Dizaineriai svarsto, kad moteriškumas ar vyriškumas kyla ne iš drabužių, o iš žmogaus vidaus.
Vyriškumo ir moteriškumo tema madoje – sena kaip pasaulis. Šį rudenį ją priminė natūralaus, berniukiško makiažo tendencija: madingi masyvus, sušiaušti antakiai, skaistalais formuojami prakaulūs skruostikauliai, trumpu ežiuku kirpti plaukai – ir moteris tampa švelnių bruožų berniuku. Kaip vyriško ir moteriško įvaizdžio niveliaciją vertina grožio ir mados pasaulio atstovai?
Kalbėdami apie vyriško ir moteriško įvaizdžio ar garderobo elementų susiliejimą, nebūtinai turime omeny belytę asmenybę ar grėsmę prarasti savo lytinę tapatybę. Juk dažnai viena detalė, kad ir sijonas, segimas ant vyriškio klubų, ar ant peties kabanti rankinė, nebūtinai nuslopins jo vyriškumą, o moteris, pasidabinusi vyriško modelio švarku, laikrodžiu ar avalyne, nepamins savo moteriškumo.
Susimąstyti verčianti drabužių dizainerio (ir gėjų aktyvisto) Rudi Gernreicho frazė: moteriškumas ar vyriškumas kyla ne iš drabužių, o iš žmogaus vidaus… Taigi įvaizdžio dalykai ir tai, kaip mes juos naudojame, priklauso nuo saviraiškos poreikių, norimos „ištransliuoti“ žinutės ar kitų asmeninių sumetimų: vieniems „taip gaunasi“, kiti – skrupulingai apgalvoja.
Kita vertus, šiuolaikinės moterys šiandien skolinasi ne tik vyriškos eilutės elementus, bet ir būdo bruožus – valdingumą, tvirtumą, aršios verslo konkurencijos lyderio savybes (o vyrams nebedrovu atskleisti ir jausmingąją, jautriąją, švelniąją savo prigimties pusę). Tokį savo charakterį moteris gali pabrėžti atitinkamu griežtu įvaizdžiu, kita vertus, yra nemažai romantiškos išvaizdos labai stiprių asmenybių, prie kurių nemažai vyrų pasirodytų minkšti ir pernelyg trapūs. Vieni žavisi vyriško būdo moterimis ar moteriškos sielos vyrais, kitus tokie glumina, atstumia.
Šiuolaikinės moterys skolinasi ne tik vyriškos eilutės elementus, bet ir būdo savybes – valdingumą, tvirtumą, lyderiavimą, o vyrams nebe drovu atskleisti ir jausmingąją, jautriąją, švelniąją pusę.
Pavyzdžiui, garsi drabužių dizainerė Vivienne Westwood tiek vyrų, tiek moterų seksualumą įžvelgia jų jėgoje (veikiausiai turima omeny vidinė stiprybė). Ji teigia besižavinti vyrais ir moterims, kurie rengiasi taip, kad atrodytų svarbūs. Kalbama apie tam tikrą išsišokimą, gebėjimą atkreipti dėmesį savo įvaizdžiu ir įtikinti savo vidine galia. Stiprybė ir silpnumas – savybės, apibrėžiančios tradicinį vyriškumą ir moteriškumą, tačiau kaitaliojantis socialiniais ir šeimyniniais vaidmenimis, estetinėms ir saviraiškos galimybėms, jos tampa ne lyties, o charakterio rodikliu.
V. Čepkausko modelis iš 2009 m. kolekcijos „Arba“.
Prieš porą dešimtmečių drabužių dizainerė Jolanta Talaikytė Lietuvoje mestelėjo provokaciją – viename pirmųjų mados renginių „Vilniaus madų dienos‘91“ pristatytoje kolekcijoje „Turgaus šventė“ vyrus aprengusi kelnėmis-sijonais.
„Šioje kolekcijoje rėmiausi lietuvių liaudies architektūros motyvais, taip pat – naujausia tuometinės mados kryptimi, diktavusia „A“ formos siluetą. Į „Turgaus šventę“ žiūrėjau drąsiai ir kūrybiškai, norėjau nustebinti, sukurti kažką naujo, šokiruoti. Taigi plačias moteriškas kelnes „nurėžiau“ iki kelių ir jomis apvilkau vyrus,“ – tuometinės kolekcijos akibrokšto idėjinį motyvą paaiškina autorė.
