Galvų daug – idėjų mažai.
Europos Sąjungos lyderių pasirašyta vadinamoji fiskalinės drausmės sutartis turėtų užkirsti kelią naujoms finansų krizėms ir grąžinti pasitikėjimą ES valstybių mokumu. Tai pateikiama kaip ryškus signalas, kad ES turi valios priimti sunkius sprendimus ir išlaikyti stabilumą. Tačiau ar dabartinei krizei įveikti užtenka formalių sprendimų, kurie tik papildo senąsias sutartis? Ar pajėgūs ES lyderiai iš esmės pakeisti požiūrį į ES politiką?
Europos sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje kovo 2 d. pasirašė ne tik euro zonos šalys, bet ir kitos ES šalys, išskyrus Čekiją ir Jungtinę Karalystę. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat gyrė šį susitarimą teigdama, kad „finansinė drausmė tampa ne deklaracija, o teisiniu kiekvienos sutartį pasirašiusios šalies įsipareigojimu“, o pats politinis sprendimas – „rimtas signalas tarptautinėms rinkoms ir ekonominio stabilumo garantas“. Lietuva, kaip ir kitos pasirašiusios šalys, įsipareigojo, kad metinis struktūrinis biudžeto deficitas neviršys 0,5 proc. BVP. Kitaip valstybėms grės sankcijos.
Vis dėlto fiskalinės drausmės sutartis savo esme yra technokratinis dokumentas, skirtas ženklams rodyti, kad ES politikai rimtai žiūri į problemą ir gali susitarti dėl priemonių. Tačiau jame nėra jokių politinių vizijų ar naujų idėjų, ką daryti su besikaupiančiomis ES ekonominėmis bėdomis. Net numatytos sankcijos yra siejamos su struktūrinio deficito sąvokomis, o ne mums įprastu nominaliu biudžeto deficito terminu. Net ir ekonomistai ne visuomet gali sklandžiai paaiškinti, kas yra struktūrinis deficitas.
Europos lyderiai kol kas nusprendė imtis ne chirurginės operacijos, o tik aspirino skausmui apmalšinti.
„Struktūrinio deficito rodiklis parodo daugiau nei nominalus deficitas, nes jis nurodo, koks būtų pajamų ir išlaidų balansas, jeigu ūkio augimas atitiktų potencialų (t. y. nebūtų nei bumo, nei krizės), ir eliminuoja vienkartinių priemonių poveikį“, – aiškina finansų ministro patarėja Rasa Jakilaitienė. Pačioje sutartyje struktūrinio balanso sąvoka apibrėžta kaip numanomas valstybės biudžeto balansas, atmetus ciklinius svyravimus ir vienkartines ar netradicines priemones. Kitaip tariant, kas būtų, jei gyvenimas būtų nuobodžiai vienodas ir nebūtų nei finansų krizių, nei bankų griūčių, nei stichinių nelaimių ar šiaip kokių bėdų, dėl kurių vyriausybės priverstos netikėtai didinti išlaidas.
Tačiau kas kartą gali būti vis iš naujo aiškinamasi, kurios išlaidos yra vienkartinės ir kokią įtaką turėjo neišvengiami ekonominiai sukrėtimai. Tikėtina, kad vyriausybės gali mėginti piktnaudžiauti pateikdamos išlaidų klasifikavimą, o ilgi ginčai su Europos Komisija visiškai panaikins sankcijų prasmę.
