Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dalis žmonių vis tikėjosi, kad jau tuoj iš dangaus pradės kristi pinigai. Ir kiekvieną kartą, kai tuo patikėdavo, tekdavo skaudžiai nusivilti.
Niekas nėra matęs rojaus, todėl dalį visuomenės nesunku įtikinti, kad ten gyventi nepaprastai gera. 1990 m. beveik niekas Lietuvoje nežinojo, kas yra laisvoji rinka, todėl buvo lengva žmonėms įteigti, kad būtent ji padės sukurti šį tą panašaus į rojų.
Pirmasis neplaninės ekonomikos penkmetis išsiskyrė valstybinio turto privatizavimu (1991–1995 m.), komercinių bankų steigimu ir triukšmingu jų žlugimu. Dalis įmonių privatizuota už visiems Lietuvos gyventojams išdalytus investicinius čekius.
Jie galėjo spręsti, kaip panaudoti investicinius čekius. Kitaip tariant, buvo suteikta tuo metu taip aukštinta laisvė sprendimą priimti pačiam. Tačiau gaudami tokią teisę, bet neturėdami nė trupinėlio žinių, žmonės labai dažnai arba patys priėmė kvailus sprendimus (prisipirko beverčių įmonių akcijų), arba leidosi apkvailinami (pusvelčiui pardavė investicinius čekius arba nešė pinigus į banką, kuris kitą dieną bankrutavo).
Pasiryžę mirti dėl algos
Bet kuris gyventojas pats vienas negalėjo privatizuoti bent kiek didesnės įmonės. Turimų investicinių čekių nebūtų pakakę, o pasiskolinti pinigų nebuvo kur. Tad pradėtos kurti investicinius čekius iš gyventojų superkančios bei indėlius renkančios bendrovės. Už gautus pinigus buvo įsigyjama kitų įmonių akcijų.
Bene garsiausia (blogąja prasme) tokia bendrovė – 1992 m. spalio 27 d. įregistruota Investicinė Kauno holdingo kompanija (IKHK). 1993 m. balandį IKHK pradėjo vilioti indėlius naudodama ir koncerno EBSW vardą.
Gyventojai noriai nešė indėlius, o tai leido EBSW supirkti įmones, šių turtą panaudoti naujoms bendrovėms įsigyti ir taip toliau. Taip EBSW išsipūtė iki milžiniško koncerno, kuris turėjo mažiausiai 159 įmonių akcijų.
EBSW, kaip ir kitiems valstybinio turto supirkinėtojams, ypač padėjo tai, kad į privatizavimą iš esmės neįleisti užsieniečiai. Tai padarė dvigubą žalą. Valstybė gavo mažiau pinigų už turtą, nes buvo menkesnė konkurencija. Dar blogiau tai, kad neįsileidus užsieniečių buvo užkirstas kelias ir žinioms, kaip valdyti įmones. Dėl to daugelis jų žlugo.
Brangstantis nekilnojamasis turtas paskatino visuotinę euforiją. Jei nusipirktas būstas per metus pabrangdavo 100 tūkst. litų, žmogus jausdavo praturtėjęs tokia suma. O bankas mielai padidindavo būsto paskolą.
Ilgiausiai truko „Inkaro avalynės“ agonija. O šios EBSW valdytos įmonės žlugimas įsiminė darbuotojų bado streiku – kai kurie buvo pasiryžę mirti dėl neišmokėtų algų. Pirmoji bado akcija prasidėjo 2000 m. kovo 6-ąją. Po 19 parų ją pavyko nutraukti. Badautojai daugiau nei 200 tūkst. litų atgavo ne iš darbovietės ar „Inkaro“ savininkų, o iš Kauno apskrities viršininko administracijos.
„Nuvažiavau į banką, paėmiau pinigus ir maišelyje nunešiau darbuotojams“, – prisimena Seimo narys Kazys Starkevičius, 2000-aisiais ėjęs Kauno apskrities viršininko pareigas. Politikas sako tada galvojęs apie tai, kaip išgelbėti žmonių gyvybę.
Tačiau K. Starkevičiaus atnešto maišelio turinio užteko ne visiems. Tų pačių metų rugpjūtį pradėtas dar viena bado akcija. Vėliau ji buvo nutraukta ir vėl atnaujinta. Vis dėlto sveikata ir gyvybe rizikavę „Inkaro“ darbuotojai savo nepasiekė, bet paskatino imtis sprendimų, kad tokios žiaurios akcijos nesikartotų. Po „Inkaro“ istorijos pradėjo veikti garantinis fondas, iš kurio bankrutuojančių bendrovių darbuotojams grąžinamos skolos.
Reikia pinigų? Pinigų nėra!
EBSW koncernas pradėjo byrėti apie 1995 m. (tais metais IKHK iškelta bankroto byla). Tačiau net ir praėjus 5 metams „Inkaro“ darbuotojai tikėjo, kad EBSW savininkai (arba valdžia) iš kur nors suras pinigų metus vėluojantiems atlyginimams išmokėti.
