Panevėžio rajone, Radviliškių kaime, surengta tradicinė naminės duonos kepimo šventė „Visur duona su pluta“ sutraukė minias žmonių.
Kiekvienas šventės dalyvis galėjo ir pats kepti – suaugusieji duoną, o mažieji – bandeles. G. Leikos nuotr.
Prisimena senas tradicijas
Lietuviai nuo seno garbino duoną kaip stebuklingų galių turintį produktą. Duonos kepimas prilygo šventei, juk kas gali būti skaniau už kvepiančią duonos riekę, apteptą šviežiai muštu sviestu. Panevėžio rajonas garsėja kasmet vykstančiomis duonos kepimo šventėmis ir puikiomis kepėjomis.
Jau šešioliktą kartą vykusioje šventėje buvo galima ne tik pristatyti savo namuose kepamą duoną, bet ir susipažinti su tradiciniais amatais, gauti patarimų iš patyrusių duonos kepėjų ar tiesiog smagiai papramogauti. Buvo galima išvysti kaip gimsta medžio skulptūros, darbuojasi kalvis. Žmonės galėjo spragilais kulti grūdus, pasukti senovines girnas, išgirsti apie vaistinguosius žolynus ar darbščiąsias bites.
Priminti ir senieji papročiai. Juk šv. Ona vadinama duonos ponia, o Jokūbinės taip pat buvo labai svarbios. Senoliai sakydavo, kad tądien negalima laukuose dirbti, nes perkūnas gali namus supleškinti. Taip pat manyta, kad rugius nupjovus iki šv. Jokūbo, duonos bus. Prisiminta ir kaip baigus rugiapjūtę, talkininkai grįždavo iš laukų ir sveikindavo šeimininkus.
„Ar moka gaspadoriai gerai trepsėti, ar gerai grūdai byrės“, – Audronė ir Albinas Kisieliai, sodybos kurioje vyko duonos kepimo šventė šeimininkai, ragino sušokti smagią polką.
Ne vienas šventės dalyvis prisiminė, kaip vaikystėje jų mamos ar močiutės kepė duoną, kaip ji buvo branginama – nukritusią ant žemės ją derėjo pakelti ir pabučiuoti. Vyresni žmonės dar puikiai pamena, kaip buvo vertinama gyvenimo kokybė – turi duonos, vadinasi, gerai gyveni. Pokariu ne vienam prie duonos tekdavo stovėti ilgiausiose eilėse.
Ūkininkas Albinas Kisielius, kurio sodyboje jau šeštą kartą vyko ši šventė, sako, kad nori pripratinti žmones prie natūralių produktų. Jis stengiasi, kad jaunimas neužmirštų senųjų amatų, kad būtų tęsiamos tradicinės šventės, einančios iš kartos į kartą.
„Reikia, kad žinotų, kaip grūdai malami, kaip linai verpiami. Yra bitininkas, kad pamokytų. Vaikai labai bijo bičių. Ir mano anūkai tokie – kol juos įpratini. Reikia išmokyti juos, įdiegti, kad bitės darbščios, geros“, – „Sekundei“ tvirtino A. Kisielis.
Kad būtų smagiau, kiekvienas žiūrovas galėjo ir pats kepti – suaugusieji duoną, o mažieji – bandeles. Tešlą palaimino Krekenavos šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas.
Pirmas kartas
Buvusi ilgametė Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovė Stasė Eigirdienė, norinčiuosius išsikepti duonos mokė, kaip reikia suformuoti kepaliuką, kad būtų gražus. Anksčiau šeimininkė, prieš kepdama duoną, pati persižegnodavo, o paskui ir duoną. Ant jos kryžiaus ženklą giliai įspausdavo, kad matytųsi ir iškepus. Krosnis turėjo būti iškūrenta iki baltumo.
„Kiekvienos gaspadinės duona kitokia, nors ir iš tos pačios tešlos kepama“, – tvirtina S. Eigirdienė.
Pasak jos, linksmos šeimininkė duona bus saldi, skani, o niūrios – rūgšti.
Iš Radviliškio atvykusi Elena Mazurevičienė prisipažino pirmą kartą gyvenime kepusi duoną.
„Atsimenu iš vaikystės kaip mama kepdavo duoną, bet tai buvo daugiau nei prieš 50 metų.“, – nostalgiškai kalbėjo moteris.
Vida Bračienė šventėje dalyvauja jau ne pirmą kartą – buvo ir užpernai. Tuomet namo parsivežė raugo.
