Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininkas Eligijus Masiulis pareiškė, kad pakartotiniuose rinkimuose, kurie pavasarį vyks trijose vienmandatėse apygardose, jo partija sieks koordinuoti veiksmus (visų pirma, kandidatų kėlimą) su kitomis centro-dešinės partijomis. Kartu pripažinęs Seimo rinkimų metu partijos padarytas klaidas (nekelti kai kurių kandidatų, pavyzdžiui, Eugenijaus Gentvilo, vienmandatėse apygardose), LRLS lyderis pakvietė liberaliąsias jėgas jungtis po jo partijos vėliava. Tačiau pabrėžta, kad „mechaninių“ jungtuvių nebus.
Pastarąją Seimo kadenciją Lietuva buvo viena iš nedaugelio pasaulio šalių, parlamente turėjusi net dvi partijas, siejamas su liberalizmo idėjomis (antra – Algio Čapliko vadovaujama Liberalų ir centro sąjunga, LiCS). Kitas žinomas atvejis – Danija, kurioje jau seniai veikia tradiciniai liberalai „Venstre“ ir socialliberalai „Radical Venstre“. Tačiau skirtingai nei šioje šalyje, kurioje minėtos partijos skaičiuoja daugiau nei šimto metų tradicijas, Lietuvoje liberalų skaidymasis neturi nei aiškesnio socialinio, nei istorinio pagrindo. Pridėjus Artūro Zuoko „Taip“, galima suskaičiuoti net tris į ganėtinai panašų elektoratą pretenduojančias partijas: santykinai didesnes pajamas turintys, didmiesčiuose gyvenantys, palyginti jauni (18-45 metų) rinkėjai su universitetiniu išsilavinimu. Tokia situacija nėra naudinga nei šiems rinkėjams, nei pačioms partijoms.
2004-2012 metais Seimo rinkimuose (daugiamandatėje apygardoje) liberalų partijos rinko apie 10-12 procentų balsų. Atsižvelgiant į pakankamai ribotą elektoratą ir 5 procentų barjerą, pasidalijimas į net ir dvi (nekalbant apie tris) partijas atrodo visiškai neracionalus. Kaip atskleidė pastarieji rinkimai, 2008 m. rezultatas, kai LRLS ir LiCS surinko po labai panašiai balsų ir abi per plauką pateko į parlamentą, buvo tik laimingas atsitiktinumas. Šių metų spalį liberalų rinkėjai aiškiai pademonstravo, jog jiems reikia ne dviejų, trijų, o vienos partijos – 8,57 proc. surinkęs LRLS toli aplenkė LiCS (2,06) ir „Taip“ (1,76).
Galima neabejoti, kad būtent ši elektorato pasiųsta „žinia“ LRLS įgalino, ruošiantis pakartotiniams rinkimams, užimti ganėtinai arogantišką poziciją kitų partijų atžvilgiu: jeigu norite, tam tikrus liberalų politikus mes pasiruošę priimti, tačiau apie partijų jungimąsi negalvokite. Iš tiesų, partijos pozicijos atrodo kaip niekada stiprios: laimėtas liberalų konkurencijoje gyvybiškai svarbus Vilnius, kuriame po pastarųjų savivaldos rinkimų atrodė, kad A. Zuoko partija išstūmė LRLS ir LiCS. Sprendžiant iš ryškaus (tarp liberaliai nusiteikusių rinkėjų) LRLS palaikymo socialiniuose tinkluose, ši partija suvokiama kaip ideologiškai nuosekliausia liberalizmo atstovė, kurios atstovai sugebėjo patikimai dirbti jiems patikėtose ministerijose.
Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, pastaruosiuose rinkimuose LRLS visgi patyrė ganėtinai stiprų pralaimėjimą vienmandatėse apygardose (tik trys išrinkti politikai) ir, nepaisant daugiau surinktų balsų daugiamandatėje, galutinėje įskaitoje gavo netgi vienu mandatu mažiau (dešimt) nei 2008 metais. Be to, bendras liberaliųjų jėgų svoris parlamente gerokai smuko dėl to, jog nebuvo išrinktas nei vienas LiCS politikas. Kodėl taip nutiko? Būtina atkreipti dėmesį į neracionalią ir netgi savidestrukcišką, žvelgiant iš LRLS (ir kartu visų liberalų) interesų perspektyvos, strategiją kandidatų vienmandatėse atžvilgiu. Nors LRLS tikrai negali pasigirti ilgu sąrašu politikų, kurie yra gerai žinomi rinkėjams ir gali pretenduoti į antrą turą vienmandatėse apygardose, dalis rimtesnių kandidatų (minėtasis E. Gentvilas, taip pat Remigijus Šimašius, Kęstutis Glaveckas) apskritai nebuvo keliami.
Tai būtų iš dalies pateisinama tokiu atveju, jeigu politikai realiai neplanuotų eiti į Seimą ir sąraše kandidatuotų kaip „masalas“ rinkėjamas (panašų vaidmenį socialdemokratų sąraše atliko europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė). Tačiau po rinkimų visi minėti liberalų „sunkiasvoriai“ davė Seimo nario priesaiką – tai reiškia, kad LRLS be kovos kitoms partijoms atidavė tris mandatus, kuriuos tikrai galėjo laimėti (kad ir toje pačioje LRLS tvirtovėje Klaipėdoje, kur tik E. Masiulis sugebėjo nugalėti Marių apygardoje). K. Glavecko atvejis nusipelno atskiro paminėjimo: Dainavos apygardoje Kaune jis prieš tai buvo laimėjęs tris kartus iš eilės. Ar reikia argumentų, koks nelogiškas atrodo sprendimas nebekelti kandidatūros?
