Silpnavaliai melancholikai
Nemažai žmonių, ilgai laikiusių save sveikais, išgirdus
nepagydomos lėtinės ligos diagnozę užklumpa depresija, apima bejėgiškumas. Jiems
atrodo neteisinga, kad ši nelaimė ištiko kaip tik juos, o sveikata negalintys
skųstis aplinkiniai kelia susierzinimą.
Medicinos galimybėmis tokie ligoniai nelabai tiki, tik keikia
savo likimą ir lieja pyktį ant artimųjų ir net mažai pažįstamų žmonių.
Vis dėlto melancholikai suvokia, kad serga, ir trokšta
pasveikti, deja, apie laimingą ligos baigtį nedrįsta nė svajoti. Įveikti jų
skepticizmą, pažadinti norą pagelbėti sau ir tinkamai gydytis galima dėmesiu ir
kantrybe. Šeimos nariai arba draugai turėtų padėti „nepaguodžiamiesiems“
pamatyti ir šviesesnes gyvenimo spalvas.
Patys ar su artimų žmonių pagalba nepagydomi ligoniai turėtų
susipažinti su savo ligos „kolegomis“. Tai padėtų jiems patikėti, kad situacija
nėra beviltiška, daugeliui tokia liga sergančiųjų pavyksta gyventi visavertį
gyvenimą ir patirti džiaugsmo dėl daugelio malonių dalykų. Be to, bendraujant
daugiau sužinoma apie ligą ir būdus palengvinti savo dalią.
O pyktis, susierzinimas, liūdesys tik silpnina organizmo
gyvybines galias, kurios turėtų padėti sveikti ir geriau jaustis.
Atkaklūs nihilistai
Kai kurie žmonės, sužinoję, kad serga sunkia liga, tiesiog
neįstengia tuo patikėti.
Baimė nepasveikti kartais būna tokia didelė, kad apie ilgą
gydymąsi ir nelinksmas perspektyvas nenorima nė girdėti.
Tokiai reakcijai neturi įtakos nei išsilavinimas, nei
intelektas, nei visuomeninė padėtis. Ligos neigėjai gali ne vienus metus gyventi
ir elgtis taip, lyg nė nežinotų diagnozės.
Ligos nepripažinimas kartais leidžia palaikyti dvasios
stiprybę, atkakliai kovoti dėl gyvenimo pilnatvės ir, net jei gresia neįgalumas,
kuo ilgiau nepasiduoti negandai.
Vis dėlto kada nors vis tiek tenka pripažinti tikrovę ir
liautis guostis iliuzijomis. O tada jau galima iš tikrųjų susiremti su liga ir
stengtis pasveikti.
Pernelyg ilgas delsimas atsimerkti ir pamatyti problemą gali
būti mirtinai pavojingas.
Smalsūs tyrinėtojai
Yra ir tokių žmonių, kurie medicininėje kortelėje atsiradus
įrašui apie lėtinę ligą anaiptol nenuleidžia rankų ir netgi pajunta energijos
antplūdį, nes trokšta ir stengiasi pasveikti.
Šie ligoniai nekvaršina galvos klausimais, kodėl taip atsitiko,
juos domina tik viena – kaip sau pagelbėti.
Tyrinėtojai tuoj ima rinkti informaciją apie veiksmingiausius
vaistus, naujausius gydymo būdus ir autoritetingiausius gydytojus.
Jie skaito ne tik populiariąją, bet ir medikams skirtą
literatūrą, žiūri televizijos laidas apie savo ligą, bendrauja su daugeliu
žmonių, ištiktų tokios pat nelaimės.
Su savo gydytojais tokie ligoniai visada turi apie ką
pašnekėti, domisi net nelabai reikšmingomis smulkmenomis ir gali su specialistu
ne tik pasiginčyti, bet ir pasiūlyti tinkamesnį, jų įsitikinimu, gydymo
metodą.
Aktyviai besidomintys savo liga žmonės nelinkę pernelyg
išgyventi dėl to, kad serga, iš dalies ir todėl, kad nuolat užsiėmę bendravimu,
žinių kaupimu ir protingos išeities iš esamos padėties ieškojimu.