Vis dėlto Lietuvos prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas teigia, kad kaip tik naujasis fiskalinės drausmės susitarimas, skirtingai nuo buvusio stabilumo pakto, nebėra vien tik politinis gerų norų susitarimas, kuris nebuvo praktiškai privalomas. „Tuo ir skirsis naujasis susitarimas, nes atsiranda mechanizmų, jie stipresni, daugiau motyvacijos, daugiau kontrolės, įsipareigojimai taps labiau privalomi, – teigia N. Udrėnas. – Nauja sutartimi siekiama, kad finansinė drausmė taptų prievole, kurios vykdymą vertins Europos Teisingumo Teismas, o ne politikai. Staigių pokyčių nebus, tačiau užkirstas kelias krizėms ir neatsakingam finansų tvarkymui ateityje.“
Tačiau europarlamentaras Leonidas Donskis į naująją ES sutartį žiūri skeptiškai. „Tai greičiau tik ligos apgydymas nesitikint pašalinti jos priežasties, tik apmalšinti skausmą ir geriau jaustis tik kurį laiką. Svarbiausias tikslas – tik nesiųsti blogų signalų Portugalijai ar Italijai, nes tuomet net Vokietijos potencialas neišgelbėtų nuo Europos griūties. Tai primena politinius užkalbėjimus, – teigia L. Donskis. – Mėginama suvaldyti krizę, šiuo momentu netrikdyti rinkų, o po to, net neabejoju, be jokių sentimentų iš euro zonos bus išprašyta Graikija ir kiti prasižengėliai.“
Anot Lietuvos europarlamentaro, susitarimas dėl fiskalinės drausmės yra ne tik technokratiškas, bet labai techniškas, skirtas tik šiam momentui. Kitaip tariant, būtų galima manyti, kad Europos lyderiai kol kas nusprendė imtis ne chirurginės operacijos, o tik aspirino skausmui apmalšinti.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad pastarasis susitarimas – ne tik technokratinis, bet ir politinis veiksmas, nes neišvengiamai turės būti paverstas kiekvienos ją pasirašiusios šalies politiniais sprendimais. „Labiausiai technokratinė dalis yra susijusi su jos įgyvendinimu – Europos Komisijos teikiamais siūlymais, priežiūra ir panašiai. Bet kaip konkrečiai kiekviena šalis laikysis sutartų sprendimų, yra ir politinis klausimas, – teigia R. Vilpišauskas. – Galimi įvairūs pasirinkimai – nuo mokesčių koregavimo iki išlaidų mažinimo ir įvairių jų derinių. Politinės valios klausimai bus neišvengiami ir gali sukelti daug svarstymų. Bus įdomu stebėti, kaip ES institucijos reaguos į Ispanijos ketinimus persvarstyti savo deficito mažinimo planus, nes tai irgi gali būti įdomiu rodikliu. Tik gali būti, kad valstybės, kurioms sudėtinga laikytis sutarties nuostatų, imsis kaltųjų paieškos Briuselyje.“
Palikime politiką specialistams?
Pasaulis tampa vis sudėtingesnis. Ekonomikos ir finansų krizės jau senokai nebėra vienos šalies ar vieno regiono problema. Globalizacijos keliamos komplikacijos verčia itin atsargiai ir jautriai ieškoti galimų išeičių iš krizės. Bet koks neatsargus sprendimas ar net užuominos apie tai gana greitai gali sukelti išbalansuotų finansų rinkų paniką ar investuotojų nervingumą. Būtent dėl to ES lyderiai didelę dalį savo laiko ir energijos pastaraisiais mėnesiais skyrė rinkoms raminti vengdami bet kokių ryžtingesnių pasiūlymų, kaip būtų galima išbristi iš krizės. Baimė nesuklysti verčia politikus būti itin abstrakčius ir labiau pasikliauti specialistų teikiamais pasiūlymais.
„Šiandien vis labiau linkstama pasitikėti politikais, galinčiais suvaldyti krizę, priimančiais atsargius, pamatuotus sprendimus. Taip politikai gali virsti tiesiog kvalifikuotais specialistais. Italijos vyriausybė, vadovaujama premjero Mario Monti, yra puikus pavyzdys, kad valstybę iš principo gali valdyti tiesiog profesionalai, tarp kurių nėra principinių politinių nesutarimų“, – teigia L. Donskis. Anot jo, panašių požymių esama ir Lietuvoje. Tokie politikai kaip premjeras Andrius Kubilius ar finansų ministrė Ingrida Šimonytė pirmiausia yra profesionalai, arba „kabinetinio tipo protingi politikai“, kurie renkasi „teisingas“ priemones krizei suvaldyti ir nėra veikiami ideologinių ar politinių išskaičiavimų.
