E. Lucasas.
Kerinti, seksualiai nepasotinama, KGB išmokyta tamsiausių miegamojo triukų – jei Anna Chapman, geriausiai žinoma Rusijos šnipė nuo britų išdaviko Kimo Philby laikų, neegzistuotų, tuomet filmų apie Džeimsą Bondą kūrėjai turėtų ją sukurti. Buvo laikai, kai Bondo lytis jam suteikė privalumų: jis viliojo tokias gražuoles kaip Pussy Galore ar Solitaire. Tam, kad pasitarnautų karalienei ir savo šaliai. Jo priešininkės iš Sovietų Sąjungos būdavo visokios, tačiau tik ne seksualios: dauguma priminė bauginančią žudikę bei kankintoją Rosą Klebb.
Tačiau šių laikų Vladimiro Putino Rusijoje plieninių dantų ir batų apkaustų dienos baigtos. Rusija yra apsukri kapitalistinė valstybė ir šios šalies blizgesio bei žavesio koncentracija sugeba gėdingai užgožti Vakarų pasaulį. Ir geriausias to pavyzdys yra ugniaplaukės Kremliaus gundytojos – Annos Vasiljevnos Kuščenko – istorija.
Tapusi Anna Chapman (šią pavardę ji gavo iš savo nieko nenutuokiančio brito vyro) ji gerai pamokė Vakarus.
Kartu su kitais dešimt šią vasarą JAV nustatytų „miegančių“ šnipų ji mūsų gretose gyveno niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Tokie atvejai tik dar labiau išryškina mūsų atviros visuomenės trūkumus, kuriais pasinaudodami į ją patenka ksenofobiški, godūs ir uždari Kremliaus bičiuliai, savo nuožiūra valdantys Rusiją.
Tie, kurie prieštarauja Kremliui, ar tai būtų žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, ar opozicija, yra pristatomi kaip nacistai ir nusikaltėliai.
Jos nuodugniai sukonstruotas žvalgybos tinklas buvo sukurtas Didžiosios Britanijos ir JAV politinės ir ekonominės sistemos šerdžiai pasiekti. Kai kurie šio tinklo narių vadovavo agentams, kiti ieškojo „talentų“, treti, savo vadovų Maskvoje pavedimu, paprasčiausiai atlikinėjo užduotis ir dalyvavo aferose.
Dabar grįžusi į Rusiją ji tapo tikra žvaigžde ir yra laikoma tautos didvyre. A. Chapman neseniai gavo V. Putino vadovaujamos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ jaunimo grupės „Jaunoji gvardija“ pirmininkės postą. Sunku įsivaizduoti atvirkštinę šios istorijos versiją: protinga jauna MI6 agentė pričiumpama Rusijoje, vėliau keičiama dramatiškoje aukščiausio lygio šnipų mainų operacijoje ir grąžinama į Angliją, kur mėgaujasi karaokė vakaru su Davidu Cameronu ir galiausiai pasiryžta dalyvauti kompromituojančiai atviroje fotosesijoje „Loaded“ žurnalui. Gavusi šiltą vietelę „British Aerospace“ kompanijoje ji galiausiai užima aukštas pareigas ministro pirmininko partijos jaunimo padalinyje. Absurdiška? Bet taip nutiko su ponia „Chapman“. Ir vis dėlto tikroji istorija Rusijoje yra daug keistesnė. V. Putino „Jaunoji gvardija“ vargu ar turi panašumų su „torių berniukų“ pasauliu, kuriame apstu politiko karjeros siekiančių jaunuolių. Rusų organizacijos narių drabužiai labiau primena gatvės mušeikų iš Anglijos gynybos lygos aprangą. Kaip George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ avys, bliaunančios „keturios kojos gerai, dvi kojos blogai!“, šios jaunimo organizacijos yra režimo smogiamieji kariai.
Praėjusiais metais vienas nusivylęs „Jaunosios gvardijos“ narys papasakojo Vakarų naujienų agentūrai apie tai, kad grupuotė pasamdė futbolo gerbėjus ir neonacius, jog šie užpultų opozicijos lyderius.
