R. Lukoševičiaus nuotr. 72-ejų senjoras Romas Jasinskas bėgimo liga susirgo 2000-aisiais ir kasmet mažiausiai įveikia po 2-3 maratonus.
Kelios bėgimo treniruotės per savaitę, savaitgaliais ilgo nuotolio varžybos, neretai jų sąraše atsiduria pusmaratonis ar visas maratonas.
Toks krūvis būtų iššūkis kiekvienam mėgėjiškai bėgiojančiam jaunuoliui. Bet kalba eina apie 72-ejų metų senjorą, panevėžietį Romą Jasinską.
Gegužės viduryje ilgų nuotolių bėgikas dalyvavo tarptautiniame Rygos maratone ir 42,195 km distanciją įveikė per 3 val. 59:48 min. Toks rezultatas gėdos nepadarytų ir rimtam bėgimo mėgėjui. Beje, panevėžietis savo amžiaus kategorijoje užtikrintai užėmė pirmą vietą.
Romas per savo karjerą įveikė per dvi dešimtis maratonų, maždaug po 3-4 per metus.
Beje, klystate, jei manote, kad R. Jasinskas bėgimo patirtį kaupia dešimtmečiais. Šį sportą jis atrado būdamas 57-erių.
Taigi, vos per keliolika metų varžybose ir treniruotėse įveikta, ko gero, daugiau nei dvidešimt tūkstančių kilometrų.
Kur slypi Romo sveikatos ir jėgų paslaptis? Koks jo sveiko gyvenimo būdo receptas? Patyręs stajeris pasidalino mintimis apie bėgimą, mitybą, artimiausius planus.
Svarbu įvertinti jėgas
– Rygoje solidžiu rezultatu, greičiau nei per 4 val. įveikėte maratoną, kaip pats vertinate savo rezultatą?
– Tai mano vienas prasčiausių rezultatų šioje distancijoje. Pritrūko daugiau treniruočių, ilgesnio pasiruošimo. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skyriau remontuojamai mašinai. Rygoje vyravo palankus oras bėgimui, antroje distancijos pusėje pradėjo lyti.
O po bėgimo jaučiausi gerai, dabar pailsėjęs, ruošiuosi Kauno maratonui, kurio startas – pirmoje birželio pusėje.
– Ar skaičiuojate savo įveiktus maratonus?
– Dabar gal tiksliai nepasakysiu, galbūt 23-ias tokios distancijos bėgimas.
– Kiek kilometrų įveikiate per metus?
– Prieš svarbesnes varžybas bėgioju daugiau, tada per savaitę įveikiu apie 60 kilometrų. Darau ilgas treniruotes – po 30 kilometrų. Po varžybų būna labai įvairiai. Paprastai bėgioju šešis kartus per savaitę. Dažniausiai treniruojuosi rytais, į trasą kartu pasiimu ir šunį. Be to, darau mankštą.
– Kaip jaučiatės, kai varžybų metu lenkiate žymiai jaunesnius bėgikus?
– Neretai maratono metu pradžioje pirmaisiais kilometrais daug kas mane lenkia, tačiau antroje distancijos pusėje nemažai paveju ir aplenkiu. Kai lenkiu jaunesnį, suprantu, kad šalia bėga dar nepatyręs stajeris, neapskaičiavęs jėgų. Galbūt bėga tik pirmą savo maratoną ir nežino, ką reiškia paskutiniai kilometrai. Turi tiksliai įvertini savo jėgas, galimybes, kad antroje maratono pusėje turėtum pakankamai energijos. Įveikti 42 km – rimtas reikalas.
– Ar daug turite konkurentų savo amžiaus grupėje?
– Yra konkurentų… Juos puikiai pažįstu – visi geri bičiuliai. Tiesa, su metais mūsų gretos retėja: kai kurie renkasi ramesnį laisvalaikio būdą, kai kam sveikata sušlubuoja.
Svarbiau bičiuliai, ne rezultatas
– Pamenate savo pirmą patirtį šioje distancijoje?
