Lapė išmano daugybę dalykų, bet ežys žino vieną svarbų. Šį pastebėjimą prieš kelis tūkstantmečius išsakė antikos poetas Archilokas. Gerokai vėliau, praėjusuuuuuio amžiaus viduryje, jo mintį išplėtojo britų filosofas Isaiahas Berlinas. Savo esė „Ežys ir lapė“ jis rašė, kad šie du gyvūnai naudoja visiškai skirtingas išlikimo taktikas.
Lapėyra elegantiškas ir gudrus gyvūnas, gebantis sugalvoti daugybę skirtingų gynybos ar puolimo strategijų ir savo tikslo siekiantis įvairiais būdais. Kai lapei iškyla grėsmė ir jai reikia bėgti nuo plėšrūnų, ji kiekvieną kartą skuodžia skirtingais miško takais ir slepiasi vis naujuose urvuose. Ežys, palyginti su lape, atrodo paprastas ir senamadiškas, kiekvieną kartą iškilus grėsmei jis imasi to paties – susiriečia į kamuoliuką ir atstato spyglius. Tokia elementari gynybos taktika suveikia praktiškai visais atvejais.
Iš tiesų pasitelkęs ežio ir lapės alegoriją šis mąstytojas į dvi grupes suskirstė žmones. Anot jo, žmonės lapės siekia daugybės tikslų, jie išsklaido savo pastangas ir tuo pačiu metu veikia skirtinguose lygmenyse, o juos supančią aplinką suvokia kaip sudėtingą įvairių veiksnių junginį. Žmonės ežiai į pasaulį žvelgia priešingai – kad ir kokia sudėtinga aplinka atrodytų, jie viską suveda į vieną paprastą viską sujungiančią idėją. Daugybę skirtingų pasaulio veiksnių tokie žmonės geba distiliuoti į vieną konkretų tikslą, o bet ką, nesusijusį su juo, jie atmeta kaip nereikšmingą dalyką.
Gali atrodyti, kad lapių požiūris į pasaulį yra pranašesnis. Bet daugiausia dalykų mokslo, meno ar verslo pasaulyje pasiekia žmonės, kurie remiasi ežio mąstysena, dažnai tai yra savo sričių lyderiai arba tiesiog geri specialistai. Pavyzdžiui, Stanfordo universiteto profesorius Jimas Collinsas prieš dešimtmetį parašytoje knygoje „Nuo gero prie geriausio“ teigia, kad visi daugelio sėkmingų didžiųjų kompanijų vadovai mažesniu ar didesniu laipsniu buvo ežiai. Jų į tikslą sukoncentruota mąstysena padėjo bendrovėms iškilti tarp visų kitų. Tie vadovai, kurie naudojo lapės taktiką, niekada nepasiekė tokių įspūdingų rezultatų, nes jiems trūko unifikuotos vizijos ir sutelktų pastangų.
Atrodo, kad pastarieji keli ekonomikos sunkmečio metai taip pat įrodė, kad ežio mąstysena ir politikoje yra gerokai pranašesnė. Pradėkime nuo Lietuvos pavyzdžio. Dabartinėje Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje dirbo ir tebedirba nemažai savo sričių profesionalų, patariančių premjerui ar užimančių ministrų postus. Tikrais ežiais galima vadinti finansų ministrę Ingridą Šimonytę ar energetikos ministrą Arvydą Sekmoką, ežio mąstysena neabejotinai būdinga ir pačiam premjerui. Šios Vyriausybės ryžtingas požiūris ir gebėjimas greitai veikti daug prisidėjo prie šalies finansinės būklės stabilizavimo.
Technokratiškos vyriausybės per šią krizę iškilo ir kitose su finansinėmis problemomis susiduriančiose Europos šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ar Graikijoje. Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ar buvusį Prancūzijos prezidentą Nikolas Sarkozy taip pat reikėtų vadinti ežiais. Tad galbūt ežio tipo mąstysena neišvengiama ir valstybės gyvenime, kai ji susiduria su iššūkiais, kuriems reikia greitų ir ryžtingų sprendimų.
Tačiau ežiai gali išgelbėti esant ne visoms situacijoms, o visiškai išsižadėti lapių taip pat nereikėtų. Pensilvanijos universiteto psichologijos profesorius Philipas Tetlockas daugiau kaip dvidešimt metų tyrė ekonomikos ir politikos ekspertų bei analitikų prognozes. Jis nustatė, kad daugelis profesionalų prognozių buvo tik nežymiai geresnės už atsitiktinių žmonių prognozes, ypač prastus rezultatus parodė žiniasklaidos dažnai cituojamos asmenybės. Įdomiau tai, kad apibendrindamas tyrimo rezultatus P. Tetlockas teigė, jog jeigu norime gauti tiksliausią ateities prognozę, reikia pasikliauti žmonėmis lapėmis, kurie turi platų, o ne gilų žinojimą, nesivadovauja viena teorine dogma ir stengiasi suderinti įvairias tradicijas, lengvai priima pasaulio prieštaravimus ir daugiaprasmiškumą.
Prieš ketverius metus prasidėję ekonominio netikrumo laikai tęsiasi iki šiol. Jeigu ežio taktika suveikė pačioje krizės pradžioje ir padėjo apsisaugoti nuo visiško kolapso, kuo toliau, tuo mažiau ji veiksminga. Šalies verslas tai greičiausiai suprato dar prieš kelerius metus, kai nuo sąnaudų optimizavimo perėjo prie naujų eksporto rinkų ar kitų veiklos nišų paieškos. Vyriausybei tai perprasti sekėsi sunkiau, todėl, gana gerai pasirodžiusi pačioje krizės pradžioje, vėliau ji išsikvėpė, kai kurios didelės vizijos, susidūrusios su netikėtomis kliūtimis, tiesiog įstrigo.
Bet šiandien įstrigusi visa Europos Sąjunga, o tiksliau – euro zona, kuri gyvena finansinio ir ekonominio netikrumo, vis greičiau virstančio politine abejone dėl jos ateities, laikais. Iš pirmo žvilgsnio tai prastas metas duoti kelią vizionieriams, mat finansinius gaisrus geriausiai gali užgesinti tik profesionalai. Tačiau tampa akivaizdu, kad prieš gerą dešimtmetį sugalvota bendros valiutos vizija ir bet kokios techninės priemonės jai palaikyti nebėra veiksmingos. Todėl šių dienų kontekste verta susimąstyti apie grįžimą prie nuvertintos lapės strategijos. Užsiimti vizijomis nėra prabanga geraisiais laikais, tai akivaizdi būtinybė didelio netikrumo metais.
