Ponių laimėmis, skudurynais, lupatynais vadinama prekyba dėvėtais drabužiais auga tarsi ant mielių. Jau gerą dešimtmetį proga apsirengti garsių dizainerių vardais paženklintais drabužiais naudojasi ne tik varguoliai, bet ir pasiturintys miestiečiai. Šiame versle besisukantys prekybininkai džiaugiasi pirmieji susirenkantys „Versace“, „Adidas“, „Mango“ ir kitų garsiausių pasaulio firmų gaminius.
Tampa liga
Dėvėtų drabužių verslas klesti. Apsilankius aplinkiniuose rajono miesteliuose ir kaimuose susidaro įspūdis, kad prekyba dėvėtais drabužiais yra ne tik parama naujų drabužių nusipirkti neišgalintiems žmonėms, bet ir masinis pamišimas. Vadinamuosiuose lupatynuose kiekvieną dieną sukiojasi vis tie patys veidai, kuriems pigių drabužių medžioklė jau tapo liga.
Visai neseniai kaimo žmones „užvaldė“ šimtakilograminius dėvėtų drabužių maišus už grašius vežiojantis sunkvežimis. Šį verslą gana sėkmingai išpopuliarino Geležių kaimo gyventoja Birutė Žekonienė. Ji centnerį sveriančius maišus parduoda tik už 35-40 litų. Tuo naudojasi ne tik kaimo gyventojai, bet ir panevėžiečiai.
„Norėjau tik įrodyti, kad už dėvėtus drabužius neverta mokėti didelių pinigų, jų galima gauti daug pigiau“, — „Sekundei“ teigė B.Žekonienė.
Pirkėjai šios pardavėjos laukia su nekantrumu. Į prekybos aikštelę susirenka būrys vyrų ir moterų. Jie apsipirkti atvažiuoja arkliniais vežimais ar traktoriais. Dažnai tokio susibūrimo metu dėl geresnio kąsnio kyla peštynės. Kas pirkėjų laukia maišuose, iki išpakavimo lieka siurprizas. Kartais tenka maišas patalynės, o kartais – vyriškų kaklaraiščių.
Kiek iš tokios prekybos lieka pelno, verslininkė nutyli. Pasak jos, atmetus visas išlaidas milijonų nesusikrausi.
Prekiauja kaime
Prekyba dėvėtais drabužiais užsi-imanti panevėžietė Sigita jau aštuntus metus kiekvieną dieną keliasi ketvirtą ryto, kad spėtų nuvykti į kurį nors rajono kaimelį užsiimti vietos. Jos, pasak moters, kartais ir negauna. Dėl aršios konkurencijos vietiniai pardavėjai stengiasi atvykėliams nepalikti laisvos vietos.
Prieš keletą metų Sigita bandė užsiimti prekyba Panevėžio mašinų turguje, tačiau ten su mažu kroviniu dirbti nebeapsimoka.
„Man reikėtų nusipirkti autobusą, kad galėčiau prekiauti turguje“, — pasakojo Sigita. Pasak jos, mieste mažus pardavėjus nukonkuruoja tonomis drabužių prekiaujantys verslininkai. Jie drabužius veža nebe automobiliais, bet sunkvežimiais. Klientai šių pardavėjų prekes gali apžiūrėti ne kaip įprasta ankštose palapinėse, bet specialiose medinėse patalpose. Jos kainuoja apie 1400 litų.
Už vietą turgaus aikštėje reikia mokėti 150 litų per mėnesį. O prekiaujama čia tik savaitgaliais.
„Man tokios investicijos į turgaus prekybą gali ir neatsipirkti“, — „Sekundei“ teigė moteris. Todėl pardavėja važinėja po kaimus, kur už vietą moka tik 5 litus per dieną.
Plačiau skaitykite spalio 9 d.
„Sekundėje“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
S.Kašino nuotr. Devėtų drabužių verslas miestuose ir miesteliuose klesti.
