Prakaitas be žiūrovų.
Krepšininkų pergalės šiais laikais priklauso nuo daugelio veiksnių. Bet fizinio pasirengimo reikšmė kasmet tampa vis svarbesnė. Neturint fizinių jėgų ir greitesnių nei varžovo kojų apie didžias pergales galima tik svajoti.
Daugelis specialistų pripažino, kad puikus fizinis pasirengimas praėjusių metų pasaulio čempionate buvo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės koziris. Buvo ne vienerios rungtynės, kai lietuviai atsilikdavo nuo varžovų dviženkliu skirtumu, tačiau antroje varžybų pusėje įjungdavo kitą greičio pavarą ir labiau pavargusius varžovus palikdavo už nugaros.
Lietuvos rinktinė didžiąsias pergales Barselonos, Sidnėjaus olimpiadose, 2003 metų Europos čempionate skynė su vyresniosios kartos fizinio rengimo treneriu Aleksandru Kosausku. Jis – pirmasis lengvosios atletikos treneris, prieš 27 metus pradėjęs dirbti krepšinio komandoje – Kauno „Žalgiryje“. Dabar į areną ateina jaunesnioji karta – Virginijus Mikalauskas, Evaldas Kandratavičius, Sigitas Kavaliauskas. Būtent E. Kandratavičiui buvo skirti nuopelnai už rinktinės fizinį parengimą 2010 metų pasaulio čempionatui. Jis šalia nacionalinės komandos yra ir šiemet.
Laikai keičiasi, tikslai lieka
Kas pasikeitė rengiant krepšininkus fiziškai per 20 ir daugiau metų? Ir A. Kosauskas, ir E. Kandratavičius pripažįsta, kad pasikeitė treniruočių metodika, priemonės ir trenerių galimybės, tačiau tikslas liko tas pat – specialiomis treniruotėmis kiek įmanoma padidinti krepšininkų darbingumą ir jų organizmą priversti toleruoti nuovargį.
„Keičiasi priemonės, metodika, sportininkų požiūris į treniruotes. Ir aš pats kitaip dirbu nei prieš 20 metų. Po kelių dešimtmečių galbūt juokingai atrodys ir tai, ką dabar darome. Bet viena tikrai liks – krepšinyje vis tiek reikės bėgti. Tik dar greičiau. O kad galėtum bėgti per varžybas, reikės dar pabėgioti ir prieš tai, kad kojos ir organizmas priprastų prie didelio greičio. Tad esminių permainų nebus. Tik priemonės ir metodai tikslui pasiekti gali būti kitos“, – sako A. Kosauskas.
Kai Lietuvos krepšininkai su laisvos šalies vėliava pirmą kartą kovojo Barselonos olimpiadoje, E. Kandratavičius dar buvo paauglys. Tačiau apie tuos laikus jis pasikalba su rinktinės treneriais. „Reikalavimus susikuria kiekvienas treneris sau, tai priklauso nuo jo darbo filosofijos. O tai reiškia – kiek trenerių, tiek nuomonių, tačiau bendros tendencijos, manau, yra išlikusios. Pasikalbame šia tema su Barselonos olimpiadoje žaidusiu Valdemaru Chomičiumi, Kęstučiu Kemzūra. Valdas – tipiškas vyresniosios kartos pavyzdys, o Kęstas – pereinamojo etapo atstovas. Pasiklausęs jų pasakojimų supratau, kad ir metams bėgant tikslai išlieka panašūs, tik keičiasi metodai ir priemonės jiems įgyvendinti“, – vyresniajam kolegai neakivaizdžiai antrina E. Kandratavičius.
Intuicijai į pagalbą ateina mokslas
E. Kandratavičius teigia, kad fizinis parengimas pastaraisiais metais tapo daug efektingesnis, todėl ir žaidimas tapo intensyvesnis, atletiškesnis.
