Jie nesunkiai galėtų būti Alexandre’o Dumas romanų veikėjais. Jie moka joti žirgu, fechtuotis, šaudyti ir plaukti. Jie – Lietuvos penkiakovininkai, jau kelis dešimtmečius namo vežantys krūvas įvairiausių apdovanojimų.
Londone buvo užbaigtas įspūdingas Lietuvos penkiakovininkų olimpinis žygis. Prie Andrejaus Zadneprovskio Atėnų sidabro ir Pekino bronzos bei Edvino Krungolco Pekino sidabro Laura Asadauskaitė pridėjo aukso apdovanojimą. Per visą nepriklausomybės laikotarpį šalies penkiakovininkai taip pat iškovojo dešimtis medalių pasaulio ir Europos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose. Kas lemia tokią lietuviškos penkiakovės mokyklos fenomenalią sėkmę?
Elitinė sporto šaka
A. Dumas savo legendiniame romane aprašė, kaip nelengva patekti į muškietininkų gretas. Tėvo rekomendacinį laišką praradęs jaunas gaskonas d’Artagnanas turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad apsivilktų išsvajotą karaliaus muškietininko apsiaustą.
Ne ką mažesnė atranka ir į šiuolaikinę penkiakovę. Sportuoti norintis vaikas pas penkiakovės trenerius iš karto nepateks, iš pradžių jis turės įrodyti savo gabumus plaukdamas arba bėgdamas. Lietuvos penkiakovės treneriai yra lyg slaptieji agentai – jie turi gausybę ryšių su kitų sporto šakų treneriais, nuolat teiraujasi apie perspektyviausius vaikus ir ieško savųjų brangakmenių.
„Mūsų sporto šaka nėra masinė. Šiuo metu Lietuvoje turime apie 100 penkiakovininkų ar bandančių jais tapti dvikovininkų ir trikovininkų. Didesnis skaičius žmonių nelabai turėtų kaip treniruotis, trūksta baseinų, žirgų, šaudyklų. Todėl vykdome labai nuoseklią ir kryptingą atranką, kad mūsų rankose atsidurtų tik patys perspektyviausi, kuriuos po to jau mokome šaudymo, fechtavimo ir jodinėjimo“, – sporto šakos specifiką aiškino Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) prezidentas Viktoras Majauskas.
Tai reiškia, kad penkiakovei brangus kiekvienas sportininkas. Ji, skirtingai nei krepšinis ar futbolas, negali sau leisti prarasti nė vieno talento. Todėl penkiakovės bendruomenė taip skaudžiai reagavo į Donatos Rimšaitės akibrokštą – pabėgti į Rusiją ir priimti šios šalies pilietybę. „Donatos išvykimas sugriaus Lietuvos šiuolaikinę penkiakovę“, – 2010-ųjų pabaigoje net pareiškė sportininkės treneris Jurijus Moskvičiovas.
Vienas geriausių Lietuvos sporto trenerių su tokiomis išvadomis paskubėjo. Kaip kartą yra pasakęs Markas Twainas: „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti.“
Girnos sukasi iš naujo
D. Rimšaitės praradimas buvo skausmingas, tačiau Lietuvos penkiakovės pamatas – pernelyg tvirtas, kad tai sugriautų daugelio metų įdirbį.
Londone penkiakovininkai vėl įrodė savo jėgą. Ne tik olimpinė čempionė L. Asadauskaitė. 8 vietą užėmęs Justinas Kinderis pagal penkiakovės standartus yra dar labai jaunas (25 metai), o 19-metės Gintarės Venčkauskaitės užimta 12-a vieta įliejo nemažai žibalo į optimizmo židinį.
Lietuvos penkiakovės fenomenas negimė per vieną dieną. Vienu sporto šakos pradininkų šalyje laikomas Stasys Šaparnis, 1968 m. Mechiko olimpinėse žaidynėse su kitais SSRS sportininkais laimėjęs komandinių varžybų sidabrą. Būta dar kelių sportininkų, kurie vėliau tapo treneriais ir ugdė dabartinius trenerius – J. Moskvičiovą, Viačeslavą Kalininą, Jevgenijų Kliosovą, Henriką Eismontą.
„Treneriai mūsų sporto šakoje lemia labai daug. Pasakysiu paprastą analogiją – gali žemėje rasti deimantą, bet jei nemokėsi jo apdirbti, neturėsi brilianto“, – pabrėžė LŠPF generalinis sekretorius V. Kalininas.