Priešingai blizgiam, gerai išpuoselėtam, cenzūruotam tokių organizacijų įvaizdžiui, vasaros stovyklų metu jų nariams yra skiepijama antivakarietiška propaganda (kuria yra skatinami „daugintis dėl tėvynės“). Aklai ištikimi režimo lyderiams, nostalgiškai prisimenantys sovietinės praeities šlovę ir nusiteikę ypač nacionalistiškai, jie yra kuriami tam, kad apsaugotų Rusiją nuo demokratinių revoliucijų, praėjusį dešimtmetį praūžusių tokiose šalyse kaip Ukraina ir Gruzija. Tie, kurie prieštarauja Kremliui, ar tai būtų žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, ar opozicija, yra pristatomi kaip nacistai ir nusikaltėliai.
Šios grupuotės taip pat organizavo nelegalių imigrantų gaudynes, per kiekvieną viešą pasirodymą puldinėjo Didžiosios Britanijos ambasadorių, blokavo Estijos ambasadą ir organizavo atsakomąsias demonstracijas prieš menkus Rusijos persekiojamos demokratinės opozicijos protestus. O dabar tos pačios grupuotės ruošiasi 2011 m. Rusijos Dūmos ir 2012 m. prezidento rinkimams, kai V. Putinas greičiausiai grįš į 2008-aisiais paliktą Rusijos prezidento postą ir nustums į šalį savo nesėkmingą talkininką Dmitrijų Medvedevą.
„Pasiruoškite rinkimams, treniruokite savo smegenis ir raumenis. Visuomet galite pasikliauti mūsų parama“, – taip teigia Vladislavas Surkovas, vyriausiasis Kremliaus apsimetėliškos „aukščiausios demokratijos“ ideologas. Nėra aišku, kokios užduotys yra skiriamos tiems „raumenims“ – nebent jie būtų skirti varžovams dėl posto nugalėti, išvaduoti Rusijos vadovus nuo galimo balsuotojų pykčio, kylančio dėl nekompetencijos ir korupcijos, kuri išvedė iš kelio ir sutrikdė šalies plėtrą. Net prieš įsitvirtindama politikoje, A. Chapman buvo tikrai populiari. Kartu su kitais šnipais, kuriuos Amerika iškeitė į keturis žmones, laikomus Rusijoje, ji mėgavosi jaukiu vakaru su ministru pirmininku V. Putinu, dainavo rusų patriotines dainas ir pasakojo įvairias su darbu priedangoje susijusias istorijas. (Žinoma, ir pats V. Putinas daug metų priklausė sovietų KGB elitinio užsienio žvalgybos skyriui). Taip išaiškėja priemonės, kuriomis šiuolaikinės Rusijos apsaugos ir žvalgybos tarnybos vis dar vedamos giliai įsišaknijusios žudikiškos senosios KGB praeities, žaidžia su visuomenės vaizduote ir išlaiko ją savo gniaužtuose.
A. Chapman taip pat pozavo gana karštoje vieno Rusijos vyrų žurnalo fotosesijoje. Kalbama, kad ji rašo knygą, tačiau mažai tikėtina, jog joje bus atskleistos darbo SRV (suktoje ir gerai remiamoje Rusijos išorinės žvalgybos agentūroje) detalės arba faktai apie misijas Vakaruose – tai yra ypač saugoma informacija.
Spalį ji buvo įdarbinta „FundServiceBank“ banke. Jis priklauso neaiškiam konglomeratui, turinčiam ryšių su Rusijos paslaptingosiomis ir gerai finansuojamomis gynybos ir kosmoso industrijomis. Pagrindinė bendrovė neatskleidžia pirminio savininko. Tačiau daug kas pastebi šį daugiau nei sutapimą – banko inicialai yra tokie patys kaip ir pagrindinio KGB pasekėjo – Rusijos FSB (Federalnaja Služba Besopasnosti). Čia nėra nieko skandalingo. Tačiau verslo ir politikos persipinimas Rusijoje sukelia milžiniškus interesų konfliktus ir neretai lemia ganėtinai neefektyvų valstybės lėšų panaudojimą. Prieš korupciją nukreiptos organizacijos „Transparency International“ duomenimis, labiausiai korupcijos paveiktų šalių sąraše Rusija yra 154 vietoje, iškart virš Kongo, tačiau žemiau Haičio.
Ir vis dėlto A. Chapman pareigos tame banke yra gana mįslingos. Į formalųjį jos pareigų aprašymą įeina patarinėjimas banko prezidentui „investavimo ir inovacijų klausimais“; jame ši 28 metų moteris yra apibūdinama kaip „kūrybiška ir įvairiapusiška darbuotoja“, kuri taip pat dirbs su banko „informacinėmis technologijomis“.
