijančios Marijonų mikrorajono bendruomenės atstovai kreipėsi į Savivaldybę, prašydami parkui suteikti jo ištakas menantį Marijonų sodo vardą.
Prašymas buvo išgirstas. 2021 metais Marijonų sodui-parkui suteiktas istoriją menantis pavadinimas, išsaugantis vienuolių atminimą.
Bendruomenės idėją Jaunimo sodą pervadinti Marijonų karštai palaikė Panevėžio šviesuolis Donatas Būtėnas.
Parko kaimynystėje gyvenantis vienos iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių, kalbininko Petro Būtėno sūnus D. Būtėnas mena šių vienuolių, vietinių švelniai broliukais vadintų, laikus Panevėžyje.
Jis augo šalia buvusio vienuolyno, pirko broliukų daržo užaugintus ridikėlius, smagiai čiaužė ant vienuolių iškasto, o sovietmečiu užpilto tvenkinio.
„Šalia prabėgo mano gyvenimas“, – „Sekundei“ yra sakęs D. Būtėnas.
Panevėžietis mena, jog tvenkinys telkšojęs dabartinės Septintosios Dienos Adventistų Bažnyčios vietoje.
„Tame tvenkinyje ir žuvies būdavo. Bet vykstant statyboms viskas buvo užversta. Kai ten statėsi šita bažnyčia, pamatams polius teko gręžti net iki 7 m gylį“, – prieš keletą metų „Sekundei“ pasakojo D. Būtėnas.
Dvelkia romantika ir prisiminimais
Būtėno vaikystėje vienuoliai marijonai buvo artimiausi ir vieninteliai šios šeimos kaimynai.
„Už mūsų tvoros buvo visi vienuolių pastatai: vienuolynas, koplyčia ir sodas. Mama daugiau bendravo su paskutiniu marijonų koplyčios rektoriumi Albinu Budrikiu, kuris dėl valdžią sukritikavusio pamokslo buvo išsių
tas 10 metų į katorgą. Bet mes mename, kaip mieste vaikščiojo vienuoliai ilgais, rudais abitais, giedojo ir meldėsi. Mačiau, kaip buvo Panevėžyje įšventintas paskutinis marijonų vienuolis“, – prisiminimais dalijosi D. Būtėnas.
Marijonų sodas, anot jo, plytėjo sklype tarp dabartinių Marijonų ir A. Jakšto gatvių. Jame darbavosi jaunesnieji vienuoliai, broliukai, kaip juos visi tada vadino.
„Savo pakeltuose daržovių inspektuose po stiklu nuo ankstyvo pavasario jie augino daržoves: ridikėlius, salotas, svogūnų laiškus, morkas, kurias pirkdavo šios vietos gyventojai. Rudenį vienuoliai pardavinėdavo obuolius, kriaušes“, – pasakojo D. Būtėnas.
Ir šiandien Marijonų sodas dvelkia senąja romantika bei prisiminimais. Praeivio žvilgsnis čia glosto dar nuo vienuolių laikų likusią storų liepų alėją, senas tujas net 30 cm skersmens kamienais.