Tuo tarpu modernioje pasaulinėje madoje sijonuoti vyrai periodiškai pasirodo bent keliose sezoninėse kolekcijose. Vyro su sijonu istorijai aptarti reikėtų atskiros temos, tačiau apsiribokime, jog šiuolaikinėje madoje tai veikiau ne psichologinis motyvas, o naujų estetinių formų paieškos, veikiamos etnokultūrų bei postmodernistinių mados vėjų.
Žinoma įvaizdžio stilistė Karina Leontjeva mąsto filosofiškai: „Žmogus pats nustato ribas vyriškumui ir moteriškumui. Tikrai griežtai vyriška yra barzda. Nors ir dėl jos galima ginčytis…“ K. Leontjevos požiūriu, asmenybės, vyro ar moters, saviraiška iš esmės priklauso nuo fiziologinių, psichologinių, socialinių, kultūrinių, politinių, religinių, etinių, etninių faktorių. Tai yra, nuo asmeninės pasaulėjautos, pasaulėžiūros.
Juk vienaip sijonuoto vyro pasirodymas būtų vertinamas mados renginyje, bohemos rate ar megapolio vakarėlyje, kitaip – provincijos bendruomenėje, verslo ar politinėje aplinkoje. Nors prisiminus škotų etnografinius ansamblius su kiltais ar senovės romėnų tunikas, galima leistis į gilesnę diskusiją ir analizę.
Apsiribokime išvada, jog sijonuoto vyro fenomenas – skonio, vietos ir laiko reikalas. Tuo tarpu stilistė K. Leontjeva prisipažįsta gyvenime esanti didelė vyriško stiliaus gerbėja: „Savo garderobe vyriško stiliaus elementus naudoju nuo gimimo. Ne be tėvų pagalbos… Nuo vaikystės „ružavą“ man atstojo mėlyna. Taip jau yra, kad dažniausiai viskas man patinka iš priešingos lyties spintos, ir kaip bebūtų paradoksalu, manau, kad būtent taip geriausiai atsiskleidžia tikrasis moteriškumas. Vien marškinių paprastumas ir funkcionalumas įkvepia kasdieniams žygdarbiams, o ypatingai progai – atlasinis smokingas ant nuogo kūno ir stiklinė gero viskio, kurį mėgsta tikri vyrai…“
Stilistė A. Gilytė: „Mada tiek išlaisvėjo, jog kiekvienas gali laisvai rinktis, kas jam tinka ir patinka, nepaisyti vyriškos-moteriškos mados lentynų."
Formuodama savitą stilių, sąsagas, oxfordo batukus ir vyriško tipo švarką džiaugiasi atradusi ir stilistė Agnė Gilytė. „Mada tiek išlaisvėjo, jog kiekvienas gali laisvai rinktis, kas jam tinka ir patinka, kas atitinka gyvenimo būdą ir nepaisyti vyriškos-moteriškos mados lentynų. Smagu, kad moterys drąsiai skolinasi iš vyrų, o šie nebijo nešioti rankinių ar dažyti plaukų. Mada tuo ir įdomi, kad leidžia žaisti ir varijuoti,“ – drąsina stilistė.
Mados namų „Cantas“ dizaineris Egidijus Sidaras kurdamas moterims daug ką „pasiskolina“ iš vyrų, tačiau nusišypso paklaustas, ar vyrams kažką pritaiko iš tradicinės moterų spintos. „Iš esmės šiandien viską galima maišyti, kitas dalykas – asmeninis dizainerio požiūris ir kliento poreikiai. Mano klientės dažnai prašo sukurti ką nors atpažįstamai vyriško – frako, smokingo, kaklaraiščio, marškinių su vyrišku užsegimu,“ – sako dizaineris. Šių mados namų savininkė Jolanta Mikalajūnienė yra išsitarusi, kad be galo džiaugiasi ir mėgaujasi pastarųjų metų mada, vis daugiau įsileidžiančia vyriškų atributų: „Sau be galo patinku vilkėdama fraką, segėdama peteliškę ar petnešas. Su tokiu įvaizdžiu jaučiuosi puikiai“.
