Agresyvūs ir neprognozuojami psichinę negalią turintys žmonės neretai paliekami išsigandusių, nežinančių, kaip elgtis, artimųjų globai. Įstatymais ir oficialiais dokumentais savo pareigas dangstantys valstybės atstovai atsakomybės mielai nusikrato. Tuo įsitikinusi devyniolikmetę dukrą auginanti penkiasdešimt aštuonerių metų panevėžietė Gitana Sofija Klėmkienė. Nors ligotas jos vaikas gąsdina ir artimuosius, ir kaimynus, pavojaus varpų skambesys medikų kol kas nepasiekė. „Gal kas pajudės, kai aš ar mano sesuo būsim užmuštos?“ – svarstė moteris.
Dukters bijo
Panevėžietė G.S.Klėmkienė nebežino, kaip toliau prižiūrėti psichinę negalią turinčią agresyvią, pavojų aplinkiniams keliančią dukrą. Moteris viliasi, kad bent viešumas pagelbės devyniolikmetę Jūratę (vardas pakeistas, – aut. past.) gydančius medikus atsimerkti.
Juk užėjus pykčio priepuoliams ligonė ne tik daugybę kartų žudėsi, bet ir daužė duris peiliu, mėtė bute esančius daiktus, smaugė kartu gyvenančią neveiksnią savo tetą Zitą. Tačiau devynis kartus psichiatrijos ligoninėse gydytai moteriai vietos jokiame pensione nėra, nes psichiatrų išvadomis besivadovaujanti komisija ją nedarbinga pripažino tik iš dalies.
„Sekundei“ vakar apsilankius G.S.Klėmkienės namuose po dar vieno pykčio priepuolio dukra jau buvo perduota medikams ir išvežta į ligoninę. Tačiau apie bute vykusią dramą liudijo išmėtyti daiktai, sudaužytas veidrodis, indų šukės. Verkdama ligonės motina tikino bijanti net pagalvoti apie laiką, kai atžala sugrįš į namus.
„Net nebežinau, ką daryti, kaip susitvarkyti – dukra stipri, visi jos bijom. Pykčio priepuoliai jai gali užeiti bet kada. Tada Jūratė viską pradeda daužyti, gali ir peilį griebti – kartą juo duris suskaldė. Man ranką buvo sužalojusi, seserį smaugė uždėjusi ant galvos maišelį. Medikai ar socialiniai darbuotojai nieko nedaro, atrodo, lyg būtų bejėgiai. Policija – tuo labiau, net atvykti neskuba, kai iškviečiu. Kai jėgų netenku, Jūratei pasakau, kad atsisakysiu jos kaip dukros. Tada ji puola žudytis. Kartą, kai buvau išvažiavusi, atsuko visus dujinės viryklės čiaupus, paleido dujas ir persipjovė venas. Net į butą įeiti negalėjau, nes buvo užsirakinusi“, – pasakojo panevėžietė.
Pensionai nepriima
Pasak G.S.Klėmkienės, medikų išrašytų vaistų dukra negeria – tik atžagariai atkerta, kad nėra kokia narkomanė, ir medikamentus piktai sviedžia į šoną. Be to, ji jau šešerius metus kelis kartus per mėnesį netenka sąmonės, nors tikslios ligos gydytojai taip ir nenustatė.
„Viskas prasidėjo, kai jai buvo 10 metų – tuomet pažįstamas 55 metų vyras ją išprievartavo. Surišęs mergaitei rankas ir užkimšęs burną, darė ką nori. Apie įvykį sužinojau tik po pusmečio. Nuo to karto dukrai sveikata ir pašlijo. Komisija Jūratei nustatė 45 procentų darbingumą, todėl į pensioną kreiptis, kad priimtų, negalim – nedarbingumas turi būti penkiais procentais didesnis. Jūratės bijom mes, bijo ir kaimynai. Pasakykit, kur dėtis, jeigu atėjo gyventojai ir pasakė, kad dukros čia nė kojos nebebūtų. Gal viskas susitvarkys tada, kai ji nugalabys mane ar mano seserį, ar to privalom laukti?“ – kalbėjo panevėžietė.
Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Regina Žeimienė patikino, kad psichinę negalią turinčios jaunos moters priežiūra yra gydytojų reikalas.
Plačiau skaitykite gruodžio 23 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Psichinę negalią turinti Jūratė vakar siautėjo namuose – daužė visus po ranka pasitaikiusius daiktus, kol ligonę nuramino greitosios pagalbos medikai.