Iki šiol tradicinėje klasikinėje politikoje egzistavo gana ryški skirtis tarp ekspertizės, analizės ir politinių sprendimų. Politikams visuomet reikėdavo ekspertų patarimų, tačiau svarbiausias jų uždavinys būdavo priimti sprendimus ar sutelkti politinę valią ieškant konsensuso. Dabar net specialistai ir ekspertai nesutaria dėl galimų sprendimų, o ekonominė ir finansinė situacija keičiasi taip greitai, kad vakar atrodę geri pasiūlymai šiandien jau metami į šiukšlių dėžę. Todėl politikams patiems tenka vis labiau įsigilinti į situaciją ir reaguoti į pokyčius – tik taip jie gali laiku priimti ar kitiems siūlyti efektyvius sprendimus. Vis dėlto L. Donskis laikosi pozicijos, kad ekspertų analizė ir politiniai sprendimai turi būti atskirti: „Politikai gal ir nevirs biurokratais, nes politikai demokratinėje šalyje negali egzistuoti be legitimumo. Politikas yra renkamas, o biurokratas – skiriamas.“ Vis dėlto, L. Donskio nuomone, gali būti, kad mes matysime dvejopą procesą – prieš rinkimus politikai turės pažadinti savyje „parlamentinį gyvūną“, kuris moka derėtis, įtikinėti, patikti rinkėjams, o po to stebėsime visišką metamorfozę, kai politikas, apsuptas profesionalų, mėgina priimti tinkamus sprendimus ir supanašėja su ekspertais.
Vizijų paieškos
Politikams vis labiau panašėjant į atsargius technokratus, Europos politika darosi vis inertiškesnė ir pasyvesnė. Išbristi iš įprastų vėžių gali būti sunku, nes bet koks staigesnis judesys gali sukelti dar didesnį rinkų spaudimą. Tad kol kas nėra jokių ženklų, kad Europos lyderiai iš esmės bandytų keisti tą įprastą „skolinimosi – skolų refinansavimo – valstybės skolos augimo“ uždarą ratą.
Naujausia finansinės drausmės sutartis tik nurodo griežtesnę kontrolę, tačiau nieko nesiūlo, kas padėtų ištrūkti valstybėms iš šio uždaro rato. Geriausiu atveju kiekviena šalis, nebegalinti laiku išpirkti savo skolų, kaip šiuo metu Graikija, gali bandyti derėtis su investuotojais dėl dalies skolų nurašymo, tačiau tai labai smukdo bendrą pasitikėjimą valstybės finansinėmis galimybėmis ir brangina naujas paskolas. Europos finansinio stabilumo mechanizmas numato galimybes suteikti paskolas į bėdą patekusioms valstybėms (šiomis paskolomis jau naudojasi Portugalija ir Airija), tačiau besiskolinančios vyriausybės turi įtikinti Europos Komisiją ir Tarptautinį valiutos fondą dėl rimtų veiksmų balansuojant biudžetą. Be to, nors finansinio stabilumo mechanizmas atrodo įspūdingai (iš viso ketinama sutelkti 750 mlrd. eurų stabilizavimo reikmėms), net analitikai nesiryžta prognozuoti, ar jo užtektų, jei savo skolų nebepajėgtų suvaldyti Ispanija ir Italija.
Kaip tik dėl to Europai reikia ne tik drausminančių priemonių, bet ir visiškai naujų idėjų ir pasiūlymų, kaip ištrūkti iš uždaro skolinimosi rato. Kol kas tokius pasiūlymus politikai vengia svarstyti, nes nori laimėti laiko – tiek nuraminti rinkas, tiek susitelkti artėjantiems rinkimams (Prancūzijoje prezidento rinkimų pirmasis turas vyks jau balandžio 22 d.). Tačiau anksčiau ar vėliau ES politikams teks pripažinti, kad vien techniniais sprendimais ilgai besikaupusių problemų gali nepavykti išspręsti.
Vis dėlto esama skirtumų tarp Vakarų Europoje vykstančių diskusijų ir Lietuvos politinių įpročių. Lietuvoje naujų idėjų net nelabai bandoma ieškoti dėl nusistovėjusių politinių-technokratinių šablonų. Tuo metu, kai visa Europa diskutavo dėl fiskalinio stabilumo sutarties veiksmingumo, Lietuvoje išliko pavydėtina ramybė.
