Darbo biržos pastangos išsilavinimo ir darbo patirties neturintiems jaunuoliams padėti įsidarbinti gali baigtis didžiuliais nuostoliais. Tuo įsitikino aštuoniolikmetis Dominykas: darbdavio spaudžiamas vaikinas pasirašė išeinantis iš darbo savo noru, o netrukus paaiškėjo, kad liko skolingas. Už ką jaunuoliui dabar teks sumokėti beveik tris tūkstančius eurų?
Jokios specialybės ir kvalifikacijos neturintys jaunuoliai Darbo biržos yra siunčiami į mokymus, bet jeigu per porą savaičių nesugeba įsidarbinti arba atsisako dirbti, turi grąžinti į mokslą investuotus pinigus – kelis tūkstančius eurų. I. Žilėnaitės nuotr.
Buvo pavyzdingas mokinys
Darbo biržos pastangos išsilavinimo ir darbo patirties neturintiems jaunuoliams padėti įsidarbinti gali baigtis didžiuliais nuostoliais. Tuo įsitikino aštuoniolikmetis Dominykas M.
Vaikinas su pagyrimu baigė šaltkalvių kursus, įsidarbino viename autoservise, tačiau jo gyvenimo planus sujaukė netikėtas atleidimas. Tikėdamasis, kad kitas darbdavys suteiks jam galimybę, vėl kreipėsi į Darbo biržą. Čia laukė nemaloni staigmena: jam buvo pasakyta, kad privalo per porą savaičių įsidarbinti arba Darbo biržai už mokslus grąžinti apie tris tūkstančius eurų.
Kaip „Sekundei“ pasakojo Dominyko močiutė Elena Miliškevičienė, anūkas baigė dešimt klasių ir, tikėdamasis bet kokio darbo, iš karto užsiregistravo Darbo biržoje. Kadangi jokio išsilavinimo ir kvalifikacijos neturėjo, Darbo biržos konsultantė įkalbėjo jį baigti autotransporto priemonių remonto šaltkalvio mokymus.
„Anūkas labai džiaugėsi mokslais, jam buvo įdomu, be to, kas mėnesį gaudavo stipendiją – po 600 litų. Baigusį mokymus žadėjo įdarbinti. Tik kažkodėl Darbo biržoje niekas neužsiminė, kad reikės sumokėti nemažą sumą, jeigu nepavyks įsidarbinti“, – pasakojo moteris.
Tik baigęs mokslus Dominykas buvo nusiųstas į Smėlynės autocentrą. Kol jų specialistas buvo paėmęs tėvystės atostogas, reikėjo naujo darbuotojo. Į darbo pokalbį vaikinas atėjo su savo krikšto tėvu. Anot E. Miliškevičienės, anūko krikštatėvis pakalbėjo su darbdaviu, kad jaunuolis tik baigęs mokslus, todėl neturi patirties. Bet darbdavys užtikrino, kad tai ne kliūtis – jie patys pamokys.
„Anūką auginu nuo mažų dienų, nes jo tėvai gyvena užsienyje, tad mes labai artimi. Jis pasipasakojo, kad pirmąją darbo dieną labai pavargo, bet paskui džiaugėsi ir darbu, ir kolektyvu. Dominykas labai kruopštus, tad viską, ko prašydavo, jis padarydavo. Sakė, kad jeigu pavyktų įsitvirtinti, norėtų čia likti visam laikui“, – prisiminė močiutė.
Deja, penktą darbo dieną viskas apsivertė.
Darbo atsisakė pats
Kaip tvirtino močiutė, darbdavys jos anūkui liepė pasirašyti kažkokius dokumentus ir pareiškė, kad jis čia nebedirba. Dominykui paaiškino, kad nemokantis daugelio darbų, o jiems reikalingas viską išmanantis žmogus.
„Blogiausia, kad vaikas dokumentus pasirašė jų net neskaitęs. Visą laiką darbdavys su juo taip gerai elgėsi, tad jam net nekilo mintis, kad gali iškrėsti tokią kiaulystę. Anūkas dar bandė klausti, kodėl atleidžiamas, bet nieko konkretaus neišgirdo. Neva jis nemoka virinti ir kitų darbų. Bet ar šaltkalvis privalo mokėti virinti?“ – darbdavio reikalavimai nesuprantami E. Miliškevičienei.