„Bandėme namuose kepti, bet, žinote, ne taip gaunasi“, – juokiasi ji.
Moters vaikystė prabėgo Sibire, tad apie duonos kepimo malonumą žinanti tik iš pasakojimų – nebuvo ten sąlygų.
Ponia Aušra į duonos kepimo šventę su mama Irena ir vaikais atvyko pirmą kartą. Tiesa, duoną su natūraliu raugu yra kepusi namuose.
„Mes gyvename užsienyje tai labai įdomu. Svetur labiau prisimeni tradicijas. Ir vaikams labai įdomu“, – sako Aušra.
Panevėžio rajone sodybą turinti Irena pamena, kaip vaikystėje namuose mama kepdavo duoną. Ir dabar norėtų pabandyti, bet procesas užtrunka ilgai. Ne tik reikia užmaišyti tešlą, ją gerai išminkyti, bet ir gerai iškūrenti krosnį.
Priklauso ir nuo nuotaikos
S. Eigirdienė, kuriai prieš daugiau nei dešimtmetį kilo mintis rengti duonos kepimo šventę, pamena, kad tuo metu dar buvo daug senųjų duonos kepėjų, namuose stovėjo krosnys. Surengus pirmąją šventę, duonos kepėjos suėjo į vieną gryčią, iškūreno krosnį, užmaišė duoną. Vėliau ji rengta kasmet.
„Prie kultūros namų subūriau duonos kepėjų būrelį. Iš pradžių visi juokėsi, kaip čia kultūra ir duonos kepėjos“, – šypsosi moteris.
Prieš šešerius metus šios šventės persikėlė į Kisielių sodybą. S. Eigirdienė pati duoną kepa nuo 14 metų – daugiau nei penkis dešimtmečius.
„Duoną iškepti nesunku, tik reikia labai didelio noro. Vieną sykį pasiseks, kitą nepasiseks, tačiau duonytę galima kiekvienam išsikepti“, – įsitikinusi ji.
Šventėje iš duonos tešlos duonskrylius kepė Nevėžio kaimo atstovės Bronė Bernatavičienė, Nijolė Sadauskienė, Nijolė Imbrasienė, o joms talkino Antanas Imbrasas
B. Bernatavičienė sako, kad jos daug metų kepančios duoną. Per Lietuvos tūkstantmetį net vyko į Vilnių, kur joms buvo pastatyta speciali krosnis. Tąsyk visus nustebino gardžiu valgiu – duonskryliais su spirgučiais.
Moterys pasakojo, kad dabar daugelis moka kepti duoną, tačiau dažna šeimininkė duoną kepa su mielėmis, tačiau natūraliausia – su raugu. Ne viena šeimininkė patyrusių duonos kepėjų klausė patarimų.
Pedagogė, Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ pirmininkė Sigita Rudienė šventėje pristatė savo keptą duoną. Ją kepti pradėjo prieš ketverius metus iš sesers gavusi raugo ir duonos receptą. Pradžioje kepė šeimai, vėliau ir draugams. Dabar duona tapusi S. Rudienės vizitine kortele.
„Nesunku. Man tai malonumas, kuris reikalauja laiko, pastangų ir didelės meilės. Iš praktikos galiu pasakyti, kad kepant duoną prie jos reikia eiti su gera nuotaika ir geromis mintimis. Esu bandžiusi. Pikta buvau ir gavosi nelygi duona. Ji matyt ir sugeria tą neigiamą energiją, neiškilo kaip turėtų“, – apie duonos kepimą “Sekundei” tvirtino S. Rudienė.
Sunkus darbas
Ramygalos malūnininkas Jonas Plučius juokauja, kad jis duonos kepėjų kolega. Tad į šventę atsivežė smetonines girnas ir pademonstravo kaip senovėje malti miltai. Pasak malūnininko, vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena tuos laikus, kai nebuvo elektros ir tokiomis girnomis reikėdavo malti grūdus.
„Atvažiavę į malūną, prisimena kaip reikėdavo malti. Jei daug brolių būdavo, tai pasikeisdami tą pusmaišį sumaldavo, o vienam ir pailsėti reikėdavo. Darbas sunkus buvo. Kai atsirado elektra, girnelių atsisakyta“, – pasakoja J. Plučius.
Jis juokauja, kad malūnininkui reikėjo geros klausos, tad dažnas buvo ir muzikantas.
Daiva SAVICKIENĖ
G. Leikos nuotr.