– Pirmą kartą maratoną bėgau Panevėžyje, kokiais 2001 metais, 42,195 km įveikiau per 4,5 val. Mūvėjau džinsines kelnes, pamenu, pirmaisiais kilometrais šoviau į priekį, visi tik ragino mažinti tempą, neskubėti. Po finišo kojas taip sukaustė, kad negalėjau iš centro pareiti namo.
– Kaip apskritai pradėjote bėgioti?
– Tai buvo, matyt, prieš penkiolika metų – tada man ėjo 57-eri. Draugai iš „Rambyno“ sporto veteranų klubo pasiūlė – toks Vytas Matulaitis ir Stasys Žitkevičius (greitojo ėjimo meistras). Iš pradžių, kai jie darydavo treniruotes, stengdavausi bėgti kartu su jais, neatsilikti nuo jų. Bėgdavau iš paskutiniųjų, kad tik neatsilikčiau. Jie pristabdydavo, tada vėl juos pavydavau. Nė karto neprašiau, kad sustotų, palauktų manęs. Kentėjau iš paskutiniųjų. Paskui įsibėgėjau – ėmiau pats juos lenkti. Visą gyvenimą nerūkiau, turėjau energijos, jėgų. Armijoje, jaunystėje, dažnai slidinėjau.
– Ar svarbūs dabar jums rezultatai? Yra rekordų, kuriuos planuojate pagerinti?
– Visada norisi distanciją įveikti kuo greičiau. Asmeninis maratono trasos rekordas – 3 valandos 11 minučių ir 59 sekundės. Šį laiką pasiekiau prieš keletą metų Vilniaus maratone. Nidoje pusmaratonį įveikiau per valandą ir 35 minutes. Gerai sekėsi sunkioje Elektrėnų trasoje, kur dvidešimt vieną kilometrą nubėgau per valandą 34 minutes. Dabar rezultatai prastesni.
– Kur slypi jūsų sveikatos ir energijos paslaptis?
– Svarbiausia žmogui yra nerūkyti. Visą sveikatą atima rūkalai. Nėra stebuklingos formulės – svarbu sveikai maitintis ir mankštintis. Prieš maratoną suvalgau porą kiaušinių, porą bananų, gerą šaukštą medaus ir pirmyn. Bėgimo metu nevartoju jokių papildų.
Apskritai stengiuosi valgyti natūralų maistą: žuvį, medų, jautieną, daržoves, geriu žaliąją arbatą, pasilepinu juodojo šokolado plytele. Galima sakyti, visai nevartoju alkoholio. Nėra kalbos apie tai, kad kažkur kažkada būčiau apsvaigęs nuo alkoholio.
Svarbu ir psichologinis nusiteikimas – kaip galvosi, taip ir bėgsi. Sakoma, reikia maratoną bėgti ne kojomis, o galva. Jeigu abejosi, galvosi, kad bus sunku, gal neįveiksi, tada kils rimtų bėdų.
– O kaip su mėsa, ar valgote?
– Taip, būtinai. Kartą per savaitę valgau geros jautienos mėsą, sustiprina kraują.
– Ką patartumėte žmogui, kuris nori bėgioti, bet vis nedrįsta?
– Pradėti nuo mažų atstumų, nepersistengti pirmaisiais kartais. Iš pradžių įveikti kelis šimtus metrų, vėliau didinti atstumą, nubėgti kilometrą, antrą ir taip toliau. Dažnas vėliau suserga bėgimo liga. Aš ja užsikrėčiau nuo 2000-ųjų. Greitai metai bėga.
– Kas svarbiausia jums bėgimo renginyje: laikas, rezultato siekimas, aplinka, trasa, žmonės?
– Man įdomiausia nubėgus pabendrauti su kitais bėgikais, pasidalinti įspūdžiais su bičiuliais. Bėgdamas galvoju apie viską: gyvenimą, šeimą, kartais maldas mintyse sukalbu. Įveikęs trasą jaučiu didelį malonumą, tvyro puiki atmosfera – visi laimingi, sveikina vienas kitą. Svarbiausia ne kas, kokią vietą užėmė ir kiek sekundžių pagerino ar liko šalia savo rekordo, o gerai praleistas laikas bei gera kompanija.
Linas JOCIUS