Ne jie vieninteliai buvo tokie naivūs. Kai kurie žmonės tikėjo, kad galima gyventi iš palūkanų, todėl visas santaupas nešė į abejotinos reputacijos bankus. Visą šį procesą geriausiai apibūdina pavadinimas „Sekundė“ – bankas, žlugęs 1994 m. pabaigoje.
„Reikia pinigų? Pinigų yra!“ – tokiu šūkiu viliojo „Sekundė“. Netrukus indėlininkai, bergždžiai laukdami prie banko durų, liūdnai kartojo pakeistą šūkį: „Pinigų nėra!“ Apie finansų įstaigas menkai teišmanantiems gyventojams tai buvo brangi, bet vertinga pamoka: vien iš palūkanų gyventi neįmanoma.
„Sekundei“ ir kitiems panašiems bankams atsirasti ir išsipūsti leido menka priežiūra. Šios beveik nebuvo dėl žinių stokos, įsitikinimo, kad laisvoji rinka pati viską sureguliuos, arba sąmoningai užmerktų akių.
Po bankų krizės Lietuvoje įvestas indėlių draudimas, sugriežtėjo priežiūra. Tačiau ji neapsaugojo nuo „Snoro“ žlugimo 2011 m. lapkritį. Tai buvo rimčiausias išbandymas, kaip veikia indėlių draudimo sistema ir kaip malšinamas indėlininkų nerimas. Su abiem užduotimis susitvarkyta – „Snoro“ klientai atgavo apdraustus indėlius, pavyko išvengti kitų bankų apgulties. Indėlių pastebimiau sumažėjo tik Ūkio banke, kuris žlugo 2013 m. vasarį.
Rusiškas šaltas dušas
Į dugną nugrimzdusių EBSW ir bankų sukeltos bangos nurimo apie 1997-uosius. Apmažėjo nedarbas, pradėjo sparčiau augti ekonomika. Bet netrukus šalies ūkis sulaukė naujo išbandymo – 1998 m. viduryje ištiko Rusijos krizė.
Bene svarbiausias dalykas, apie kurį kalbėta per nuosmukį, – Lietuvos verslas turi persiorientuoti iš Rusijos į Vakarų rinkas. 1997 m. eksportas į Rusiją siekė 2,8 mlrd. litų (22,2 proc. viso eksporto), 1998 m. – jau tik 1,8 mlrd. litų (14,3 proc.), o 1999-aisiais – vos 641,7 mln. litų (5,8 proc.).
Vis dėlto ryšiai su didžiąja kaimyne nenutrūko. 2000 m. eksportas į šią šalį pradėjo augti, o pernai jis sudarė 19,8 proc. viso eksporto. Būtent Rusijos rinka tapo atsvara per 2008 m. pasaulinę krizę. Po jos Lietuvos įmonių eksportas į Rusiją augo sparčiau nei į kitas šalis (2008 m. į Rusiją iškeliavo 16 proc. visų prekių).
Burbulų pūtėjai
Praėjus maždaug 13 metų nuo to laiko, kai žmonės naiviai nešė santaupas į bankus, kurie nebuvo pajėgūs grąžinti tuos pinigus, padėtis apsivertė aukštyn kojomis. Finansų įstaigos pradėjo skolinti žmonėms, kurie negalėjo kreditų grąžinti.
Prie nekilnojamojo turto, taip pat visos ekonomikos burbulo prisidėjo valdžia (įvedusi gyventojų pajamų mokesčio lengvatas būsto paskolų palūkanoms ir sukūrusi būsto kreditų draudimo sistemą, kuri leido skolintis beveik neturint savo įnašo), bankai (skolindami beveik visiems), nekilnojamojo turto vystytojai (sakydami, kad reikia pirkti dabar, nes rytoj kainuos brangiau), Lietuvos bankas (5 metais pavėlavęs priimti atsakingo skolinimo nuostatas).
Brangstantis nekilnojamasis turtas paskatino visuotinę euforiją. Jei nusipirktas būstas per metus pabrangdavo 100 tūkst. litų, žmogus jausdavosi praturtėjęs tokia suma. O bankas mielai padidindavo būsto paskolą. Šie pinigai leisti vartojimui ir taip kaitinta ekonomika.
2007 m. pabaigoje euforija pradėjo blėsti, o 2008-aisiais ją užgniaužė nerimas. 2008 m. gruodžio 22 d. biudžetą priėmęs, pridėtinės vertės mokestį padidinęs ir kitus mokesčius pakeitęs (visa tai gavo naktinės mokesčių reformos vardą, nes parlamentas posėdžiavo iki vėlumos) Seimas patvirtino, kad Lietuvoje prasidėjo ekonomikos krizė.