A. Kosauskas krepšinį lygina su 400 m bėgimu, kuris reikalauja greičio ir ištvermės. Norint tai iš krepšininko išgauti, būtina fizinio rengimo ir vyriausiojo komandos trenerio ryšys. „Nuo to labai priklauso mūsų darbo sėkmė, – tvirtina su garsiausiais Lietuvos krepšinio treneriais kartu dirbęs A. Kosauskas. – Jeigu man komandos treneris sako, kad rytoj treniruotėje bus tobulinamas greitasis puolimas, aš jau pradedu galvoti, kokius pratimus reikės skirti per apšilimą, kad padėčiau treneriui gauti norimą greitojo puolimo efektą. Tas ryšys būtinas ir su visa komanda.“
Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris neneigia, kad senais laikais treniruodamas krepšininkus jis daugiausia kliovėsi savo intuicija, o žinių semdavosi ne tik iš savo, kaip lengvaatlečio, praktikos, bet ir stebėdamas kitų sporto šakų varžybas. Visą savo treniruočių metodiką, pratimus kūrė pats, nes tais laikais nebuvo nei literatūros, nei informacijos ta tema. Daugeliu atvejų Aleksandrą buvo galima vadinti novatoriumi. Tačiau viskas pasiteisino – su šiuo fizinio rengimo treneriu didžiąsias pergales iškovojo „Žalgiris“, Lietuvos rinktinė, o Lenkijoje pozicijų neužleidžia Gdynės „Asseco Prokom“ ekipa.
Beje, naujų ir kitiems nežinomų pratimų jis sugeba sugalvoti iki šiol ir tuo yra nustebinęs net NBA skautus, kurie, kai A. Kosauskas dirbo „Žalgiryje“, atvykdavo stebėti jaunųjų Lietuvos talentų galimybių.
Naujoji trenerių karta jau gali remtis mokslu. Pastarąjį dešimtmetį itin sustiprėjo sporto mokslo įtaka fiziniam rengimui. „Anksčiau trūko mokslinių tyrimų ir išvadų viena ar kita rengimo tema, viskas vyko daugiau intuityviai. Dabar viskas remiasi mokslu, – kalba E. Kandratavičius. – Per pastaruosius metus išryškėjo tendencija – tai funkcionalus fizinis rengimas, kai dirbama maksimaliai efektingai, parenkant pačius efektingiausius pratimus ir priemones. O ir patys treneriai tapo labiau smalsūs sporto mokslo atžvilgiu, visi pajuto jo naudą.“
Evaldas neatsitiktinai paniręs į mokslo subtilybes – jis yra biologijos mokslų magistras ir biomedicinos mokslų daktaras. Savo mokytojais treneris vadina mokslui ir sportui atsidavusius LKKA profesorius Aleksą Stanislovaitį ir Albertą Skurvydą: „Visą gyvenimą būsiu dėkingas treneriui A. Stanislovaičiui už jo norą pasidalinti žiniomis, už jo žmogiškumą ir rūpestį. Tobulėti padėjo ir LKKA rektorius A. Skurvydas – mano magistro ir disertacinio darbo vadovas. Jis išmokė mokslo filosofijos, analizuoti ir savarankiškai, kitaip nei visi, mąstyti. Jiems abiem esu labai dėkingas.“
Trenerio paletė – žaidėjo kūnas
Abu specialistai pripažįsta, kad visi fizinio rengimo treneriai dirba panašiai, nors turi ir savų kozirių. A. Kosauskas daugiau kaip prieš 20 metų pradėjo krepšininkus vaikyti po garsiuosius Kauno Dainų slėnio laiptus ir pratinti juos dirbti su treniruokliais. Pasipriešinimas buvo didelis. „Aš pats ant tų laiptų treniravausi, kai buvau lengvaatletis. Treniruotės ant laiptų ugdo ištvermę, kojų jėgą, šoklumą ir daug kitų dalykų, priklausomai nuo to, kam rengiesi. Tačiau į laiptus, kaip ir į treniruotes su treniruokliais, tais laikais Lietuvoje buvo žiūrima skeptiškai, nors pasaulyje tai nebuvo naujiena. Man būdavo priekaištaujama, kad sukietės krepšininko riešas, jis praras metimą, sumažės ūgis. Visa tai – netiesa. Pippenas ir Jordanas rungtynių dieną eidavo pusantros valandos su treniruokliais padirbėti“, – buvusių NBA žvaigždžių pavyzdį pateikia A. Kosauskas.