Darbdaviui dar bandė skambinti Dominyko krikšto tėvas. Jam buvo nesuvokiama, kodėl taip gražiai priėmė, o paskui liepė pasirašyti, kad pats išeina iš darbo. Tačiau vyras nieko nepešė. Jam buvo paaiškinta, kad Dominykas pats pasirašė išeinantis iš darbo.
Po nesėkmingo bandymo pradėti šaltkalvio karjerą panevėžietis vėl kreipėsi į Darbo biržą, bet čia jo laukė dar didesnis netikėtumas. Konsultantė paaiškino, kad jis darbo atsisakė savo noru, ir jeigu per dvi savaites neįsidarbins, teks grąžinti apie tris tūkstančius eurų. Mat pagal įstatymą Darbo biržos organizuotus mokymus baigęs bedarbis privalo atidirbti pagal įgytą kvalifikaciją bent pusmetį arba grąžinti už mokslą pinigus.
„Anūkas manęs ir klausia, ką daryti – eiti vogti ar nusižudyti? – graudinasi E. Miliškevičienė. – Labai gaila vaiko. Nors suma didelė, bet gal kaip nors atiduotume dalimis, pasiskolintume. Ne pinigai esmė, o tai, kad buvo sužlugdytas jauno žmogaus gyvenimas. Jis net nebenori likti Lietuvoje, nes nebepasitiki nei Darbo birža, nei darbdaviais.“
Dominyko artimieji darbo vaikinui bandė ieškoti ir per pažįstamus, skambino visiems autoservisams, bet darbuotojų niekam nereikia. Tik vienas darbdavys sutiko priimti vaikiną, bet su sąlyga, kad šis visą pusmetį dirbs už dyką.
„Nežinau, kur ieškoti teisybės ir kaip vaikui paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės elgiasi nesąžiningai. Mano anūkas labai geras: nei geria, nei rūko, visada labai mandagus, todėl labai skaudu matyti, kaip yra apgaudinėjamas ir žlugdomas“, – ašaras braukė E. Miliškevičienė.
Šaltkalvis, nemokantis pakeisti rato
Smėlynės autocentro vadovas Mindaugas Pranys patvirtino, kad darbuotojo jie ieškojo terminuotam darbui, kol iš tėvystės atostogų grįš jų specialistas, tačiau nusivylė Darbo biržos siunčiamais žmonėmis. Nors iš dalies kalti ir jie patys, kad būsimam darbuotojui nesurengė egzamino ir neišsiaiškino, ką jis moka ir sugeba.
„Dominykas devynis mėnesius mokėsi šaltkalvio specialybės, dar trys mėnesiai buvo praktikos, tad manėme, kad jis bent minimalių žinių ir įgūdžių turi, yra susipažinęs su darbo saugos taisyklėmis, – kalbėjo M. Pranys. – Aš pats esu jaunas, tad suprantu, kaip jauniems ir darbo patirties neturintiems žmonėms sunku užsikabinti, todėl visaip stengiamės tokius žmones palaikyti. Tačiau norime, kad ir jie rodytų pastangas, jaustų pareigą ir atsakomybę.“
Anot serviso vadovo, jau nuo pat pirmosios darbo dienos stebino, kad devynis mėnesius šaltkalvio specialybės besimokęs jaunuolis nesugeba atskirti rakto nuo galvutės. Arba paprašius pakeisti automobilio ratą jį sugeba nuimti, o uždėti – jau nebe.
Be to, visiems darbuotojams yra išduodamos saugumo priemonės, tačiau Dominykas jas visuomet kažkur pamiršdavo, todėl kiti darbuotojai turėjo nuolat jį stebėti, kad nesusižalotų.
„Turėjome nelaimingą atsitikimą darbe, todėl itin daug dėmesio skiriame saugumui. Mokėti tokiam žmogui kad ir minimalų atlyginimą ir samdyti dar vieną, kad šis jį prižiūrėtų, būtų tikrai nelogiška. Jeigu Dominykas būtų turėjęs bent minimalų supratimą, mes jį būtume pamokę“, – teigė buvęs vaikino darbdavys.
Pamatęs, kad Darbo biržos siųstas jaunuolis nieko nemoka ir jį išmokyti būtų sudėtinga, M. Pranys pasikvietė vaikiną pasikalbėti. Anot autoserviso vadovo, norėjo išsiaiškinti, ar pats Dominykas gerai jaučiasi šiame darbe, kaip įsivaizduoja darbą. Kai vaikinas prisipažino save matantis tik užsienyje, abu gražiai sutarė, kad arba Dominykas iš darbo išeis pats, arba jį atleis darbdavys.
