Lietuviškos mokyklėlės Londone įkūrėja panevėžietė Giedrė Kurlinskaitė kadaise į šį megapolį išvyko tik trumpam – su mažu lagaminėliu ir be minčių ten pasilikti. Nors jau keturiolika metų Londonas – jos namai, širdyje visada liko Panevėžys. Neseniai tapusi „Globalaus Panevėžio“ ambasadore, Giedrė sako, kad šiuo titulu tik įgavo dar vieną progą daryti tai, ką dirbo visus šiuos metus – būti tiltu tarp svetur gyvenančių lietuvių ir gimtojo miesto.
Londone Giedrė įkūrė lituanistinę mokyklėlę „Pupa“, subūrė lietuvių bendruomenę ir savo kasdienybe įrodė, kad ryšys su gimtine neprivalo išblėsti vien todėl, kad gyvenimas nuveda svetur.
Dar viena „Globalaus Panevėžio“ ambasadore tapusi G. Kurlinskaitė šypsosi, kad ir be šio titulo jautėsi tikra Panevėžio ambasadore, tačiau toks įvertinimas atvers dar daugiau galimybių stiprinti saitus su savo gimtuoju miestu.
Įleido šaknis
Kaip pasakoja Giedrė, baigusi bakalauro studijas ji išvyko aplankyti Londone jau ne vienerius metus gyvenančios sesers ir ramiai pagalvoti, ką toliau norėtų veikti.
„Neturėjau plano likti Anglijoje“, – prisimena panevėžietė.
Tačiau nė nepastebėjo, kaip Londone įleido šaknis – atsirado draugų, bendruomenė, darbai, šeima.
„Tikriausiai, kaip ir daugeliui emigrantų, atsiradus draugų ratui, bendruomenei, nė nepastebi, kaip prabėga laikas. Sunku patikėti, kad gruodį jau bus keturiolika metų, kai gyvenu Anglijoje“, – kalba G. Kurlinskaitė.
Nors gyvenimą panevėžietė kuria Londone, ryšys su Panevėžiu niekur nedingo. Priešingai – tik būdama svetur Giedrė suprato, kiek daug jai reiškia gimtasis miestas, lietuvių kalba ir žmonės, su kuriais sieja bendri prisiminimai.
Ieškojo ne bet kokio darbo
Giedrės gyvenimo kelias niekada nebuvo tiesus.
Ji tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete baigė geografijos pedagogikos ir turizmo vadybos studijas, įgijo gidės kvalifikaciją. Panevėžietė sako, kad ją visuomet traukė kelionės, kitos šalys ir kultūros, tačiau kartu domino ir darbas su vaikais.
Giedrė nuo mažens buvo aktyvi, mėgo šokius, sportą. Panevėžyje ji daug metų šoko pučiamųjų orkestre „Garsas“, su kolektyvu keliavo, dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Buvo išbandžiusi ir darbą kelionių biure, tačiau netrukus suprato, kad sėdėti visą dieną prie kompiuterio – ne jai.
Tad ir apsistojusi Anglijoje puoselėjo mintį dirbti pedagoginį darbą. Tačiau tuometis draugas nuo tokio pasirinkimo bandė atkalbėti – esą Anglijos vaikai būsią nevaldomi, įžūlūs, o mokytojos darbas pernelyg sudėtingas.
„Taip tą mano ugnelę dirbti mokytoja ir prigesino, tačiau noras dirbti su vaikais niekur nedingo“, – dėsto pašnekovė.
Londone Giedrė pradėjo dirbti aukle.
Anglijoje vaikai iki dvylikos metų negali patys iš mokyklos grįžti į namus – juos turi pasiimti arba artimieji, arba auklės. Tad ten gana populiari sistema, kad auklės vyresnius vaikus pasiima iš mokyklos, padeda jiems atlikti namų darbus.
Giedrė prižiūrėjo du vaikus, kurie lankė skirtingas privačias mokyklas, tad netrukus ją gerai pažinojo ir kitos mamos.
Darbo pasiūlymų panevėžietei netrūko. Lietuvaitė suprato, jog tėvams labai svarbu rasti žmogų, kuriam iš tiesų rūpi vaikai, o ne tik atlyginimas.
Sudėjo patirtį ir svajones
Lūžis Giedrės gyvenime įvyko tuomet, kai žaidimų parke susipažino su lietuvių šeima.
Netrukus jos pažįstamų žmonių rate atsirado vis daugiau lietuvių šeimų, gyvenančių Londone.
Ši pažintis atvėrė didžiulį skaudulį – dažnai emigrantų šeimai buvo didžiulis iššūkis perduoti savo vaikams lietuvių kalbą, tradicijas.
Taip darbo su vaikais patirtis ir Giedrės meilė Lietuvai galiausiai išaugo į vieną veiklą – lituanistinę mokyklėlę „Pupa“.
„Mano įkurta lietuviška mokyklėlė „Pupa“ tarsi sujungė visas šias mėgstamas veiklas. Visuomet sakiau, kad geriau dirbsiu už mažesnį atlyginimą, bet tik mylimą darbą“, – sako G. Kurlinskaitė.
Mokyklėlėje lietuvių kalbos mokomasi ne vien iš vadovėlių. Čia skamba lietuviškos dainos, žaidžiami žaidimai, kuriamos įvairios kūrybinės užduotys. Giedrė į veiklą atsinešė ir tai, ką išmoko iš savo mamos – muzikos pedagogės ir tuometės Autokompresorių gamyklos ilgametės meno vadovės. Vaikystėje namuose stovėjo pianinas, o mama nuolat net kiemo vaikams organizuodavo renginius.
