Užtenka ne tik duonai
Jie apsiginklavę metalo ieškikliais, atidžiai išstudijavę
senuosius Lietuvos žemėlapius, jų rankos žarsto amžių paslaptis menančias žemėje
glūdinčias vertybes. jas pardavę dosniems kolekcininkams, akimirksniu
praturtėja.
Jie – lobių ieškotojai, paveldosaugininkų keikiami vadinamieji
juodieji archeologai, save įvardijantys istorijos aistruoliais.
Jie – įvairiausio išsilavinimo ir profesijų atstovai:
studentai, bedarbiai, amatininkai, istorikai ar tiesiog iš to gyvenantys ostapai
benderiai.
Nors Lietuvoje teisės aktai draudžia prekybą archeologiniais
radiniais ir jų eksportą, tačiau istorinių vertybių juodoji rinka klesti, o joje
žarstomos sumos sėkmės lydimiems juodiesiems archeologams garantuoja ne tik
sotų, bet ir prabangų gyvenimą.
Apie sidabrinių monetų statinaites, Žygimanto Augusto laikų
dukatus ir kitokius ne viena dešimtimi tūkstančių litų įkainojamus radinius
nelegalūs kasinėtojai kalba tik puse lūpų. Burnas užriša ne gresianti teisinė
atsakomybė, o konkurencija.
Už svarbiausią darbo įrankį – metalo ieškiklį – tokie
„archeologai“ sutinka pakloti ne vieną tūkstantį litų. Su 1000–2000 dolerių
vertės ieškikliu įmanoma aptikti 20 g sveriantį sidabrinį carinį rublį, glūdintį
40 cm gylyje. Ieškiklių pranešimai apie žemėje slypintį metalą kasinėtojams gali
apkartinti paieškas, kai po kelių valandų kasimo atsiveria ne lobis, o surūdijęs
kibiras.
Todėl lobių ieškotojai teisinasi dirbantys žemės sanitarais,
išrankiojančiais dirvožemyje palaidotą šlamštą – konservų dėžutes, vaistų
buteliukus, kamštelius ir kitą smulkmę.
Vietoj milijonų – grašiai
Leopoldu prisistatęs pasvalietis lobių ieškotojas tvirtina, kad
bent 2 proc. tuo užsiimančiųjų šitaip užsidirba ne tik sočiam, bet ir prabangiam
gyvenimui.
„Didmiesčiuose, Vilniuje, Kaune, yra labai gerai iš to
gyvenančiųjų. Iš dešimties „juodųjų archeologų“ aštuoni – sukto plauko, o kai
pardavinėjami brangūs radiniai, galima ir po žeme atsidurti“, – apie nešvarią
veiklą kalbėjo vyriškis.
Panevėžio, Pasvalio apylinkės, pasak jo, nėra turtingos lobių,
kitaip nei Nemuno kraštas. Tačiau gero uždarbio negarantuoja net ir gausiai
pažirę seni pinigai.
„Viena Pavelo moneta, o jų pasaulyje buvo nukalta tik
septynios, kainuotų 8–15 mln. litų. Supirkėjai už jos gramą pasiūlytų mokėti po
30 centų, vadinasi, už monetą – 6 Lt. Vien dėl nežinojimo galima prarasti tokią
sumą“, – tikino lobių ieškojimą hobiu vadinantis Leopoldas.
Istorijos išmanymas – svarbiausias kasinėtojų ginklas kelyje į
praturtėjimą. Monetos vertė priklauso nuo išleisto tiražo – kuo jis mažesnis,
tuo plačiau kolekcininkai pravers pinigines. Itin brangios jubiliejinės monetos.
Pasak Leopoldo, pasakiški pinigai mokami už 1913 m. caro Nikolajaus monetas.
„Seni rusiški pinigai labai brangūs, nes Rusijos milijonieriai – žmonės,
turintys pinigų ir suprantantys meną, archeologiją, masiškai perka tokius
radinius, nes tai yra investicija. Juk dabartiniai pinigai nuvertėja“, –
„Sekundei“ pasakojo lobių ieškotojas.
Kasmet kyla ir senųjų lietuviškų pinigų vertė. Už A.Smetonos
laikų pinigą juodojoje rinkoje mokama apie 170 Lt, nors dar prieš
trejetą–penketą metų už jį tebuvo galima gauti 30 Lt.
Traukia smuklės
Kur ieškoti pinigų? Leopoldo teigimu, atsakymą galima rasti ne
tik senuosiuose žemėlapiuose.
„Reikia įsijausti į istoriją. Kas mūsų protėviams buvo
svarbiausia? Vanduo, miškas ir lengvai dirbama žemė, nes įrankių gerų nebuvo, o
žmonės niekada nenorėjo sunkiai dirbti. Visais laikais ieškojo, kaip lengviau
duoną pelnyti“, – tikino pašnekovas.
