Panevėžio dailės galerijoje atidaryta retrospektyvinė
žinomo skulptoriaus Alfrido Pajuodžio kūrybos darbų paroda. Gruodį
penkiasdešimtmetį švęsiantis menininkas parodai pristatė nedidelius
interjerinius skulptūros ir spalvingus tapybos darbus, sukurtus
skirtingais kūrybos periodais. Tuos, kurie tikėjosi pamatyti kažką didingo ir
neįprasto, skulptorius veikiausiai nuvylė. Jis prisipažino, ko gero, jau senstąs
ir nebejaučiąs tokio didelio noro maištauti, tad parodos lankytojus
pakvietęs pasižiūrėti paprasčiausio klasikinio meno.
Atrodo, A.Pajuodžio neįžeidė ir jo pirmųjų kūrinių įamžintojo fotomenininko Sauliaus Saladūno priekaištas, kad skulptorius didelių darbų tik Europai, Amerikai ir Rusijai negailintis, o Panevėžiui ko nors įspūdingo pagailėjęs.
Prisiminęs kūrybinio kelio pradžią, A.Pajuodis prisipažino, kad pirmieji jo darbai buvo sukurti iš panevėžietiško entuziazmo ir bronzos. Vėliau buvo darbų iš marmuro ir kitų medžiagų, o pastaruoju metu draugauja su akmeniu, ta bičiulystė reikalauja daug jėgų ir sveikatos.
11 metų dirbęs pedagoginį darbą, turėjęs savo meno mokyklą ir kūręs užsienyje, dabar A.Pajuodis save laiko laisvu menininku. Leonardavo dendrologinis terasinis parkas, kurį skulptorius pavadino „Mėnulio akmens” skulptūrų parku, – pradėtas ir dar nebaigtas menininko skulptūrų muziejus. Jam kurti ponas Alfridas pastaruoju metu telkia pagrindines jėgas.
Pasak parodos autoriaus, skulptūra visada buvo stiprioji jo pusė, o tapyba – tik šalutinė menė. „Dabar geresnė tapytoja ir poetė yra mano žmona. Gaila, kad ji į mano darbų parodą neatėjo”, – apgailestavo menininkas.
Daug darbų užsieniui pardavęs buvęs Lietuvos ir iki šiol Berlyno dailininkų sąjungos narys tvirtina, kad įdomiausia jam dirbti buvo Paryžiuje. Tarptautinius skulptūros simpoziumus A.Pajuodis laiko ryškiausia meno eksperimento mokykla.
Pastaruoju metu menininkas teigia labai laukiantis, kad Lietuvos visuomenė taptų turtingesnė ir galėtų įsigyti brangesnių akmenų, iš kurių išeitų daug gerų skulptūrų. Pats savo kūryba pašnekovas sako siekiantis prisitaikyti prie šiuolaikinio meno judėjimo laisvės, bandantis daryti meno kūrinius, skirtus ne įsigyti, bet apžiūrėti.
„Jei nors vienas darbas iš čia esančių kam nors patiktų, būčiau labai laimingas”, – prisipažino eksponatų „Psalmė”, „Provincijos pegasas”, „La Palma” ir kt. autorius.
Paprašytas A.Pajuodis noriai parodė, ką reiškia iš medžio sukurta jo darbų serija „Žaidimai”, atspindinti meninės filosofinės visuomenės modulį. Anot pono Alfrido, tie judantys, besivartaliojantys, vienas su kitu susijungiantys ir iširstantys žaidybiniai elementai atėję iš Ispanijos, ten jie gana populiarūs. Susidomėjusiesiems skulptūra „La Palma” menininkas paaiškino, kad šis kūrinys davė pradžią rimtam architektūriniam sprendimui iš marmuro, neseniai įgyvendintam Italijoje: per Lietuvai nebūdingą palmės modelį pabandyta perteikti lietuvių emigracijos bangas į svetimą kultūrinę terpę. Taip menininkas sako norėjęs išlikti aktualus.
A.Pajuodis prisipažino šiuo metu nieko nebeplanuojantis, o tik norintis susikoncentruoti į parką. Šį siekį jis apibūdina kaip idėją fix.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
S.Kašino nuotr. Autorius netingėjo parodyti, kaip galima sumodeliuoti iš medžio sukurtus žaidybinius elementus.
