Neįmanoma komentuoti politikos be Ukrainos. Rusų intervencija Kryme ir akivaizdus pasirengimas padalyti šalį, o sakant tiesiai – didelio karo grėsmė, pasaulį jaudina beveik kaip 1990-ieji, kai Sovietų Sąjungos griūtis džiugino mus, lietuvius, bet baimino vakariečius dėl tikėtino didelio pasaulinio chaoso.
Ukrainos įvykiai ir Maidano vaizdai ilgam okupavo bent jau amerikiečių ir anglų spaudos pirmuosius puslapius, o pagrindinė interpretacijos srovė it per Dniepro slenksčius ties Zaporožės Sieče rodė aiškiausius lūžius.
ES vėliavos, plazdančios greta ukrainiečių dvispalvės, ir pirminis protestų motyvas uždengė daugelį kitų, giluminių, išorėje mažai matomų, tačiau jam energijos pridėjusių priežasčių. O juk būta visos jų puokštės, įmerktos į bendrą visoms posovietinėms šalims tirpalą. Ar neatrodo, kad ukrainiečiai pakilo ne tik į kovą dėl atsitolinimo nuo rusų imperijos ir suartėjimo su Vakarų Europa? Krymas ir rusų okupacija tapo svarbiausiu veiksniu ir tarptautinio konflikto centru, tačiau ne mažiau svarbūs ir toliau nuo problemos ašies besisukantys reiškiniai.
Ukrainiečiai energingai maištavo ne tik prieš Viktoro Janukovyčiaus valdžią, bet ir prieš visą posovietinę, korupcinę ir biurokratinę mašiną. Palyginti paprasta matyti visą posovietinės politikos groteską pro iškrypėlišką nuversto prezidento rūmų prabangą. Visuomenėje, kurioje asmeninė prabanga ir galios ženklai yra plačiai fetišuojami, V. Janukovyčiaus apartamentų nuotraukos veikia kaip įrodymai nuosprendžiui be teismo. Kad ir kaip pasisuktų teisinė mašina chaotiškoje posovietinių permainų scenoje, tie vaizdai veikia kaip formalios demokratijos (juk nepaneigsi, kad prezidentas buvo išrinktas pagal visas institucinės demokratijos taisykles) ydų pavyzdžiai.
Nuo gatvės bandito iki politinio autoriteto, kurį manipuliuojama minia gali išrinkti demokratinės valstybės prezidentu, – štai ką liudija pavyzdžiai be daugelio žodžių. Šiame spektaklyje prokurorai ir saugumo tarnybų vadai yra tik fetišuojamos biurokratinio kriminalinio pasaulio figūros, kurios gali naudotis visu arsenalu patriotinės ir net nacionalistinės retorikos, šypsotis iš TV ekranų ir iš rinkimams skirtų fotošopinių portretų, spausti rankas pasaulio politikos didžiūnams. Ukrainos politinė sankloda atrodo labai groteskiška ir kontrastinga, tačiau ar ji neturi visoms posovietinėms šalims bendrų bruožų? Ji išskirtinė savo dydžiu ir mase, gal net kontrastais ir daugeliu kitų istoriškai susiformavusių ypatybių, tačiau tuo pat metu turi šį tą, ko mes, lietuviai, tik apsimesdami akli nematytume savo pačių viešojo gyvenimo paviršiuje ir mentalitete.
Ar maža bruožų, rodančių, kaip kasdieniame gyvenime biurokratinė mašina trina individo laisvės ribas?
Ar maža Lietuvoje polinkio į autoritarizmą? Ar maža bruožų, rodančių, kaip kasdieniame gyvenime liguista biurokratinė mašina trina individo laisvės ribas? Skaičių ir procentų mėgėjai gali atsakymų paieškoti visuomenės apklausų medžiagoje. Kitais žodžiais tariant, turime daugelį posovietinės politinės sistemos ir labai žemo lygio politinės kultūros bruožų, prieš kuriuos sukilo Maidanas ir pratęsė arba siekė pabaigti tai, kas nepasisekė po Oranžinės revoliucijos. Tačiau, tikėtina, lietuviai prieš valdžiažmogių pažeminimus protestuoja kojomis, arba emigruodami.
Kažkada prof. Mykolas Biržiška savo dvitomyje „Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą“ (Los Andželas, 1952 m.) yra įžvalgiai pakomentavęs istorikams žinomą lietuviškosios tolerancijos reiškinį, klestėjusį iki XVII a. vidurio. Ukrainos kazokų maištai arba maskolių įsiveržimai į LDK dažniausiai baigdavosi kruvinais žydų ir kitų taikių žmonių pogromais, o štai lietuviai buvo malonesni. Profesorius, neleisdamas sau prisisvajoti, pabrėžė, kad tikėtina, jog ne giluminės pažiūros ar lietuvių katalikybės charakteris tai lėmė, bet tiesiog prigimtinis lietuvių ir žemaičių valstiečių romumas.
Tad šią dramatišką paralelę nubrėžiu siekdamas prisidėti prie bendro ansamblio apžvalgininkų ir komentatorių, kurie Maidano įvykiuose pamato veidrodžio šukes, neabejotinai atspindinčias vienus ar kitus mūsų pačių bruožus. Žinoma, rusų intervencija, pamėkliškas Vladimiro Putino politikos paveikslas ir bet kokias ribas peržengusi propaganda yra svarbiausias dalykas. Gerai, kad čia beveik visi lietuvių visuomenės ir politikos elito balsai sutartinai pasisako už proeuropietišką nedalomą Ukrainą. Tačiau sena išmintis liudija, kad tokiais atvejais reikėtų įvertinti ir savas ydas net jei dėl savo charakterio ir susiklosčiusių istorinių sąlygų galimi mūsų protestuotojai lenkia nugaras Airijos statybose ar plauna indus rytiniame Londone. Protingas mokosi iš kitų, o kvailas net iš savo klaidų nepasimoko.