Turint omenyje A. Chapman patirtį koduojant informaciją ir naudojantis netikromis pašto dėžutėmis jai apsikeisti, sunku įsivaizduoti, ką ji galėtų pasiūlyti įprastam bankui. Jos karjera Vakaruose, kur ji sėkmingai tvarkėsi jai priedanga tapusiame nekilnojamojo turto versle, neatrodo kaip natūralus lieptas į finansų industriją.
Daug įtikinamesnė versija ta, kad bankas taip demonstruoja savo paramą galingosioms Rusijos apsaugos ir žvalgybos industrijoms ir galbūt tikisi pasipelnyti iš ją sekančių šlovės atspindžių, nes „Anna Chapman“ jau tampa prekės ženklu. Tačiau jos žengimas į nacionalinę politiką iš tiesų atspindi tamsiausią ir agresyviausią šiuolaikinės Rusijos pusę. „Jaunosios gvardijos“ pati grėsmingiausia ir kontroversiškiausia veikla yra „žurnalistų išdavikų“, kurie laikomi neištikimais valdančiajam režimui, paskelbimas. Rusijos žiniasklaida, o ypač televizija, kurios naujienas žiūri dauguma rusų, yra neįtikėtinai palanki Kremliui. Tačiau savaitraščiai, interneto portalai ir dienraščiai – tol, kol vengia tam tikrų tabu temų, – vis dar turi drąsių žurnalistų, bandančių tirti šaliai kenkiančius piktnaudžiavimo galia atvejus. Tai rizikinga. Rusijos žmogaus teisių įgaliotinis Vladimiras Lukinas teigia, kad žurnalistų puldinėjimai tapo sistematiški, daugiausia dėl to, kad užpuolikai retai sulaukia bausmės. Anna Politkovskaja, 2006 metais nužudyta žurnalistė, tėra viena iš daugelio, kurie už Rusijos galingųjų ir turtingųjų blogų darbų viešinimą sumokėjo savo gyvybe. Praėjusį mėnesį Olego Kašino vos neištiko toks pat likimas. Jis yra drąsus žurnalistas, daug dėmesio skyręs reportažams apie naujo greitkelio tiesimą, sunaikinsiantį vieną iš paskutiniųjų miškų, esančių už Maskvos teritorijos. Šio kelio tiesimui vadovauja vienas V. Putino artimiausių draugų. O. Kašinas taip pat daug rašė apie agresyvų „Jaunosios gvardijos“ ir jos antrinės Kremliui lojalios organizacijos „Mūsiškiai“ (rus. „Naši“) narių elgesį.
Praėjusiais metais vienas nusivylęs „Jaunosios gvardijos“ narys papasakojo Vakarų naujienų agentūrai apie tai, kad grupuotė pasamdė futbolo gerbėjus ir neonacius, jog šie užpultų opozicijos lyderius. O. Kašino vykdytas šių Kremlių palaikančių grupuočių tyrimas jam kainavo kelis sumušimus ir grasinimus. Tačiau tai jo nesustabdė.
Rugpjūtį „Jaunoji gvardija“ viešai įspėjo O. Kašiną: jo nuotrauka su antspaudu „nubausti“ buvo publikuojama šalia straipsnio, smerkiančio jo veiklą. Lapkritį apsaugos kamera užfiksavo du vyrus, jį beatodairiškai žiauriai daužančius metaline lazda. Stiprių nervų skaitytojai gali patys į tai pasižiūrėti adresu http://tiny.cc/russiabeating.Tai nebuvo atsitiktinis apiplėšimas. O. Kašino telefonas bei piniginė net nebuvo paliesti. Užpuolikai aiškiai parodė, kad, traiškydami jo rankas, laužydami žandikaulius bei daužydami galvą, kovoja su jo propaguojama žurnalistika.
Ir tai ne naujiena. Pagal Nebaudžiamumo indeksą, kurį sudaro Žurnalistų apsaugos komitetas, Rusija yra aštunta. Tai vienintelė Europos šalis sąraše, patekusi į gėdingą vietą tarp Nepalo ir Meksikos. Kiekvienais metais Rusijoje įvyksta apie 50 žurnalistų užpuolimų.
Kitas žurnalistas, turėjęs panašią patirtį kaip O. Konešino, yra Michailas Beketovas. Jis nukentėjo nuo „įspėjimo“, įvykdyto 2008-aisiais. Jis liko gyvas, tačiau yra prikaustytas prie invalido vežimėlio ir dėl galvos traumos prarado gebėjimą kalbėti.
