Pataisos namuose bausmę atliekančios moterys svajoja, kad Velykos praeitų pro šalį. A.Bandzos vaikų globos namų auklėtinių kartu su Radžiu surengtas velykinis koncertas nuteistosioms sukėlė jausmų audrą – žvelgdamos į šokančius ir dainuojančius tėvų paliktus mažuosius moterys negalėjo sulaikyti ašarų prisiminusios po globos namus, specialiąsias mokyklas išblaškytas savo atžalas.
„Tiurmos“ neišsižada
Artėjanti didžiausia pavasario šventė už įkalinimo įstaigos sienų laistoma ilgesio ašaromis. Tėvų meilės stokojančių A.Bandzos vaikų globos namų mažųjų auklėtinių ir muzikos pasaulio žvaigždyne sužibusio Radžio Aleksandrovičiaus velykinis koncertas Pataisos namuose nuteistosioms pažadino giliausiame širdies kamputyje slepiamus šiltus jausmus: moterys nė neslėpė besiritančių ašarų, o plojimų griausmas prilygo aidintiems didžiausiose koncertų salėse.
„Gal išėjusios iš renginio tos moterys supras, kad globos namuose augantys jų vaikai gyvena taip pat nelaisvėje“, – „Sekundei“ teigė R.Aleksandrovičius, gimęs ir iki dvejų metukų augęs tuose pačiuose Pataisos namuose.
Nuteistosioms iš širdies dainavęs ir scenoje žarstęs joms komplimentus vaikinas neslėpė ir pats neišsižadąs, kaip liaudis sako, „tiurmos, terbos ir lazdos“.
„Turi būti ypač atsargus muzikos šou versle. Čia – milžiniška konkurencija ir didžiulis verslas“, – pripažino gegužę albumą ketinantis išleisti Radžis.
Atlikėjas vylėsi, kad jo dainos prieš artėjančias Velykas padės padariusioms nusikaltimus moterims suvokti, jog vis dėlto gera daryti geriau nei bloga.
Ramina prisiminimai
Tačiau po Radžio koncerto besiskirstančioms nuteistosioms apie Velykas nesinorėjo galvoti.
„Kai prisimeni artėjančias šventes, namus ir toli likusius vaikus, jokio džiaugsmo nėra, tik ašaros. Kad ir kur būtum, širdy visada prisiminimais ir svajonėmis apie namus gyveni, o mintys sukasi tik apie vaikus“, – kalbėjo Veronika Urbonavičienė.
Už sunkų nusikaltimą devyneriems metams nuteista moteris Pataisos namuose praleido jau trečdalį bausmės laiko. Nuobaudų nė karto negavusi moteris tikisi, kad jai bus pritaikyta amnestija ir pas jos laukiančius likimo išblaškytus vaikus sugrįš greičiau.
Už Pataisos namų sienų mamos ilgisi keturi Veronikos sūnūs: vienas – Čiobiškio specialiojoje internatinėje mokykloje, kiti auga globos namuose Švenčionėliuose. Paskutinį kartą motina savo vaikus matė gruodį gulėdama ligoninėje Vilniuje.
Artėjant Velykoms V.Urbonavičienė gyvena telikusiais šviesiais prisiminimais iš to, kas buvo laisvėje.
„Ir į bažnyčią eidavome, verbų parsinešdavome, ir kiaušinius margindavome, ir margučius kieme ridendavome. Vaikams pažadėjau, kad, jei viskas bus gerai, kai grįšiu, mes vėl švęsime ir Velykas, ir Kalėdas“, – sunkiai tvardydama graudulį kalbėjo moteris.
Užsimiršimo darbe ieškanti Veronika vis dėlto ir šį kartą pasistengs vaikams priminti, kad Velykos, kad nors ir toli, bet yra juos mylinti mama – ten, į laisvę, plaukia moters piešti atvirukai ir žaislai. Nuteistosios prasitaria, kad ypač gražiai piešianti V.Urbonavičienė jau turi pasiuvusi kone sandėlį žaislų.
Margina limonadu
Servetėles, sveikinimo atvirukus Velykoms ruošia ir Irena. Jos darbeliai skirti ne tik vaikams – pavasario šventės proga moteris slapta sukurtomis dovanėlėmis ketina kasdienybę praskaidrinti ir likimo draugėms.
Džiugaus šventės laukimo Irenos balse taip pat negirdėti – apie įkalinimo įstaigoje švenčiamas Velykas prisėdusi pasikalbėti kalėjime ne vienerius metus praleidusi moteris iš anksto saujoje sugniaužė nosinaitę. Nekalbėti apie vaikus artėjant šventei Irena negali – jos laukia septynios atžalos. Dvi iš jų – Šilutės vaikų globos namuose.
„Be vaikų daugiau nėra kas laukia, tik jie“, – su ilgesiu tarsteli ašaras braukdama Irena.
Plačiau skaitykite balandžio 5 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Radžio ir A.Bandzos vaikų globos namų auklėtinių koncertas nuteistosioms sukėlė jausmų audrą.