„Man nesuprantama, kodėl Lietuvoje politikai atsisako naudotis akademinio pasaulio galimybėmis. Suprantu, kad Lietuvos akademinė sfera nėra tokia įtakinga kaip britų, amerikiečių ar vokiečių, bet ir Lietuvos universitetuose slypi nemenkos ekspertinės galimybės“, – stebisi L. Donskis. Anot jo, tai, kad Lietuvoje nėra analizės centrų (angl. think-tank), prie Vyriausybės neveikia jokios ekspertų grupės, yra silpnoji Lietuvos politikos ypatybė. „Kažkodėl norima, kad ekspertai, analitikai būtų arba kažkokiomis kasandromis, teikiančiomis paslaptingas pranašystes ir rekomendacijas, arba reikalingomis progomis pasirodytų tik kaip vestuvių generolai, – pastebi L. Donskis. Europarlamentaro nuomone, Lietuvoje dažniausiai politika grįsta tik reagavimu, ir tai rodo, kad mūsų politika dar nepakankamai brandi.
Vienas klausimas, du atsakymai
Nerijus Udrėnas, Lietuvos prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais
Vertinant ilgesniu laikotarpiu, kokia galėtų būti alternatyva ES šalyse dabar įprastam „skolinimosi – refinansavimo – valstybės skolos didėjimo“ modeliui? Dėl to ir kitas ES šalis gali ištikti Graikijos likimas, jei ES ekonomika stagnuos arba augs itin lėtai. Ar Europos lyderiai pajėgūs atitrūkti nuo šiandienės situacijos ir pasiūlyti visiškai naujų vizijų?
Krizė parodė, jog per mažai dėmesio buvo skirta ex ante (lot. iki įvykio) viešųjų finansų valdymo analizei. Realybė parodė, kad neužtenka konstatuoti deficito ar skolos didėjimo grėsmės, svarbūs yra ir kiti makroekonominį disbalansą nusakantys rodikliai, kurie leidžia jau pirminėje stadijoje fiksuoti galimus pavojus ir iš anksto imtis atitinkamų priemonių užbėgti krizei už akių. Tačiau viskas priklauso nuo pačios šalies narės politinės valios ir ryžtingumo vykdyti atsakingą finansų politiką siekiant tvaraus ekonomikos augimo.
Europos stiprybė yra jos įvairovė – socialinių, ekonominių modelių, taip pat jos bendroji rinka. Vienas pagrindinių būdų, kaip užtikrinti tvarų ekonomikos augimą Europoje, yra bendrosios rinkos tobulinimas, ypač paslaugų ir energetikos srityse. Kol buvo skirtinga valiuta, pietinėms ES valstybėms buvo lengva naudotis savo valiutos nuvertinimu siekiant palaikyti konkurencingumą. Tačiau plečiantis euro zonai, būtina imtis ilgesnį poveikį turinčių struktūrinių reformų, ypač paslaugų sektoriuose.
Būtina mažinti tarpvalstybinius barjerus teikti paslaugas. Tuomet augimas vyktų dėl efektyvumo ir produktyvumo didinimo, o ne dėl dirbtinio stimuliavimo kreditais. Tiesiog reikia būti nuosekliems dėl Europos vizijos įgyvendinimo.
Ramūnas Vilpišauskas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
Kol gyvename ribotų išteklių pasaulyje, žmonės geresnių būdų nei gyventi pagal išgales (turimus išteklius) nėra sugalvoję. Esamos situacijos sudėtingumas yra tas, kad vienu metu reikia ir tvarkyti viešuosius finansus, ir atkurti sąlygas ekonomikai augti, nes be pastarojo pastangos išbristi iš vis didesnio skolinimosi spiralės nebus rezultatyvios. Ir blogiausia, kad struktūrinių reformų reikia imtis daugelyje sričių, o tai kelia nepasitenkinimą daugelyje šalių. Tai reiškia, jog turi būti daugiau sąlygų konkurencijai sudaryti, o tuo nepatenkinti tie, kas iki šiol buvo saugomi nuo konkurencijos. Todėl priimami sprendimai stringa, įgyvendinami lėtai, o dėl didelio neapibrėžtumo ir politinės rizikos reformų nauda dar nėra matoma.
Bet ilgalaikiu laikotarpiu tik per didesnę konkurenciją ir technologinę pažangą galima tikėtis ekonomikos augimo, kuris leistų pradėti mažinti išlaidavimą ir įsiskolinimą. Manau, didžiausia bėda ES yra ne vizijų, o gebėjimo įgyvendinti priimtus sprendimus trūkumas. Dažnai dėl to pradedama manyti, kad sprendimai blogi, nors iš tiesų jie tiesiog nėra įgyvendinti.