Penkiakovininkai savo patirtį perduoda iš kartos į kartą. Karjerą baigęs dukart olimpinis čempionas A. Zadneprovskis nuo praėjusių metų spalio pats pradėjo krimsti trenerio duoną. Šiuo metu jis rengia kelis jaunus sportininkus rugsėjo pradžioje vyksiančiam pasaulio jaunimo čempionatui.
„Turime tikrai gerą mokyklą ir savo darbui atsidavusius žmones. Trenerio darbas man patinka, o kokie bus rezultatai, įvertinsime vėliau. Labai svarbu, kad visi mūsų aukšto meistriškumo sportininkai liktų su penkiakove. Edvinas (Krungolcas) dabar yra šiek tiek atitolęs, bet tikiuosi, kad jis sugrįš – jo patirtis ir žinios jauniems sportininkams būtų neįkainojamos“, – IQ dėstė A. Zadneprovskis.
Žvalgydamasis būsimų penkiakovininkų, A. Zadneprovskis kartais pro pirštus pažiūri į fizinius duomenis. Penkiakovininkams jie nėra patys svarbiausi. „Nei manęs, nei Lauros nepavadinsi supermenais. Penkiakovei nereikia gigantų ar raumenų kalnų, nes dominuoja kitos savybės – ištvermė, staigumas, reakcija, vidinė ramybė, kai reikia susidraugauti su žirgu“, – vardijo vienas tituluočiausių Lietuvos sportininkų.
Vienas svarbiausių penkiakovininkams būtinų savybių – kantrybė. Ir pasiaukojimas siekiant savųjų tikslų, nes kasdienės treniruotės trunka 6–8 valandas.
Sunkumai ugdo valią
Su olimpiniu auksu sugrįžusi L. Asadauskaitė pasinaudojo proga pakalbėti apie penkiakovininkų treniruočių sąlygas. Jos, kaip žinoma, tragiškos – trūksta žirgų, baseinų, o šaudyti tenka taikinius kabinant ant medžio.
Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) vadovai ne kartą stebėdamiesi klausė, kodėl tokius puikius rezultatus pasiekiantys lietuviai nesiekia surengti rimtų varžybų – Europos čempionato ar pasaulio taurės etapo. Lietuviams raudonuojant tenka atsakyti – nėra kur.
Bazių atžvilgiu Lietuvą lenkia visi, tradiciškai – ir latviai su estais, tačiau jie nė iš tolo mūsiškiams negali prilygti rezultatais. Ir tai turbūt iškalbingiausia Lietuvos penkiakovės fenomeno detalė.
„Treniruodamiesi tokiomis sąlygomis ugdomės valią. Po to mums niekas nebaisu“, – nusišypsojo A. Zadneprovskis.
LŠPF prezidentas V. Majauskas taip pat įžvelgė teigiamų tokios padėties aspektų: „Į tai galima žiūrėti įvairiai. Pavyzdys – Kenijos bėgikai, kurie bėgioja tiesiog dykumose, kartais ir basi, bet atėjus svarbiausioms varžyboms jiems niekas negali prilygti, net tie sportininkai, kurie turi geriausią priežiūrą ir aprūpinimą.“
Penkiakovininkams problemų nekelia bent finansavimas. Nuolatinės rinktinės lyderių pergalės kasmet garantuoja solidžią paramą iš valstybės. Bazės – kita kalba, bet šioje srityje penkiakovininkai, kaip ir kiti sportininkai, audringų revoliucijų nesitiki. Geriausiu atveju tai bus evoliucija, kurios vaisių skanaus būsimų kartų atletai.
Lietuvos penkiakovės fenomeną kuria žmonės. Savo darbui atsidavę taip, kaip karaliui buvo atsidavę A. Dumas aprašyti muškietininkai.
Svarbiausi penkiakovininkų laimėjimai
Andrejus Zadneprovskis. Olimpinis vicečempionas (2004), olimpiados prizininkas (2008), pasaulio čempionas (2000, 2004), Europos čempionas (2001)
Edvinas Krungolcas. Olimpinis vicečempionas (2008), pasaulio čempionas (2006), Europos čempionas (2003, 2004, 2005)
Laura Asadauskaitė. Olimpinė čempionė (2012), pasaulio vicečempionė (2009), Europos čempionė (2012).
Justinas Kinderis. Pasaulio čempionato prizininkas (2010)
Pastaba. Į sąrašą neįtrauktos pergalės komandinėse ir komandinės estafetės varžybose – visi lietuviai yra šių disciplinų daugkartiniai pasaulio ir Europos čempionatų laimėtojai bei prizininkai.
