Legendiniam Dakaro raliui prieš trejus metus persikėlus iš Afrikos į Pietų Ameriką, jį šturmavo trys motociklininkai ir du automobilių ekipažai iš Lietuvos. Bet pernai ir šiemet šiame maratone nebuvo nė vieno tautiečio. Kada jie sugrįš.
Jeigu norite trumpo atsakymo – kitais metais. Apie planus važiuoti Pietų Amerikoje 2012-aisiais jau užsiminė motociklininkas, daugkartinis ralio „Aplink Lietuvą“ laimėtojas Mindaugas Slapšys ir vienas geriausių Lietuvos ralio meistrų Benediktas Vanagas.
Kol kas iki galo nėra apsisprendęs daugiausia kartų – keturis – iš lietuvių legendiniame ralyje dalyvavęs Aurelijus Petraitis. Šis lenktynininkas su šturmanu Antanu Juknevičiumi 2009 m. užėmė aukščiausią per visą istoriją lietuviams 26 vietą, tačiau ilgisi Afrikos. Dakaro ralis iš Afrikos į Pietų Ameriką persikėlė 2009-aisiais, motyvuojant išaugusia terorizmo grėsme.
A. Petraičio nuomone, teroristų šešėliai Afrikoje padidinti dirbtinai, nes iki šiol panašiais maršrutais rengiamam dykumų maratonui „Africa Race“ dėl to neiškyla jokių problemų. „Manau, daugiau lemia komercija, nes Pietų Amerika didiesiems gamintojams vis dėlto yra gerokai patrauklesnė rinka nei Afrika. Bet Dakaras man visada asocijavosi ir asocijuosis su Afrika. Ir Dakaro dvasia labiausiai susijusi su tuo vienatvės momentu dykumoje, kai sugendi ar užklimpsti, ir žinai, kad iš niekur jokios pagalbos nesulauksi. Pietų Amerikoje visur pilna žmonių, o tai naikina Dakaro dvasią“, – su nostalgija senajam Dakarui kalbėjo A. Petraitis.
Garsiausiam ralio maratonui persikėlus į Pietų Ameriką padidėjo ir daugelio lenktynininkų išlaidos, ypač – susijusios su logistika. Lėšos ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl krizės nukamuotos Lietuvos lenktynininkai pastaraisiais metais negalėjo priimti išsvajoto iššūkio.
„Būtų smagu, jei ralis sugrįžtų į Afriką, bet apskritai ambicijos ir noras nedingo. Dakaras visada padovanoja nepamirštamų emocijų“, – apie ateities planus aptakiai kalbėjo A. Petraitis. Ar kitąmet sugrįš į legendinį ralį, verslininkas ir lenktynininkas ketina apsispręsti atėjus vasarai.
Kitąmet varžytis su Pietų Amerikos bekele tikrai žada „Halls Winter Rally“ organizatorius B. Vanagas su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu. Šis duetas praėjusiais metais užėmė aukštą 7 vietą Dakaro serijos maratone „Silk Way Rally“ (iš Sankt Peterburgo į Sočį) ir labai rimtai svarstė jau šiemet šturmuoti Pietų Ameriką.
Sutrukdė ta pati banali priežastis – pinigai. B. Vanagas IQ sakė, kad nenori važiuoti Dakare vien tam, kad pasiektų finišą. Lietuvis nusitaikęs bent į 15 vietą, o tam reikia atitinkamų investicijų. Norint pasiekti tokį rezultatą Pietų Amerikoje, preliminariais skaičiavimais, reikėtų mažiausiai 1 mln. litų. Į šią sumą įeina automobilio nuoma, atsarginės detalės ir technika, logistikos išlaidos.
Šiais metais B. Vanagas ir S. Jurgelėnas ketina dalyvauti 3–4 ralio maratonuose ir, surinkę lėšas, kitų metų pradžioje debiutuoti Dakaro ralyje. Beje, svarbiausiais ekipažo rėmėjais bus ne automobilių pramonės kompanijos. B. Vanagas pabrėžė, kad jos dėmesį telkia į savo komandas, o „Subaru“ pasiūlymas suteikti automobilį Lietuvos ralio čempionatui tapo malonia ir reta išimtimi.
„Tačiau turime tam tikrą įdirbį rinkodaros srityje ir tikimės, kad pinigų pavyks surinkti kiek daugiau, nei numatomas minimalus biudžetas. Galiu pasakyti, kad tai nebus vien lietuviškas kapitalas. Turime partnerių ir Rusijoje, ir kitose užsienio šalyse“, – pasakojo Dakaro ralyje ketinantis debiutuoti lenktynininkas.
B. Vanagas, skirtingai nei A. Petraitis, nejaučia nostalgijos Dakaro širdžiai – Afrikai. Stebėdamas pastarųjų metų varžybas profesionalus lenktynininkas net įsitikino, kad sprendimas ralį perkelti į Pietų Ameriką išėjo į naudą.
„Afrikoje viskas apsiribodavo smėliu, kopomis ir akmenimis. Pietų Amerikoje paviršių diapazonas – gerokai platesnis, tad ir pačios lenktynės tampa sodresnės, iš lenktynininkų reikalauja daugiau universalumo. Suprantu kolegas, kurie pasiilgsta Afrikos dykumų vienatvės, tačiau ir žiūrovų gausa raliui – tik į naudą. Iš pradžių buvau nusiteikęs skeptiškai, bet dabar man ralis Pietų Amerikoje imponuoja labiau nei Afrikoje“, – pripažino B. Vanagas.
Be to, atrodo, kad ir Dakaro ralio organizatoriai bent kol kas nėra nusiteikę galvoti apie sugrįžimą į Juodąjį žemyną. Lenktynių direktorius prancūzas Ettiene’as Lavigne’as prasitarė, kad kitais metais maratonas gali praplėsti savo geografiją. Pastaruosius trejus metus ralis vykdavo tik Argentinoje ir Čilėje, o artimiausiu metu gali užsukti į Braziliją, Paragvajų ir Peru. Labai tikėtina, kad kitų metų varžybos finišuos nebe Buenos Airėse, o Peru sostinėje Limoje.
„Mūsų planai yra tokie, bet viskas priklausys nuo šių valstybių noro ir sugebėjimo užtikrinti saugumą“, – teigė E. Lavigne’as.
Dakaras, kaip ir viskas šiuolaikiniame pasaulyje, greitai keičiasi. Bet kartu šis maratonas nepraranda savo svarbiausių privalumų – adrenalino pojūčio, iššūkio didybės, valios išbandymų. Vien dėl to į ralį kiekvienais metais atvyksta tūkstančiai dalyvių. Kitą sausį šiai magiškai Dakaro ralio traukai neatsispirs ir bent keletas lietuvių.
