Hipochondrija – pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant. Tokio žmogaus niekada neapleidžia baimė, jog jis sunkiai serga arba tuojau susirgs.
Apie viską iš pradžių
Turbūt kone kiekvienas gydytojas savo darbe yra susidūręs su tam tikra kategorija pacientų — hipochondrikais. Jie geria krūvas vaistų, reikalauja daugybės tyrimų, keičia gydytojus vieną po kito, turi milijonus skundų, yra įsitikinę, kad serga nepagydomomis ligomis… Ir iš tikrųjų jie labai rimtai serga. Tačiau tokia liga, kurios net smaugiami nepripažintų. Psichine liga.
Hipochondrijos terminas žinomas jau seniai – kelis šimtus metų. Tai psichinis sutrikimas, priklausantis somatoforminių sutrikimų grupei. Mokslininkai iki šiol nesutaria dėl jo klasifikacijos, kilmės, priežasčių.
Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3 proc. populiacijos, nors iš tikrųjų gali būti ir daugiau. Juk hipochondrikai nepripažįsta savo problemos ir nesikreipia specializuotos pagalbos. Dažniau šią problemą turi moterys, nors ji būdinga ir vyrams.
Kaip tampama hipochondriku?
Ligos kilmė nėra visai aiški. Greičiausiai susideda daug įvairių veiksnių: genetiniai, socialiniai, psichologiniai. Pavyzdžiui, įtakos gali turėti matytas tėvų elgesys, išmoktas elgesys šeimoje (vaikas sulaukdavo tėvų dėmesio tik kai sirgdavo), sunkios socialinės sąlygos, traumuojantys įvykiai (skyrybos, netektys), kai kurie asmenybės sutrikimai (isterinis).
Hipochondrija išryškėja jauname amžiuje (trečiajame dešimtmetyje), jos eiga banguota – su paūmėjimais ir remisijomis.
Pagrindinis hipochondrinio sutrikimo požymis yra baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba susirūpinimas, kad šia liga jau serga. Taip pat būdingas įsitikinimas, kad gydytojai nesugeba ligos nustatyti.
Pacientai daug kuo skundžiasi – dažniausiai virškinimo trakto ar širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimu. Paprastai skundai būna labai konkretūs ir aiškūs – stipresnis širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, padidėjęs prakaitavimas – pacientų manymu, tai yra sunkios ligos požymiai.
Kai kurie ligoniai net gali nurodyti, kokia tariama liga jie serga, tačiau šie įsitikinimai gali kisti. Baimė ir susirūpinimas, kad nenustatoma tariama sunki liga, nepranyksta net gydytojui atlikus visus reikalingus tyrimus, kurie nepatvirtina, kad pacientas serga. Sutrikimui būdinga ir tai, kad pacientų įsitikinimai, kad serga, nepasiekia kliedesių lygio, patys ligoniai neatmeta galimybės, jog jie pervertina savo sveikatos būklę ar netgi perdeda ligą.
Tačiau šie įsitikinimai laikini. Sutrikimo paūmėjimą gali sukelti patirtas stresas, ypač po artimo žmogaus mirties, ar rimtos tiek artimųjų, tiek paties paciento ligos. Šiam sutrikimui taip pat būdinga prasta nuotaika, įtampa, nerimas, padidėjęs dirglumas ar net pyktis. Galimi miego sutrikimai. Būdingas dažnas gydytojų keitimas dėl įsitikinimo, jog nėra reikiamai tiriami ir gydomi (gydytojai neturėtų pamiršti, kad hipochondriniu sutrikimu sergantys pacientai gali susirgti bet kuria somatine (kūno) liga). Nuolatinė tariamų sunkių nenustatomų ligų baimė ir susirūpinimas jomis vargina pacientus, tačiau šis sutrikimas ilgainiui tampa jų gyvenimo dalimi.
Sutrikimo eiga paprastai ilgalaikė, banguojanti – apie 25 proc. pacientų būklė nuolat išlieka bloga, visiškai pasveikstama labai retai. Prognozė geresnė tuo atveju, jeigu sutrikimas susiformuoja gana greitai, kartu nebūna kitų psichologinių sutrikimų.
Kreipkitės pagalbos
Net ir sveikiems, bet baimingiems žmonėms būdinga nerimauti dėl galimų ligų. Bet jeigu viršijamos visos normos, jau reikalinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Gydymas kompleksinis – derinamas medikamentinis gydymas ir psichoterapija. Pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas, tada ligonis labiau juo pasitiki, turi mažiau galimybių manipuliuoti. Vizitai turėtų būti reguliarūs, kad ligonis pajustų, jog juo rūpinamasi, bet ne per dažni, nes kitaip skatinami ligos simptomai.
Kol kas nėra veiksmingų hipochondrinio sutrikimo gydymo būdų. Paprasčiausias ir universaliausias požiūris į gydymą – ieškoti hipochondrinį sutrikimą lydinčių kitų psichikos sutrikimų, pvz., nerimo, depresijos, ir juos gydyti. Tokiais atvejais ligonio būklė pagerėja, nublanksta ir hipochondrinio sutrikimo simptomai.
Geriausių rezultatų pasiekiama taikant psichoterapiją, pacientai mokomi realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie sunkią ligą. Apie varginančias baimes, nerimą, pyktį skatinama išsikalbėti grupėse, kuriose dalyvauja tik šiuo sutrikimu sergantys asmenys. Padedama prisitaikyti darbo veikloje, kad pacientai nevengtų atlikti jiems priklausančių pareigų. Mokomasi, kaip galima susilpninti įvairių stresų poveikį.
Palaikomosios psichoterapijos metu aiškinamasi apie galimą pacientą varginančių simptomų kilmę, atliekama pakartotinė medicininė apžiūra, stengiamasi nuraminti pacientą, kad jis neserga jokia sunkia liga.
Padėkite sau
Apie savo sveikatos problemas kalbėkitės tik su tais artimais žmonėmis, kuriais labiausiai pasitikite ir kurių nuomonė jums yra svarbi. Stenkitės nežiūrėti ir nesiklausyti laidų apie sveikatą.
Kasdien mankštinkitės, dažniau atsipalaiduokite, bendraukite su maloniais žmonėmis, džiaukitės gyvenimu, kad neliktų laiko galvoti apie ligas.
Stenkitės suprasti, kad visiems pasitaiko sunegaluoti (vadinasi, taip gali atsitikti ir jums), bet ne kiekvienas simptomas reiškia rimtą ligą. Be to, tikėkite gydytojais, kurie gerai žino, kaip ligas diagnozuoti ir gydyti.
Na, o pajutę nemalonius pojūčius, nesutelkite į juos dėmesio ir nesitikėkite blogiausio, o raminkite save mintimis, kad esate sveikas ir greitai visi nemalonūs pojūčiai išnyks.
Parengė K. Juškaitė
