Leonidas Donskis (Ryčio Daukanto iliustr.)
Palyginti neseniai apie litvakus buvo kalbama kaip apie Lietuvos istorinės egzotikos dalį, dingusią iš jos gyvenimo ir turinčią mažai ką bendra su dabartimi. Šiandien situacija kiek kitokia. Apie litvakus daug ir gan teigiamai kalbėti tampa priimtina, gal net savotiškai madinga. Tiesa, nežinia, ar tai rimta ir ilgalaikė tendencija, ar viso labo greitai praeisiantis epizodas. Mat litvakus ir jų istorinį įnašą į Lietuvos kultūrą pradėta sieti ne vien su didžiąja Vilniaus žydų kultūrine tradicija ir lietuvių kalbos, literatūros bei kultūros zonoje atsidūrusiais litvakais ar jų palikuonimis, bet ir su pasaulinėmis muzikos bei verslo garsenybėmis. Tad čia esama neabejotino popkultūros poveikio: mėginama į dienos šviesą ištraukti iš esmės nebeegzistuojantį, nors dar daug sentimentų keliantį dalyką.
Pakanka paminėti, kad Kanados poeto, dainų autoriaus, atlikėjo Leonardo Coheno mama yra gimusi Lietuvoje ir iš Lietuvos emigravusi į Kanadą ar kad Bobo Dylano mamos linijos seneliai Benjaminas ir Lybba Edelsteinai buvo Lietuvos žydai, 1902 m. atvykę į JAV, – ir susidomėjimas auga tiesiog akyse. O kur dar daugybė verslo, mokslo ir meno žvaigždžių, kurios arba žinomos siauresniuose profesionalų ratuose, arba net visai nėra girdėtos? Gal pakaks pavyzdžio, kad vieno iš garsiausių pasaulyje Williamo Shakespeare’o kūrybos ir renesansinės literatūros tyrinėtojų, naujojo istorizmo metodologijos literatūros teorijoje kūrėjo, Harvardo universiteto literatūros profesoriaus Stepheno Greenblatto abu tėvai gimė Lietuvoje, todėl jis pats save laiko neatsiejamu nuo litvakų ir Lietuvos. Ganėtinai banalus enciklopedinis truizmas būtų pasakyti, kad Lietuvos žydai suvaidino iškilų vaidmenį pasaulio kultūroje, tiksliau, modernioje intelektualinėje ir meno kultūroje. Žinoma, kad Lietuvos vardą į pasaulio kultūros žemėlapį visų pirma įrašė tokie Lietuvoje gimę žydai kaip tapytojas Chaimas Soutine’as (beje, artimas Amedeo Modigliani draugas, kurio nutapyti įstabūs žmonių veidai, kupini egzistencinio ilgesio ir liūdesio, buvo toks pat stebuklas, kaip ir paties A. Modigliani darbai), skulptorius Jacques’as Lipchitzas, tapytojai Neemija Arbitblatas, Pinkus Krémègne’is ir Michelis Kikoine’as. Jie šitai darė dar tada, kai Lietuvos valstybė buvo net neatkurta ir niekas jos nežinojo Vakaruose.
O ką kalbėti apie Kaune gimusį didžiausią XX amžiaus etiką Emmanuelį Léviną, ne tik siejusį save su Lietuva, bet ir mokėjusį lietuvių kalbą, o jaunystėje lietuviškai net parašiusį filosofinį tekstą. Kaip ir apie Vilniuje gimusį vieną iš žymiausių XX amžiaus smuikininkų Jaschą Heifetzą arba apie Butrimonyse, šalia Alytaus, gimusį didžiausią XX amžiaus Italijos renesansinės dailės tyrinėtoją Bernardą Berensoną, kurį saviškiu laiko ir JAV, ir Didžioji Britanija, ir Italija. Įdomu, kad kai kuriuos didžiuosius litvakus mes lengva ranka paaukojome ir jų išsižadėjome – juos sėkmingai pasisavino kitos šalys. Moderniojo meno muziejuje Niujorke ir kitose didžiosiose moderniojo meno galerijose gali perskaityti, kad Ch. Soutine’as ir J. Lipchitzas yra gimę Lietuvoje (pagal anglų kalbos žodžių semantinius laukus – „gimę lietuviais“), bet teigiama, jog Marcas Chagallas gimęs Rusijoje arba Baltarusijoje. Kodėl? Juk jis gimė Vitebske, kuris XIX amžiuje buvo tokia pati Vilniaus gubernijos (pridurkime, taip pat ir senųjų LDK žemių) dalis, kaip ir kaimyniniai Smilovičiai, kuriuose gimė Ch. Soutine’as. Tad kurgi čia šuo pakastas?