„Buvo ilgas ir atviras pokalbis, Dominykas prisipažino, kad netinkamas šiam darbui, todėl pats parašė pareiškimą, kad išeina. Tik kaltas dėl viso to kažkodėl likau aš, darbdavys. Daugiau ant to paties grėblio tikrai nebelipsiu ir labai atsargiai vertinsiu iš Darbo biržos siunčiamus specialistus. Paguoda tik ta, kad mes ne vieninteliai, kurie nusivilia tokiais darbuotojais“, – sakė M. Pranys.
Neleidžia būti savarankiškam
Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotojos Audronės Biguzienės teigimu, Dominyko M. darbo paieškų istorija puikiai žinoma. Tik baigęs 10 klasių vaikinas užsiregistravo Darbo biržoje. Jis planavo išvykti uždarbiauti į Norvegiją, todėl ieškojo darbo trumpam laikotarpiui. Su juo dirbusi konsultantė vaikiną įkalbėjo, kad neturėdamas jokios specialybės ir darbo patirties užsienyje sunkiai įsidarbins, todėl per tuos metus galėtų baigti profesinį mokymą.
Audronės Biguzienės teigimu, jaunų žmonių įdarbinimas – viena problemiškiausių sričių. Daug jų visai nenori dirbti arba pageidauja nepagrįstai didelio atlyginimo, kitiems stinga savarankiškumo. A. Repšio nuotr.
Nuo tada ir prasidėjo įdomybės. Į kiekvieną susitikimą su konsultante vaikiną atlydėdavo krikšto tėvai, močiutė, teta ar kiti artimieji ir viską norėjo nuspręsti už jau pilnametystės sulaukusį jaunuolį.
„Į kabinetą užeidavo tik kas nors iš artimųjų, nors darbo buvo ieškoma ne jiems, o Dominykui. Vaikinas likdavo sėdėti už durų, o jo artimieji norėjo viską už jį nuspręsti. Tik susisiekus su jo mama pavyko gražiai išsiaiškinti ir sutarti“, – teigė A. Biguzienė.
Į Smėlynės autocentrą vaikinas buvo nusiųstas Darbo biržos. Beje, ir į pirmąjį darbo pokalbį jaunuolį atlydėjo krikšto tėvas. Darbo birža gavo raštą, kad Dominykas pats atsisakė darbo autoservise, todėl pagal įstatymus visus pinigus už mokslus turės grąžinti.
„Tokie įstatymai. Valstybė į žmogų investuoja nemažus pinigus, todėl jeigu jis nenori dirbti, privalo šias lėšas grąžinti. Mes padėsime Dominykui ieškoti darbo, bet dirbti turi norėti ne jo teta, močiutė ar krikšto tėvas, o pats vaikinas“, – pabrėžė direktoriaus pavaduotoja.
Neatsakingumo kaina
Tokių atvejų kaip Dominyko – ne vienas. A. Biguzienės teigimu, darbo ieškantis jaunimas yra viena problemiškiausių grupių. Vieni išvis nenori dirbti ir juos gana ilgai tenka įkalbinėti įgyti specialybę. Kiti puikiai žino, kokio darbo nori ir ką sugeba, bet pageidauja nepagrįstai didelio atlyginimo. O dar kiti labai nesavarankiški ir be tėvų ar artimųjų pagalbos negali žengti nė vieno žingsnio.
Be to, jaunimas dažnai neatsakingai elgiasi, todėl ir pasekmės skaudžios. Neretas pradeda mokytis, bet kursų nebaigia arba juos pabaigęs nenori dirbti. Tokiais atvejais iš šių jaunuolių reikalaujama grąžinti į jų mokslus investuotas lėšas. Vieni tai padaryti sutinka geranoriškai, o jeigu finansinė situacija sudėtinga, tą galima daryti ir dalimis. Tačiau dažniausiai tokie dalykai sprendžiami teismuose.
„Apie 90 procentų po mokymų atsisakančiųjų dirbti – jauni žmonės. Nors vėlgi, 22–25 metų žmogus jau turi turėti pakankamai atsakomybės. Liūdna, bet ieškinių teismuose vis daugėja. O įsidarbinti galimybes turi visi, nes šiuo metu darbų tikrai netrūksta. Galima net išsiimti verslo liudijimą ar pažymą. Pavyzdžiui, baigusi siuvėjų kursus moteris, turėdama verslo liudijimą, puikiai gali dirbti ir namuose. Variantų ir galimybių yra visokių, reikia tik noro“, – sakė A. Biguzienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