Olga Kotovskaja, žinoma Kaliningrado žurnalistė, irgi buvo viena iš aukų, kuri 2009 m., po laimėjimo teisme prieš nusikalstamumu pasižyminčios provincijos vadovus, iškrito per 14 aukšto langą. Iš pradžių pareigūnai įtikinėjo, kad tai buvo savižudybė.
Nederėtų abejoti, kad A. Chapman Rusija kelia mums grėsmę – tai atskleidžia kantrus ir sumanus Didžiosios Britanijos ir JAV šnipų gaudytojų darbas.
Neįtikėtina, tačiau O. Kašinas liko gyvas. Praleidęs savaitę būdamas vadinamosios dirbtinės komos būsenos, jis jau gali rašyti (nors tik su devyniais pirštais, nes vieną teko amputuoti). Taip pat prabilo ir vienas užpuolikų, kuris teigė, kad jie buvo samdyti šiam užpuolimui, ir nežinojo, kas buvo jų auka.
„Jaunoji gvardija“ ciniškai atsiribojo nuo bet kokių sąsajų su sumušimu, pašalino inkriminuojantį straipsnį iš savo internetinės svetainės ir pakeitė jį kvietimu nubausti užpuolikus. Mažai ką dabar taip galima apkvailinti. „Jaunajai gvardijai“ skubiai reikalinga teigiama visuotinė reklama. Šią vasarą ji buvo pakliuvusi į skandalą po to, kai padirbo nuotraukas, kuriose buvo vaizduojami išlepinti gvardijos aktyvistai, kovojantys su Rusiją niokojusiu gaisru. Realybėje jų ten nė kvapo nebuvo. Tuo metu, kai O. Kašinas ligoninėje kovojo už savo gyvybę, A. Chapman dalyvavo dideliame valstybės remiamame „Jaunosios gvardijos“ susibūrime, kur vilkėjo mažai vietos vaizduotei paliekančią juodai raudoną suknelę.
Jos žodžiai sulaukė tokio palaikymo, lyg ji būtų buvusi roko žvaigždė, tačiau tie žodžiai buvo tokie pat netikri kaip ir jos raudoni plaukai, kuriems jau verkiant reikėjo priežiūros ties gelsvai rudomis šaknimis. Jos lėkštos mintys tebuvo vertos grožio konkurso. „Norėčiau, kad išmoktume būti kiek pozityvesni… jei tik mes visi šypsotumės, visuomenėje būtų mažiau negatyvumo… Mes turime pakeisti ateitį pradėdami nuo savęs.“
„Jei kiekvienas mūsų džiaugtųsi nauja diena, tuomet mes galėtume nuveikti ką nors naujo ir naudingo, – teigė ji. – Būkite laimingi!“ Seksualiosios A. Chapman priklausymas „Jaunajai gvardijai“ gali padėti grupuotei apsiginti nuo atvirai rasistinių ir ksenofobiškų grupuočių keliamų iššūkių. Tokios grupuotės Rusijoje tampa augančia grėsme ir yra varomos paliegusių ir paranojos kankinamų jaunųjų šalies piliečių frustracijos bei nusivylimo. Tačiau tai yra smūgis tikriesiems šalies patriotams – tokiems žmonėms kaip O. Kašinas, siekiantiems, kad jų šalis atgautų savo vietą civilizuotame pasaulyje, būtų laisva nuo korupcijos gniaužtų ir buvusios KGB gaujos, užėmusios valdžią Maskvoje, netinkamo valdymo. Liaupsinimas, kurio sulaukia A. Chapman ir jos nesąžiningi, bet gerus ryšius turintys draugai, niūriai ir karčiai kontrastuoja su tomis bausmėmis, atstūmimu ir brutalumu, kurio sulaukia tiesos ir teisingumo ieškotojai.
Nederėtų abejoti, kad A. Chapman Rusija kelia mums grėsmę – tai atskleidžia kantrus ir sumanus Didžiosios Britanijos ir JAV šnipų gaudytojų darbas. Tačiau tokia Rusija kelia netgi didesnę grėsmę savo pačios tėvynainiams – kantriems ir jau seniai kenčiantiems Rusijos žmonėms, išnaudojamiems nuožmių KGB buvusių šnipų ir godžių bei žiaurių jų bičiulių iš Kremliaus.
____________________
Edwardas Lucasas yra „The Economist“ tarptautinių naujienų skyriaus redaktorius, knygos „Naujas Šaltasis karas“ autorius. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. vasario mėn. numeryje.