Vyras tvirtino nelendantis į pilkapius, dvarus ir kitus
istorinio paveldo objektus. Jį traukia dingę senieji kaimai, kuriuose gausu
pamestų monetų, ir karčemos. Skaičiuojama, kad vien Pasvalyje XV–XVI a. iš 103
namų net 58-iuose veikė smuklės.
„Ir tais laikais gėrė, gaudavo į dūdą, pamesdavo pinigus. Todėl
prie smuklių visada ką nors rasi. Daugiausia – varinių, smulkių sidabrinių
monetų. Jų apyvartoje buvo daugiausia: XVII–XVIII a. duonos kepalas kainavo 3
kapeikas, degtinė – 17 kapeikų“, – pasakojo Leopoldas. Didžiausias tokių lobių
ieškotojų priešas – melioratoriai, ištisus kaimus ir sodybas palaidoję giliai po
žeme.
Nemano nusikaltęs
Techniko mechaniko specialybę turintis pasvalietis dar
tarybiniais laikais susirašinėdavo su Rusijos bibliotekomis – norėjo gauti
informacijos apie metalo ieškiklius. Pasak jo, jau tuomet buvo įmanoma
sukonstruoti „kažką padoraus“, kas padėtų aptikti žemėje slypinčius lobius.
Leopoldo „grobis“ kol kas kuklus: A.Smetonos laikų žalvariniai
žiedai, XIII–XIV a. pagamintos bronzinės šukos, įvairiausi žiedai, daugybė ne
itin vertingų monetų. Dalį radinių vyras tikina dovanojęs muziejui, kai kuriuos
– išmainęs.
„Esu Meškalaukyje radęs tik lobio pėdsakus – devynias 1664 m.
monetas. Bet jų daug buvo pagaminta, daug rasta, todėl vienos vertė – tik apie
15 Lt. Lobių paieškos – brangus sportas. Galima taip prasivalkioti visą dieną, o
šeimai nė lito neparnešti“, – teigė pasvalietis.
Jis nemano, kad valstybė teisingai elgiasi reikalaudama lobių
ieškotojų savo radinius atiduoti veltui. Pašnekovas įsitikinęs, kad
paveldosaugininkų deklaruojamas rūpinimasis istorinėmis vertybėmis dažnai tėra
akių dūmimas.
„Archeologams reikia ne stenėti, bet dirbti. Dabar XIII–XIV a.
piliakalnius traktoriai aria, o niekam galvos neskauda. Ar negalima iš valstybės
biudžeto skirti 10 mln. litų per metus rastiems lobiams supirkti? Po dešimtmečio
jų vertė dešimt kartų pakiltų. Juk lobių niekas nebeslepia, tik iškasa, todėl jų
vertė auga“, – mano pasvalietis.
Jis nesigina pažeidinėjantis įstatymus, tik, anot pašnekovo,
neaišku, kokius.
„Ūkininkui aš darau bloga, nes be jo leidimo kasinėju laukus,
bet valstybei nesijaučiu nusikaltęs. Jai sutikčiau atiduoti viską, ką randu,
jeigu per dieną mokėtų 20 Lt, skirtų maistą, transportą. Arba tegul pasiūlo už
mano radinius rinkos kainą“, – pareiškė istorijos aistruolis.Užuot persekiojus
„juoduosius archeologus“, Leopoldas siūlo išganingą išeitį, kaip apsaugoti
istorinį paveldą: apibarstyti žalvario drožlėmis ir negiliai suarti.
„Visi metalo detektoriai eitų iš proto“, – valstybinės reikšmės
iniciatyvą parodė pasvalietis.
Už skverno nesučiumpa
Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio
vedėjo Arūno Umbraso teigimu, „juodųjų archeologų“ didžiausias bumas Panevėžio
krašte buvo jaučiamas 1993–1994 m.
Nuo lobių ieškotojų ypač kentėjo šalia dvarų esančios
kapinaitės. Vertingų relikvijų ieškotojai iškasdavo kapuose ištisus urvus.
Deja, sugauti už rankos tokių kasinėtojų – praktiškai
neįmanoma.
„Jie žino, kad daro kriminalinį nusikaltimą, už kurį gresia
baudžiamoji atsakomybė. Tokie archeologai yra elementariausi plėšikai“, – mano
A.Umbrasas.
Lietuvoje žinomi tik pavieniai atvejai, kai „juodieji archeologai“ buvo
sugriebti už skverno. Vieną tokį lobių ieškotoją, metalo ieškikliu zondavusį
kapinyną Šilalės rajone, padėjo sučiupti patys gyventojai. „Jau geriau tegu
kultūros paveldo objektai stovi apleisti, nei prie jų nagus kištų ne
specialistai.
Plačiau skaitykite 2009 m. rugsėjo 19 d. “Sekundėje”.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Be tabu. Metalo ieškikliais
apsiginklavę lobių ieškotojai nesibodi išrausti ir šalia dvarų esančių
kapinaičių.