Blogai tik tai, kad tokie ligoniai ne visada pasitiki
gydytojais, juos neretai keičia ir mėgsta reikalauti gydyti tokiais metodais,
kurie jiems netinka, nors kai kam yra padėję. Be to, siekdami išbandyti viską,
kas įmanoma, jie kartais linkę pasitikėti įvairiais žiniuoniais ir žolininkais,
o tai labai pavojinga.
Išskirtiniai ligoniai
Kad ir kaip būtų keista, kai kurie asmenys savo liga
didžiuojasi – esą tai jų išskirtinumo ženklas. Jei liga laikoma nepadoria arba
jai būdingos kokios nors asmenybę žeminančios apraiškos, kartais siekiama ją
pavaizduoti kaip suteikiančią pranašumą prieš kitus, „eilinius“ žmones.
Pasitaiko manančiųjų, kad kai kurios negalios, tokios kaip
epilepsija, narkomanija, alkoholizmas, tuberkuliozė, sifilis, skatina kūrybinius
gebėjimus, taigi kai kurie ligoniai net nenori pasveikti, bijodami prarasti
„talentą“.
Įsitikinimas, kad liga – tai ypatinga likimo dovana, padeda
iškęsti visuomenės atstumtojo dalią – juk tokių ligonių šalinamasi. Iš tikrųjų
mokslinių duomenų, pagrindžiančių kai kurių ligų „ypatingumą“ ir poveikį
kūrybiškumui, iki šiol nėra, tai tik saviapgaulė.
Tiesa, nemarių kūrinių yra sukūrę ir apsvaigę nuo alkoholio ar
kitų kvaišalų meistrai, o Floberui, Dostojevskiui rašyti šedevrus nesutrukdė
epilepsija. Tačiau liga veikiau ne padėjo, o tik atėmė daug laiko, kurį galima
buvo skirti kūrybai.
Susitaikiusieji su negalia
Kai kurios ligos, ypač užklumpančios vyresnio amžiaus žmones,
yra nepagydomos ir pareikalauja nuolatinių pastangų rūpintis savo sveikata ir
savijauta.
Taip tenka gyventi kelerius arba net keliasdešimt metų, ir liga
tampa nuolatine palydove.
Ligoniai susitaiko su šia neganda ir išmoksta elgtis taip, kad
ji keltų kuo mažiau nepatogumų. Tai pasakytina apie sergančiuosius hipertonija,
astma, alergija, širdies ligomis.
Prie ligos požymių ilgainiui priprantama, prisitaikoma,
išmokstama atpažinti artėjantį priepuolį ir užbėgti jam už akių. Taigi daugelį
lėtinių sveikatos sutrikimų įmanoma kontroliuoti ir jaustis gana gerai.
Bet dėl tokio santykio su savo liga dažnai padidėja ligonių
įtarumas, jie pernelyg sutelkia dėmesį į savo pojūčius, įpranta prie tų pačių
gydymo būdų ir nustoja domėtis medicinos naujovėmis.
Be to, liga kartais daro neigiamą įtaką gyvenimo būdui ir netgi
asmenybei, todėl su tokiu žmogumi darosi nelengva bendrauti. Šiuos sunkumus
galima įveikti padedamiems geranoriškų ir taktiškų šeimos narių, artimųjų.
Gyvenimas ir liga
Liga gali arba sugniuždyti, arba paskatinti ryžtą pasveikti.
Jau prieš daugelį metų daktarai žinojo, kad nuo psichologinės ligonio būklės
pasveikimo galimybė priklauso labiausiai, o tinkamas nusiteikimas skatina
organizmo gyvybines galias, nes pasitelkiami vidiniai sveikatos rezervai.
Medicinos specialistų nuomonė nepasikeitė iki šiol. Tad ligos
eiga nuo paties sergančiojo priklauso nė kiek ne mažiau nei nuo vaistų ir
gydytojų.
Tik svarbu susirgus lėtine nepagydoma liga nemėginti sau
įteigti, kad greitai vėl viskas bus kaip iki sužinant diagnozę. Juk beveik visos
ligos, išskyrus kai kurias infekcines, organizme palieka pėdsakus, o kartais ir
„apsigyvena“ visam laikui. Svarbiausia nepagydomo ligonio užduotis – išmokti
gyventi ir sugyventi su savo liga.
Parengė A.Gotautaitė
