Filme jaunatvišką, bet kiek isterišką sekretorę Mary įkūnijusią L. Manville M. Leigh vadina neįtikėtino talento aktore.
Britų kino režisierius Mike‘as Leigh, kurio naujausias filmas „Dar vieneri metai“ šiandien pradedamas rodyti „Skalvijos“ kino teatre, kalbėdamas apie savo kūrybinio darbo ypatumus žodžių į vatą nevynioja. Paklaustas, ar filmą planuoja detaliai, ar eskiziškai, jis atrėžia: „Jei pasakyčiau, kad dirbu be struktūros ir plano, būtų akivaizdu, kad tai nesąmonė. Filmas yra mano galvoje. Aš jį įsivaizduoju. Toks mano suknistas darbas – įsivaizduoti filmą ir kas jame vyks.“
Tikras, natūralus, šiltas, jaukus. Lyg užsikirtusios plokštelės atsiliepimus apie naujausią M. Leigh kūrinį „Dar vieneri metai“ kartoja daugelis recenzijų ir komentarų. Išties, pamačius filmą taip ir norisi pasakyti. Kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė randa dar kitą žodį – taiklus.
Filmo ašis – laimingi sutuoktiniai Tomas ir Gerri.
Žiūrovai kviečiami kino salėje „praleisti“ metus su solidaus amžiaus pora – Tomu (aktorius Jimas Broadbentas) ir Gerri (aktorė Ruth Sheen). Aplink gyvenimu patenkintus ir geraširdiškus sutuoktinius, lyg aplink orbitą, sukasi jų sūnaus, giminaičių, draugų likimai.
A. Kancerevičiūtės manymu, Tomas ir Gerri, kurie kaip magnetas traukia pasimetusias, vienišas sielas, ją privertė net šiek tiek sudvejoti jų besąlygišku gerumu. „Imi ir suabejoji – ar jie iš tiesų nori padėti savo vienišiems draugams, o galbūt tai jiems reikia jų išpažinčių, kad jaustųsi užtikrinti ir patenkinti savo puikiai susiklosčiusiu gyvenimu?“, – svarsto ji.
Kino kritikei įsiminė aktorės Lesley Manville vaidmuo, kuri įkūnija senstančią ir nelaimingą sekretorę Mary. „Jos vaidmuo išjudina siužetą, yra jo varomoji jėga. L. Manville herojė, o greičiau – antiherojė Mary yra linkusi slopinti depresiją alkoholiu ir taip užmiršti apie egzistuojančias problemas. Viena vertus, jis stengiasi apsimesti nerūpestinga ir linksma, o kita vertus, yra taip susikoncentravusi į save, kad nepajėgia įsiklausyti, suvokti kitų. Jos patirtys, išgyvenimai tampa itin skausmingi, kuomet ji galiausiai atsitokėja ir pamato, jog gyveno, įsikibusi iliuzijų“, – įstrigusį personažą apibūdina A. Kancerevičiūtė.
Pats M. Leigh apie L. Manville dar per filmo premjerą kalbėjo: „Nusprendžiau, kad reikia duoti Leslie šį vaidmenį, jog ji turėtų galimybę pelnyti apdovanojimus ir į ją būtų pradėta žiūrėti rimtai. Viliuosi, kad taip ir atsitiks. Norėčiau ją pamatyti nominuotą apdovanojimams, nes ji neįtikėtina aktorė“. Lūkesčiai pasiteisino – L. Manville pripažinta geriausia britų aktore, nuskynė laurus ir ne viename Jungtinių Amerikos Valstijų kino festivalyje.
„Filmas man yra ne tai, ką aš apie jį jaučiu. Tai apytakos ratas tarp manęs, filmo ir žiūrovų“
Dirbti su M. Leigh – iššūkis. Jis aktoriams neatskleidžia visų savo sumanymų ir kūrybinis darbas prasideda visų pirma privačiai, akis į akį su režisieriumi. Paskui „įvedami“ ir visi aktoriai: griežtai ta tvarka, kuria jų personažai susitinka filme. Tokiu būdu jau keturias dešimtis kino režisieriaus kėdėje sėdintis M. Leigh siekia maksimalaus nuoseklumo, intymumo ir realybės pojūčio ekrane.
Didžiausią laimikį kino kūrėjas jaučiasi sugavęs, kai žiūrovai užčiuopia tą giją, pajunta filmo atmosferą ir jų galvoje ima virti mintys. „Sykį po „Dar vieneri metai“ peržiūros prie manęs priėjo pora ir padėkojo. Jie sakė išgyvenantys sudėtingą laikotarpį jų santuokoje ir pažiūrėję mano filmą suprato, kad jiems jis labai padėjo“, – prisimena M. Leigh. „Filmas man yra ne tai, ką aš apie jį jaučiu. Tai apytakos ratas tarp manęs, filmo ir žiūrovų“, – prideda.
