M. A. El-Erianas.
Tai nebuvo išsamiai nušviesta pirmosios istorijoje JAV Federalinio rezervų banko valdybos pirmininko Beno Bernanke spaudos konferencijos įžanginėje kalboje, o nukelta į klausimų ir atsakymų metą. Tai yra reiškinys, kurį daugelis Vašingtone linksta vadinti „pereinamuoju“, nepaisant akivaizdžiai priešingų įrodymų. Tai labai lengvai pažeidžiama didelių naftos ir maisto kainų. Ir tai susilpnina prielaidas, kuriomis remiantis JAV ekonomika apibūdinama kaip gyvybinga ir pasiduodanti skatinimui.
Bėdų kelia JAV nedarbo dydis ir struktūra. Šios problemos tikrasis mastas ir vis didėjanti žalinga įtaka šalies socialinei struktūrai, ekonominiam potencialui bei ir taip jau trapiai fiskalinei padėčiai ir skolos dinamikai dar nėra pakankamai įvertintas
Pradėkime nuo faktų.
Prabėgus beveik trejiems metams nuo pasaulinės finansų krizės pradžios 8,8 procento nedarbo lygis JAV atkakliai (ir neįprastai) laikosi aukštumose.
Didžiąją dalį pagerėjimo pastaraisiais mėnesiais (nuo 9,8 procentų pernai lapkritį) lėmė ne naujai kuriamos darbo vietos, o tai, kad potencialūs darbuotojai pasitraukia iš darbo jėgos – dirbančiųjų arba aktyviai ieškančiųjų darbo – gretų. Šitaip įsitraukimo į darbo jėgą laipsnis nusmuko iki žemiausio lygio per daugelį metų – 64,2 procento.
Jeigu į norinčiųjų dirbti pilną darbo dieną skaičių būtų įtraukiami ir dirbantieji ne visą darbo dieną, tuomet kas šeštas darbuotojas JAV būtų arba bedarbis, arba dirbantis ne visą darbo dieną.
Daugiau nei šeši milijonai potencialių darbuotojų yra be darbo ilgiau nei šešis mėnesius, keturi milijonai nedirba ilgiau nei metus. Nedarbo lygis tarp 16–19 metų amžiaus gyventojų yra ties stulbinamu 24 procentų lygiu.
Neturėdami praktiškai jokių įplaukų ir tirpstant santaupoms bedarbiai gali sunkiai susidoroti su dabartiniu benzino ir maisto kainų šuoliu, jie negali pasiskolinti bankuose, o daugelio jų turimų būstų paskolos viršija būstų vertę.
Šie ir daugelis kitų faktų atskleidžia nemalonią ir neįprastą realybę JAV. Šalyje dabar yra didelė savo mastu ir vis labiau struktūrinė savo prigimtimi nedarbo problema. Tokia padėtis turės pasekmių daugeliu aspektų, sukels asmeninį sielvartą, didėjančią socialinę ir politinę įtampą, ekonomikos praradimus ir spaudimą biudžetui.
Tai bus didesnė problema, nei yra dabar. Didelis ir sunkiai įveikiamas nedarbas turi rimtų ilgalaikių pasekmių, ir yra grėsmė, kad pasekmės blogės eksponentiškai. Tai yra krizė.
Svarus tarptautinis tyrimas atskleidžia, kad kuo ilgiau žmogus neturi darbo, tuo sunkiau jam tampa jį susirasti. Tai naikina šalies darbo jėgos įgūdžius, mažina darbo našumą. Ir, jeigu nedarbo problema yra paplitusi tarp jaunimo, kaip kad yra dabar, dideliam kiekiui bedarbių gresia nuolatinis nedarbas.
Neabejotina, kad globalios finansų krizės sukelta Didžioji recesija prisidėjo prie šios susirūpinimą keliančios padėties. Deja, kadangi bėdos tęsiasi jau ilgą laiką, problema tapo daug gilesnė. JAV nedarbo krizės šaknys glūdi investicijose į žmogiškuosius išteklius ir socialinį sektorių, kurios daugybę metų buvo nepakankamos. Švietimo sistema atsiliko nuo progreso, buvusio kitose šalyse. Profesijos perkvalifikavimo iniciatyvos yra liūdnai neadekvačios. Darbo jėgos mobilumas mažėja. Nepakankamai dėmesio skiriama atitinkamam socialinės apsaugos lygiui palaikyti.
Šią realybę slėpė beprotybės, iki 2008 metų pasižymėjusios finansų svertų, paskolų ir skolų JAV „aukso amžiumi“, kaukė. Ši beprotybė paskatino gigantišką, bet netvarų statybos, gyvenamojo būsto, laisvalaikio ir mažmeninės prekybos sektorių bumą.
Dėl šio bumo kad ir laikinai kuriamos darbo vietos užliūliavo politikos formuotojus, kurie nustojo regėti, kas iš tikrųjų dedasi darbo rinkoje. Kai bumas pavirto užsitęsusia nesėkme, ilgesnės trukmės darbo rinkos neatitikimai tapo matomi visiems, kam tai rūpi. Ir šie neatitikimai kelia nerimą.
Jeigu bus paliktos kapanotis pačios, JAV nedarbo problema pagilės. Tai padidins ir taip jau plačią spragą tarp šalies (pasi)turinčių ir ne(pasi)turinčių. Tai pakenks darbo jėgos įgūdžiams ir produktyvumui. Tai padidins naštą, užkrautą palaipsniui mažėjančiam kiekiui žmonių, išliekančių darbo rinkoje ir turinčių darbus. Ir dėl to bus dar sunkiau vidutinės trukmės laikotarpiu išspręsti JAV didėjančios valstybės skolos ir valdžios sektoriaus deficito problemą.
JAV vyriausybė nebegali švaistyti laiko, jeigu nenori, kad nedarbas dar labiau užsitęstų ir įsigalėtų. Ji turi pradėti veikti dabar. Problemą reikia reikia pradėti spręsti nuo jos ištakų, o reformos turi būti daugiametės: švietimo pertvarka, darbuotojų perkvalifikavimas, našumo didinimas ir būsto sektoriaus reforma.
Ir tuo pat metu ji turėtų labiau rūpintis ilgalaikiais bedarbiais, kurių daugelis nėra kalti dėl savo dabartinės, kadaise sunkiai įsivaizduojamos ir, deja, ilgai trunkančios nemalonios padėties.
JAV jau seniai laikas pabusti ir holistiniu būdu imtis spręsti savo nedarbo krizę. Kaip žino kiekvienas, kada nors susidūręs su nemalonia pareiga, išjungti signalizaciją ir pasislėpti po antklode nėra tinkamas sprendimas.
____________________
Mohamedas A. El-Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