„Muzika, rimas ir ritmas – puikus būdas mokytis kalbos. Mokyklėlėje nėra tik rašymas ir skaitymas. Turi sugalvoti įvairiausių kūrybinių veiklų, turi būti gyva, įdomu, kad vaikai norėtų ateiti savaitgaliais ar po pamokų angliškoje mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.
Šiandien „Pupa“ vienija daugiau kaip 250 vaikų, veikia net keturi mokyklėlės filialai, o dalis mokinių mokosi nuotoliniu būdu.
Giedrės mokiniai gyvena ne tik Anglijoje – ji moko lietuvių kilmės vaikus Airijoje, Škotijoje, Norvegijoje, net Pietų Afrikos Respublikoje. Kiekvienas jų kitoks. Vienas lietuviškai kalba laisvai, kitas dar tik mokosi pirmųjų žodžių. Todėl pamokose reikia ne tik mokytojos, bet ir asistentų. Dvikalbystė reikalauja kantrybės, kūrybiškumo ir gebėjimo pamatyti kiekvieno vaiko poreikius. Tačiau Giedrė sako, kad būtent tai ir yra šio darbo grožis.
Motinystė per pertraukas
Panevėžietė neslepia, kad šie metai jai nėra lengvi. Pernai liepą gimus šeimos pagrandukei, Giedrei teko sunkus sprendimas – suderinti darbą ir motinystę. Jei ji nebūtų pradėjusi naujų mokslo metų, dalis vaikų galėjo pasirinkti kitas lituanistines mokyklas. Tad dėl mokyklėlės G. Kurlinskaitei teko atsisakyti susitikimų su draugėmis, kai kurių renginių ir veiklų, kuriomis anksčiau mėgaudavosi.
Didžiulė pagalba yra vyro ir uošvių palaikymas. Jos vyras gimė Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau nuo mažens gyvena Anglijoje. Pats vaikystėje lankė savaitgalinę bosnišką mokyklėlę, todėl visa šeima puikiai supranta, kodėl žmonėms, gyvenantiems emigracijoje, svarbu išsaugoti savo kalbą ir kultūrą.
„Turiu nuostabius uošvius, kurie labai gelbsti prižiūrint vaikučius, pasirūpina, kad visi būtų sotūs. Tai dovana iš dangaus. Jeigu seneliai nepadėtų, vargu ar galėtume sau leisti turėti tokią mokyklėlę“, – pripažįsta G. Kurlinskaitė.
Lietuviškumas – ne tik kalba
Panevėžietė rūpinasi ne tik lietuviškomis mokyklėlėmis.
Naujoji Panevėžio ambasadorė organizuoja lietuviškus renginius, telkia bendruomenę, yra įkūrusi lietuvių bendruomenės skyrių, kuriame vyksta įvairios veiklos ir jaukūs susitikimai.
„Ir gyvendama Anglijoje gyvenu Lietuva“, – pripažįsta G. Kurlinskaitė.
Anot jos, lietuviškumas nėra vien gebėjimas kalbėti lietuviškai. Tai ir bendri prisiminimai, tradicijos, maistas, dainos, šventės, žmonės.
„Emigracijoje labai pasiilgsti lietuviškos duonos, bendravimo, jaukaus pasisėdėjimo su draugėmis. Taip, turiu draugių bričių, bet tai ne tas, kas bendrauti su lietuve. Bendri dalykai labai sujungia“, – kalba emigrantė.
Giedrė ne kartą yra sulaukusi klausimo, ar nesvarsto grįžti gyventi į gimtinę. Ji neslepia, kad auginti vaikus Panevėžyje būtų patogu. Čia mažesni atstumai, daugiau galimybių šeimoms, nereikia vaiko į būrelį vežti pusantros valandos. Tačiau kol kas jų namais bus Londonas.
Pasak G. Kurlinskaitės, uošviai po kelerių metų planuoja iš Anglijos išvykti gyventi į Bosniją ir Hercegoviną, į savo gimtuosius namus nedideliame kalnų papėdėje įsikūrusiame miestelyje, o tuomet ir Giedrės šeimos gyvenimas gali pasikeisti.
„Kol šalia turime senelius, liksime Anglijoje. Kol kas degu tuo, ką darau, labai džiaugiuosi atradusi save. Be galo džiaugiuosi, kad ir vaikams uždegu meilės Lietuvai liepsnelę“, – sako G. Kurlinskaitė.
Panevėžio ambasadorė
Šią savaitę Giedrės ryšys su gimtuoju miestu įgavo ir oficialų vardą.
Ji tapo „Globalaus Panevėžio“ ambasadore – jau dvyliktąja.
Tačiau pati sako, kad ir be šio titulo visada taip jautėsi. Londone ją daugelis žino kaip Giedrę iš Panevėžio.
Naujas statusas jai – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Giedrė norėtų stiprinti Londone gyvenančių panevėžiečių ryšius su gimtuoju miestu, prisidėti prie švietimo ir kultūros projektų, dalytis emigracijoje sukaupta patirtimi. Nors ir dabar jos indėlis stiprinant diasporos ir gimtinėje gyvenančių tautiečių ryšius didžiulis. Jau tapo tradicija kalėdiniu laikotarpiu organizuoti akciją „Iš širdies į širdį“, kai vienišiems senoliams dovanojami šventiniai maisto paketai, vaikų daryti atvirukai. Bendruomenė taip pat padeda Lietuvoje gyvenančiai mergaitei, sergančiai cerebriniu paralyžiumi, kad ji galėtų išvykti į reabilitaciją.
„Ir be šio titulo jaučiuosi Panevėžio ambasadore, nors tikrai smagu, kai mano veiklą pastebi ir įvertina. Šis titulas didelė garbė. Tikiu, kad tų veiklų, projektų, idėjų bus dar daugiau“, – sako G. Kurlinskaitė.
