Kitų metų pirmadieniai prasidės be pagrindinių šalies dienraščių. Spauda pagaliau ryžosi pripažinti pralaiminti kovą su internetu.
Pirmasis apie nuo kitų metų nutraukiamą leidybą pranešė „Lietuvos rytas“. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti didieji dienraščiai „Lietuvos žinios“, „Respublika“ bei „Verslo žinios“. Teigiama, kad idėja mažinti dienraščių periodiškumą brendo jau senokai, tik nė vienas jų iki šiol nesiryžo pirmasis žengti lemiamo žingsnio ir atvirai pripažinti, kad padėtis rinkoje toliau prastėja.
Be to, „Lietuvos ryto“ pavyzdys kitus paskatino dar ir dėl šios bendrovės spaustuvės, kurioje spausdinami pagrindiniai šalies dienraščiai, pasikeitusios veiklos ir iškilusių sunkumų dėl platinimo.
Tiesa, pirmo savaitės numerio panaikinimas – dar ne pats drastiškiausias žingsnis. Iš dienraščio į savaitraštį virtęs laikraštis „15min“ nuo liepos apskritai nustojo eiti. Neaišku, kaip susiklostys ir šių metų pradžioje į savaitraštį virtusios „Vilniaus dienos“ likimas.
Nors nuo 2008 m. mažėję nacionalinių dienraščių skaitomumo rodikliai per pastaruosius metus stabilizavosi, reklamos rodikliai – ne. Dienraščiai ir toliau išlieka tuo kanalu, kur reklamos apimtis sparčiai mažėja. Remiantis naujausiais žiniasklaidos tyrimų bendrovės „TNS LT“ duomenimis, šių metų sausį–gegužę, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, reklamos plotų laikraščiuose sumažėjo maždaug 9 proc.
Mažėjantys reklamos plotai išduoda ir apie menkstančias reklamos pajamas. Žiniasklaidos planavimo agentūros „Carat“ duomenimis, pajamos iš reklamos spaudoje sumenko 15 proc., per šiuos metus nuosmukis neturėtų viršyti dviženklio skaičiaus. Per ketverius metus spaudos leidinių pajamos iš reklamos smuko daugiau kaip dukart. Tačiau reklamai spaudoje vis dar išleidžiama daugiau pinigų negu internete, tad vietos toliau kristi dar likę.
Pasak žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ verslo plėtros vadovo Artūro Olšausko, kai kalbama apie kainos ir naudos santykį, internetinė reklama yra nepralenkiama. Pagrindiniai šalies interneto naujienų portalai gali girtis beveik milijoninėmis mėnesio auditorijomis ir palyginti nedideliais reklamos įkainiais, o tam joks popierinis leidinys prilygti jau niekada negalės.
Galbūt spauda vis dar gali konkuruoti ne kiekybiniu, o kokybiniu parametru. Kaip parodė „Media House“ atliktas nuomonės tyrimas, reklama spaudoje yra viena mažiausiai erzinančių reklamos formų, o per televiziją ar internete rodomos reklamos vartotojams atrodo įkyriausios.
Padėtis be išeities?
A. Olšausko teigimu, ši ypatybė gali būti ir yra išnaudojama kaip pranašumas, kai reikia reklamuoti brangiau kainuojančius, išskirtinius daiktus arba kai reikia perteikti prekės ženklo vertybes. Nors šiuo atveju tinkamesni ne laikraščių, o kokybiškesnį popierių naudojančių savaitraščių ar žurnalų puslapiai. Galiausiai ir abstraktus kokybinis pranašumas įtikina ne visus reklamdavius – kai kuriems spustelėjimų ir unikalių apsilankymų skaičius atrodo kur kas geresnis būdas išleisti pinigus.
Dienraščių ateities perspektyvos atrodo itin niūriai. Aišku, tai jokia naujiena ir dienraščius valdančių bendrovių vadovai tai žino seniai. Pirmadieninių numerių atsisakymas gali būti tik tendencijos pradžia, nes šis žingsnis reiškia tik sudėtingos situacijos pripažinimą, o ne problemos sprendimą.
Drąsų sprendimą parodė minėtoji „15min“. Ši bendrovė, savo veiklą 2005 m. pradėjusi nuo nemokamo dienraščio (jis iki ūkio krizės sugebėjo išsilaikyti iš reklamos pajamų), prieš pusantrų metų jį pavertė savaitraščiu, o galiausiai nusprendė veiklą plėtoti tik internete. Vis dėlto antras pagal lankomumą naujienų portalas praėjusiais metais pagal pajamas nuo lyderio atsiliko beveik keturis kartus ir buvo patyręs 1,08 mln. litų nuostolį.
Bėda tai, kad didieji lietuviški naujienų portalai gali pasigirti labai panašiais lankomumo rezultatais, kiekvieno jų auditorija siekia maždaug milijoną unikalių lankytojų per mėnesį. Didžioji dalis visų portalų lankytojų yra tie patys žmonės, todėl norint juos pasiekti užtenka pasinaudoti reklama viename iš portalų. Užuot reklamos biudžetą padalijus keliems skirtingiems portalams, jį dažnu atveju racionaliausia skirti rinkos lyderiui.
Todėl dienraščių persikraustymas į internetą nėra panacėja, juolab kad visi didieji rinkos dalyviai ten daugiau ar mažiau koją yra įkėlę. Vargu ar tokioje rinkoje kaip Lietuva tuo pačiu metu gali išsilaikyti daugybė nemokamų naujienų portalų. Kai kuriems jų ateityje taip pat teks pripažinti šį faktą ir ieškoti kitų būdų, kaip padidinti pajamas. Vienas jų – apmokestinti kokybišką turinį per įvairius elektroninius kanalus.
