N. Rekašiūtei svarbus ne tik fotografės, bet ir mūzos vaidmuo.
„Nesu tikra, ar esu altruistiška, ar demoniška, nesu tikra beveik dėl nieko, tik dėl vieno dalyko – kad esu menininkė. Magiškojo realizmo fotografė, rašanti eiles, užsidirbanti duonos kąsnį kaip aktorė, negalinti nekurti, nes prasideda kūniškos konvulsijos“, – taip save legendinės amerikietės Patti Smith žodžiais pristato Neringa Rekašiūtė.
Vienas iš tų minėtų duonos kąsnių šiandien Londone fotografiją studijuojančiai N. Rekašiūtei – vaidmuo Dexterio Fletcherio juostoje apie Londono mafiją ir projektas su žinomu režisieriumi Tadu Vidmantu. LNK televizijos eteryje galima dažnai išvysti trumpus, bet efektingus skirtukus, kuriuose žaidžiama lietuvių emigravusių į Londoną stereotipiniais portretais.
„Įkūniju tipišką lietuvę blondinę, kuri be apsipirkinėjimo, sporto klubo ir prabangių vakarienių daugiau iš tiesų nieko ir neišmano, bet apsimeta, kad taip nėra“, – juokiasi N. Rekašiūtė. Ji nesijaudina, kad jai prilips kvailos ir pasipūtusios blondinės etiketė ir primena, kad Rowanas Atkinsonas iš tiesų yra aristokratiškas intelektualas.
Vaikystę praleidusi prie Baltijos jūros palangiškė N. Rekašiūtė pasakoja, jog ištisos dienos tuomet prabėgo bibliotekoje skaitant knygas ir svajojant tapti jų heroje – patirti nežemiškus nuotykius ir pažinti pasaulį.
Fotografė, rašytoja, aktorė, modelis – N. Rekašiūtės kasdienius užsiėmimus galima vadinti įvairiai. Nors visuomet širdyje save laikiusi menininke, iš pradžių mano pašnekovė patraukė į politikos mokslų studijas Vilniaus universitete. Tiesa, neilgam. „Džiaugiuosi dėl sutiktų draugų, kurie buvo renesansiškai universalios asmenybės, įkvėpusios mane domėtis ir plėsti akiratį. Niekada nepamiršiu naktinių debatų, kupinų jaunatviško maksimalizmo besistengiant vieniems kitus nurungti kalbantis apie politiką, religiją, filosofiją, meną“, – studijų metus Vilniuje prisimena N. Rekašiūtė.
N. Rekašiūtės nuotraukose nuogas kūnas nėra tabu.
Tačiau paskui N. Rekašiūtę patraukė platusis pasaulis ir jo galimybės tobulinti save. Ji išvyko į Londoną, kur Middlesex Universitete, Lietuvoje labiausiai išgarsintame fotografo Roko Darulio, šiuo metu studijuoja fotografiją.
Mergina pasakoja, kad tik atvykus ją itin paveikė išskirtinė pažintis su didžiausia universiteto pažiba – Inzajeano Latifu, kurio boksininkių portretai buvo eksponuojami prestižiškiausioje Londono National Portrait Gallery.
„Inzajeano, būdamas labai jautrus ir talentingas žmogus, mane labai pakeitė, įnešdamas visai kitokio supratimo ne tik apie fotografiją, bet ir apie meniškumą apskritai“, – bičiulyste džiaugiasi N. Rekašiūtė.
Nors, anot pašnekovės, universitete galimybės yra didžiulės – dėstytojai visuoment pasirengę padėti, o biblioteka stebina savo lobiais – vis dėlto svarbiausios studijos, anot pašnekovės, vyksta už universiteto ribų – meno akademinėje erdvėje sukurti neįmanoma.
„Nuostabu būti ne tik kūrėja, bet ir mūza, noriu kitų darbuose išlikti nemirtinga, prisidėti prie kitų kūrybos!“, – apie tai, kodėl taip dažnai pati mėgsta būti fotografuojama pasakoja N. Rekašiūtė. Anot jos, amerikiečių fotografė Cindy Sherman būtent ir išgarsėjo save pasirinkusi kaip fotografinį objektą. Fotografui tai būdas save analizuoti ir egzaminuoti.
Vis dėlto dažniausiai kūryba N. Rekašiūtei gimsta iš nuoširdaus susižavėjimo ją supančiu pasauliu. „Nieko nėra magiškesnio, nei važiuoti raudonu dviaukščiu autobusu, įsitaisius priekinėje antro aukšto sėdynėje ir jaustis taip, tarsi keliautum laikmečiais ir žemynais, – apie gyvenimą Londone ir įkvėpimo šaltinius pasakoja fotografė. – Viename rajone vaikšto vien žydai juodais atlasiniais paltais iki žemės, beveik tokiais, kaip iš Matricos. Kitame rajone plaikstosi kičiniai gėlėti juodaodžių, skubančių į bažnyčią, sijonai ir tunikos.“
N. Rekašiūtės nuotraukos – surežisuotos.
Tačiau kaip didžiausią varomąją jėgą savo kūrybai autorė įvardija seksualumą. Tokios meninės išraiškos N. Rekašiūtės nelaiko išskirtinai moterišku pradu, atvirkščiai, seksualumas jos darbuose įgyja bendražmogiškąją prasmę, o drąsios nuotraukų modelių pozos kyla iš nuoširdaus susidomėjimo asmenybėmis. „Dėl tam tikrų visuomenėje vyraujančių apynasrių vyrai nėra tokie pajėgūs išreikšti savo seksualumo žmogiškuoju pavidalu, o ne fališkuoju“, – apie vyro ir moters galimybes fotografijoje svarsto pašnekovė.
Apskritai vyro ir moters santykį, anot N. Rekašiūtės, apibrėžia ne tradicinis moters-gundytojos ir vyro-pinigus uždirbančiojo modelis, bet judviejų rolių nuolatinė kaita arba organiška prigimtinių savybių kaita. „Čia neišvengiamai prisimenu vienos feministės interviu metu užsipultą kino režisierių Andrejų Tarkovskį, kurio filmuose moterys vaizduojamos kaip subsidija vyro vidiniam portretui atskleisti“, – analizuodama vyro ir moters padėtį iliustruoja N. Rekašiūtė.
Anot jos, Tarkovskis labai išmintinai tuomet atsakęs, jog nuolatinė kova tarp moters ir vyro teisių yra tik būdas atitraukti pasaulio dėmesį nuo svarbiausio tikslo – dvasingumo kiekviename veiksme siekimo.