Galima kelti hipotezę, kad tokia politika buvo koordinuojama su koalicijos partneriais Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD): siekti padėti jiems gauti kuo daugiau mandatų, kad partija laimėtų pirmąją vietą Seimo rinkimuose ir turėtų iniciatyvą formuojant Vyriausybę. Jeigu taip iš tiesų ir buvo, LRLS nusipelno pačios altruistiškiausios partijos per nepriklausomos Lietuvos istoriją prizo – o garsioji Anthony Downso prielaida, kad pagrindinis partijų tikslas yra būti išrinktoms į valdžią (ir gauti kuo daugiau mandatų), E. Masiulio partijai negalioja.
Kita vertus, liberalų partijos visiškai nekoordinavo kandidatų kėlimo tarpusavyje ir dažnoje vienmandatėje pakišinėjo vieni kitiems kojas. Tokiu būdu Fabijoniškių apygarda, kuri tradiciškai yra viena labiausiai balsuojančių už liberalus, jau pirmajame ture buvo pralošta Artūrui Paulauskui ir Dainiui Kreiviui: jiems abiems aplenkti būtų užtekę sudėti LRLS kandidatės Dalios Kuodytės gautus balsus su bet kurio iš kitų liberalų partijų kandidatų (Žilvino Šilgalio ir Raimondo Šukio) balsais. Panaši situacija buvo ir Žirmūnuose, kur Algio Čapliko ir Šarūno Gustainio balsų būtų beveik užtekę pasivyti Viliją Aleknaitę-Abramikienę (o pridėjus „Taip“ atstovo Jono Juodos, ir užtikrintai pralenkti). Pastarąją politikę LRLS, pašiurpindama kai kuriuos savo rinkėjus, netgi palaikė antrajame ture.
Tokios LRLS meilės konservatoriams ir liberalų tarpusavio „nemeilės“ rezultatas yra tai, kad šioje kadencijoje liberalių pažiūrų rinkėjams atstovaus tik 10 Seimo narių. Jeigu liberalų partijos ateityje nori kontroliuoti daugiau nei šiuos 7 procentus parlamento vietų – akivaizdu, jog jiems reikia daugiau bendradarbiauti. Minimalus žingsnis yra tai, ką lyg ir siūlo LRLS – koordinuoti kandidatų kėlimą vienmandatėse.
Tačiau tai neišsprendžia fragmentacijos daugiamandatėje apygardoje problemos. Toliau egzistuojant trims į liberalų elektoratą pretenduojančioms jėgoms, net jei LRLS ir ryškiai pirmaus, kitos partijos atims 4-5 procentus, kurie gali lemti papildomus 2-3 mandatus. Be to, liberalcentristai yra vis dar pakankamai stiprūs savivaldybių tarybose. Jeigu E. Masiulis nori stiprinti savo partijos pozicijas vietos politikoje ir taip „iš apačios“ padėti savo vienmandatininkams, reikia bendradarbiauti su LiCS. Aišku, galima tikėtis, kad ilgainiui LiCS vietos skyriai pradės masiškai perbėginėti pas LRLS, tačiau tai būtų ilgas ir ganėtinai klampus procesas.
Yra keletas argumentų prieš tokį partijų jungimąsi. Pirmasis – asmeninis. Nuo „motininės“ LiCS atskilę ir sėkmingą partiją įsteigę LRLS lyderiai ne itin dega noru vėl dalintis valdžia partijoje su A. Čapliku ir A. Zuoku, nekalbant jau apie buvusių „prisikėlėlių“ lyderį Arūną Valinską. Antrasis argumentas – ideologinis. LRLS atstovai ir ištikimesni rinkėjai ganėtinai pagrįstai apeliuoja į tai, kad tik ši partija nuoširdžiau siekia atstovauti liberalizmo vertybėms. Iš tiesų – remiantis projekto „Manobalsas.lt“ duomenimis, LiCS liberalumas daugiau išryškėja tik ekonominiuose klausimuose, o „Taip“ yra labai arti centristinių pažiūrų.
Tačiau politinė realybė nuo pažiūrų kiek skiriasi – pati LRLS Seimo sprendimų praktikoje pastarąją kadenciją nerodė didesnės iniciatyvos „atstovėti už savo liberalizmą“ (iš dalies dėl to, kad jų didesnė koalicijos partnerė TS-LKD yra gerokai konservatyvesnė socialiniuose ir kultūriniuose reikaluose). Nepaisant liberalios programos ir deklaruojamų vertybių, LRLS netrukdė koalicijos partneriams priiminėti su politiniu liberalumu mažai ką bendro turinčius sprendimus ir dažnai netgi neišreikšdavo principinės pozicijos. Pavyzdžiui, priimant žmogaus teisių organizacijų kritikuotas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas, nei vienas iš Liberalų sąjūdžio frakcijos narių nedalyvavo balsavime. Bandant priiminėti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurios uždraustų fizines bausmes vaikams, „už“ balsavo vos du šios partijos atstovai (kiti nebalsavo).
Ką tai sako ideologiškai nuosekliems liberalų rinkėjams ir LRLS vadovybei? Yra du esminiai pasirinkimai. Pirmas – išlaikyti ir puoselėti partijos ideologinį grynumą (kuris nėra toks grynas, kaip gali atrodyti) ir užtikrintai toliau būti konservatorių jaunesniuoju partneriu (opozicijoje ir Vyriausybėje, varge ir laimėje), politinėje realybėje liberalias idėjas dažnai verčiant niekais. Antras – koordinuoti veiksmus ir sudaryti koaliciją, o gal net ir pagaliau susijungti su panašiomis partijomis, taip didinant šansus tapti jėga, su kuria socialiniuose ir kultūriniuose sprendimuose (kurie svarbūs nemažai daliai liberaliojo elektorato) dešinieji partneriai turėtų skaitytis.