O atsakymas greičiausiai štai toks. Ne mes juos atpažinome ir išlaikėme savo kultūros lauke. Gal veikiau priešingai – kur galėjome, ten nusigręžėme nuo litvakų. Savo lietuviškas legendas jie susikūrė patys arba buvo atpažinti kaip „kitokie“ lietuviai Vakaruose – juk tik kaip lietuvius A. Modigliani pristatė ir aptarė Ch. Soutine’ą ir savo gerokai mažiau mėgtą J. Lipchitzą. E. Lévinas nesėkmingai mėgino megzti ryšius su Paryžiaus lietuviais, tai yra paliudijęs Algirdas Julius Greimas. Tad argumentas, kad litvakai nepateko į lietuvių kultūros zoną, nes dažniausiai nekalbėjo ir nerašė lietuviškai, yra teisingas tik iš dalies. Icchokas Meras ir Grigorijus Kanovičius tapo iškiliais Lietuvos rašytojais dėl to, kad ilgai gyveno Lietuvoje ir tiesiogiai dalyvavo lietuvių literatūriniame gyvenime. Panašiai kaip ir jokios kitos dvasinės teritorijos, išskyrus lietuvių kultūrą, niekada neturėję didieji pokario litvakai Hermanas Perelšteinas, Dovydas Judelevičius, Irena Veisaitė, pasirinkę tik Lietuvą ir tik jai dirbę.
Bet dalis garsių litvakų, gyvenusių svetur, kalbėjo lietuviškai ar bent jau gerai išmanė šalies istoriją, tad problema greičiausiai slypi kitur. Viena vertus, naujajam moderniam bevietiškumui ir izoliacijai litvakus pasmerkė ir it nereikalingą ar, kitų akimis žvelgiant, tuščią puslapį iš lietuviškos tapatybės ir kūrybos knygos išplėšė etnolingvistinio nacionalizmo logika – valinga svetimojo užmarštis, kuri ne tik jidiš, bet ir lenkų kalba kurtą literatūrą atskyrė nuo lietuvių literatūros. Per šią kultūrinę logiką mes netekome Czesławo Miłoszo ir litvakų, kaip neatsiejamos Lietuvos kultūros dalies. Tai ir buvo ne kas kita, o LDK ir naujosios Lietuvos istorinės-kultūrinės skyrybos, lėmusios, kad litvakai atsidūrė anapus Lietuvos tapatybės ir kultūros erdvės. Ne tik Shoah sunaikino litvakus – malonės smūgį jiems sudavė jidiš kultūros ir tradicijos mirtis Europoje, lygiai kaip ir aktyvi, valinga savo istorinės ir kultūrinės atminties netekusių šalių potrauminė užmarštis. Kita vertus, koliažinė tapatybė, nesufokusuota į vieną rišlią visumą, ir paralelinių kultūros tikrovių susiformavimas yra gan tipiškas Rytų Europos, bet ne Vidurio Europos bruožas. Tad pagal litvakų įtraukimą į kultūrinio bei politinio jautrumo ir atminties lauką galime lyginti, kiek mūsų tapatybėje esama Vidurio Europos savivokos ir tapatybės trajektorijų. Austrijoje, nors ir jos XX amžiaus istorijoje būta slogių patirčių, niekas nesugalvotų abejoti Sigmundo Freudo ar Ludwigo Wittgensteino vieta Austrijos kultūroje, lygiai kaip vengrams nekelia abejonių Arthuro Koestlerio priklausymas Vengrijai ir jos kultūrai. Ir lenkai nedvejoja, ar Zygmuntas Baumanas yra Lenkijos moderniosios minties ir kultūros dalis, ar ne.
Tomas Venclova tarpukario Lietuvos žydų ir lietuvių santykius kartą palygino su Ray’aus Bradbury apsakymo marsiečiais ir Žemės gyventojais, nelabai ką tenutuokiančiais apie vieni kitų egzistavimą, nors fiziškai jie tarsi ir susitinka. Nemanau, kad jis perdėjo. Litvakai geriausiu atveju liko muziejinė vertybė ar proginis eksponatas, skirtas šiandieniams jubiliejams švęsti ir politikos datoms minėti tada, kai prireikia simbolinių jungčių tarp mūsų praeities ir nuo jos seniai atitrūkusios dabarties.