Jo jaunesnysis kolega taip pat pritaria, kad trenerių darbas gali būti labiau panašus į vienas kito, jeigu jų požiūrį formuoja pasaulinės sporto mokslo tendencijos, be to, sporte, kaip ir realiame gyvenime, yra tam tikros mados. „Tačiau kad ir kiek būtų vienodai dirbančių, manau, bus ir skirtingas metodikas taikančių. Pateiksiu tokį pavyzdį: kiekvienas kompozitorius savo kūriniams naudoja tas pačias natas, kiekvienas rašytojas – tą pačią abėcėlę, visi tapytojai – tą pačią pagrindinių spalvų paletę, bet ne visi juk tampa bethovenais, hemingvėjais ir rembrantais. Trenerio darbe viskas tas pat, jis niekuo nesiskiria nuo kompozitoriaus ar tapytojo: jo paletė – žmogaus kūnas, išreikštas judesiais, todėl tikrai rasime skirtingai dirbančių trenerių, – vaizdžiai savo mintis dėsto E. Kandratavičius. – Tie, kurie yra savarankiški savo filosofija ir idėjomis, dažniausiai dirba skirtingai. Yra daug trenerių, kurie kopijuoja geresniuosius trenerius, ypač jeigu yra jų mokiniai. Bet net jeigu ir dirbama panašiai, kiekvienas treneris vis tiek turi savo slaptą mintį.“
Pasirinko išbandytą modelį
Rinktinės laukia sunkus darbingos vasaros finišas – beveik 3 savaites truksiantis Europos čempionatas. Kokių savybių reikės, kad žaidėjai išlaikytų fiziškai?
„Mūsų rinktinės pasirengimas trunka šešias savaites, o tai reiškia, kad laiko lavinti visoms fizinėms savybėms nėra, kaip ir nėra laiko lavinti silpnoms. Pasirengimas vykdomas koncentruotai, tik keliomis, mūsų manymu, pačiomis svarbiausiomis kryptimis: didiname žaidėjų galimybę toleruoti didelį fizinį krūvį, galimybę greitai atsistatyti po fizinio krūvio ir galimybę priešintis nuovargiui“, –svarbiausius dalykus vardija E. Kandratavičius.
Rinktinės pasirengimo trukmė ir pats principas, anot trenerio, išliko tas pat, kaip ir prieš praėjusių metų pasaulio čempionatą, nors Europos čempionate, jeigu neįvyks netikėtumų, bus žaidžiama dvejomis rungtynėmis daugiau. „Rinktinės darbas – specifinis, dirbti ilgai tokiu režimu būtų rizikuojama per greitai išsekinti organizmą. O juk ir čempionate žaidžiamos rungtynės bus fizinis krūvis. Atsižvelgiant į tai pasirengimo laikotarpiu sumažinome tik draugiškų rungtynių skaičių – pernai jų buvo 10, šiemet bus 9. Taip bandysime sumažinti varžybinio streso įtaką, – aiškina darbo subtilybes Evaldas. – Pasirinkome jau patikrintą pasirengimo modelį, bet tai, kas buvo pernai, – jau praeitis. Dabar privalome viską įrodyti iš naujo.“
A. Kosauskas savo jaunajam kolegai linkėjo svarbiausio dalyko – kad pasiteisintų jo darbas. Tuomet viltys sulaukti gerų rinktinės rezultatų bus dar didesnės.
