Liutauras Varanavičius dar ketverius metus vadovaus
šalies futbolui. 36 metų bankininkas iš Kauno užpraeitą savaitgalį perrinktas
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentu dar vienai kadencijai.
Kito kandidato į prezidento postą šįkart nebuvo. Už
L.Varanavičių balsavo visi 101 LFF ataskaitos ir rinkimų konferencijos dalyvis.
Dar penki delegatai į konferenciją neatvyko.
Federacijos vadovu tuometis Ūkio banko valdybos pirmininkas tapo 2000-aisiais, kai rinkimuose nurungė Vytautą Zimnicką, laikinai vadovavusį po skandalais garsėjusio ankstesnio LFF prezidento Vytauto Dirmeikio atsistatydinimo. Pirmą kartą perrinktas LFF prezidentu L.Varanavičius buvo 2002 metais.
– Pripažįstate, kad vadovauti šalies futbolui yra sunkiau, nei įsivaizdavote tada, kai ryžotės pirmą kartą siekti prezidento posto. Ar dabar jau žinote, kodėl Lietuvos žmonės ir valdžia futbolą mėgsta mažiau, negu Jūs manėte?
– Yra futbolą mėgstančiųjų, yra jam abejingų. Tauta – sudėtingas darinys. O dėl valdžios – kol kas aš matau tik norą fotografuotis su sportininkais, kai ateina laikas švęsti pergales. Žinoma, yra ir išimčių. Žmones, kurie yra pasiryžę padėti ir padeda, tikrai nuoširdžiai gerbiu.
– Federacijai vadovaujate pusšeštų metų. Koks yra didžiausias per tą laiką atliktas ir didžiausias neatliktas darbas?
– Didžiausias padarytas darbas – vaikų ir jaunimo futbolo struktūros organizavimas. Kai pradėjau dirbti, jos tiesiog nebuvo: atėjęs radau vos dvi veikiančias jaunimo ir jaunių rinktines. Dabar jų yra 14. Futbolą žaidžia 4000 vaikų, neskaitant tų, kurie lanko sporto mokyklas. Tai didžiausia mūsų sėkmė.
Didžiausias nepadarytas darbas – vis dar neturime nacionalinio stadiono. Visada maniau, kad jo reikia ne tik Futbolo federacijai, bet ir Vilniui, valstybei. Pasirodo, klydau.
– Kurias priežastis laikote pagrindinėmis, neleidžiančiomis susitarti dėl nacionalinio stadiono statybos?
– Vis kylančias nekilnojamojo turto kainas Vilniuje.
– Esate minėjęs, kad 2000-aisiais futbolininkai žaidė dirvonuose. Ar nemanote, kad ir 2006-aisiais Lietuvoje jie vis dar žaidžia tokiuose pačiuose kemsynuose?
– Su tuo nesiginčiju. Bet galiu pasakyti, ko trūksta – žmonių, kurie prižiūri stadionų žolę, ir meilės savo darbui.
Dabar stadionuose yra ir pakankamai kėdžių žiūrovams, ir persirengimo kambarių. Nėra tik žolės. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Vokietijos miestą Hamburgą, esantį toje pačioje klimato zonoje kaip Lietuva. Jei ten įmanoma įrengti gerų aikščių, įmanoma tai padaryti ir pas mus. Tik reikia dirbti.
– Kas bus LFF veiklos prioritetas artimiausius ketverius metus – masiškumas ar elitinio futbolo puoselėjimas?
– Visada sakiau, kad svarbiausia yra pritraukti kuo daugiau žmonių į stadionus. Ši mūsų veiklos kryptis lieka svarbiausia. Matau, kad ir kai kurių kitų sporto šakų vadovai Lietuvoje jau suprato, kad be masiškumo negali būti ir aukšto meistriškumo sportininkų.
– Federacijos ataskaitos ir rinkimų konferencija prezidentu Jus perrinko vienbalsiai. Taip, kaip ir prieš dešimtmetį rinko V.Dirmeikį. Galbūt šis faktas rodo, kad futbolo visuomenė vis dar neišmoko savarankiškai mąstyti?
– Nežinau. Man pačiam nepatiko, kad nebuvo konkurencijos. Jos reikia visur ir visada. Bet, matyt, žmonės dar nėra pasiruošę eikvoti savo pinigus ir laiką futbolui.
– V.Dirmeikis futbolui vadovavo 10 metų. Kai baigsis kadencija, Jūs irgi būsite išbuvęs prezidento poste maždaug dešimtmetį. Ar matote save einantį dabartines pareigas ilgesnį laikotarpį?
– Mano amžius neleidžia prisirišti prie vieno posto. Atėjus laikui ieškosiu naujų iššūkių.
– Futbolo srityje ar kurioje nors kitoje veikloje?
– Futbolas yra liūnas, į kurį įžengęs nors viena koja nebeišsikapstysi. Bet nebūtinai reikia būti Futbolo federacijos prezidentu. Naudingai dirbti galima ir užimant kitas pozicijas.
– Galbūt ateityje matote savo vietą pagrindinėse pasaulinėse ir europinėse futbolo struktūrose – FIFA, UEFA?
– Pažiūrėsime. Kol kas ir namuose yra ką veikti.
Nerijus KESMINAS
Nuotr. L.Varanavičius: „Svarbiausia yra pritraukti kuo daugiau žmonių į stadionus“.