Tuo tarpu E. Sidaro paklaususi apie šiuolaikinės vyriškos ir moteriškos mados skirtumus, išgirstu lakonišką atsakymą, esą didžiausias skirtumas tas, kad šiandien moterys rengiasi puošniau, ypatingiau, jas labiau puošia ir dizaineriai – taigi net nesą vyriškos aukštosios mados!
„Sau be galo patinku vilkėdama fraką, segėdama peteliškę ar petnešas," – sako J. Mikalajūnienė.
Menininkas ir drabužių dizaineris Vitalis Čepkauskas į šią temą siūlo pažvelgti iš esmės. Jo nuomone, jei yra skirtingos sąvokos – vyriškumas ir moteriškumas, turinčios skirtingas pirmines reikšmes, reikia skirti ir šias esybes. Kai šios sąvokos išnyks, tada galėsime kalbėti, kad nebeliko ribų, įvyko niveliacija: „Tačiau man vyriškumas ir yra vyras. Pagal hierarchiją visgi stipresnis, sprendžiantis, nuo jo, manau, viskas prasideda. Jei kalbėsime apie vyriško būdo ir išvaizdos moterį – tai savos pozicijos pasirinkimo reikalas, o apranga gali padėti ją pabrėžti“.
Juk kažkada save ir kitas moteris vyriško stiliaus drabužiais rengusi Coco Chanel neneigė moteriškumo, o tik įteisino lygiavertę poziciją: moteris turi teisę į patogius, atitinkamoms situacijoms pritaikytus drabužius. „Jei sakome, moteris su vyrišku švarku, nereiškia, kad ji apsivilko vyro švarką. Kalbame apie vyriško švarko modelį, pritaikytą moters figūrai – mažesnį, siauresnį, kitokių audinių, spalvų. Beje, aš kuriu kolekcijas vyrams, tačiau mano drabužius įsigyja ir moterys. Mane žavi moteris, dėvinti tinkantį vyriško stiliaus švarką,“ – sako V. Čepkauskas.
Didžiojoje mados arenoje jau yra pavienių pavyzdžių, kai grožio etalonus diktuoja transseksualai. Prisiminkime „Givenchy“ reklaminę kampaniją su transseksualiu modeliu Leo Cerezo. Sakoma, kad ant podiumo berniukiškų manekenių tendenciją veikia dizainerių-gėjų dominavimas. „Podiumams reikia skeletų, bet lieknumas turi būti įgimtas. Tokiu tapti iš prigimties stambesnio kūno nepriversi,“ – teigia modelių agentūros bendraturtė Renata Mikailionytė.
„Biseksualumas dažnai yra įvaizdžio dalykas, priklausantis nuo stilistų, dizainerių sumanymo,“ – podiumo įvaizdžių tendencijas aiškina R. Mikailionytė.
Modelių agentė pasakoja, kad šiandien madingas anatomiškas, faktūriškas, sausas, charakteringas kūnas. Ne atleto, kūno rengybos meistro, o bėgiko sudėjimas. Vyrams nereikia išryškintų raumenų, plačių pečių. „Biseksualumas gali būti, bet tai įvaizdžio dalykas, priklausantis nuo stilistų, dizainerių sumanymo. Modelis turi gebėti būti visoks – ir gražus, ir atgrasus, svarbiausia – charizma ir savęs pateikimas,“ – sako R. Mikailionytė.
Pasak jos, dabar vyrauja pabrėžtinų skruostikaulių, akiduobių, išraiškingų, tačiau gana klasikinių bruožų ir proporcijų veidai. „O saldumas, atšiaurumas, seksualumas ar biseksualumas yra sukuriami ir įsijaučiami, vaidinami, – tikina R. Mikailionytė. Taigi nuo podiumo ar iš reklamos į mus žvelgiančius itin saldžių, moteriškų vyrų ar grubių, vyriškų moterų veidus turime priimti kaip užuominą, nuotaiką, įvaizdį, o ne kaip vienos ar kitos lyties ar provokuojantį jų mišinio afišavimą.
