Lapkričio 28 ir 29 d. Vilniaus gatvėse išvysime šurmulį, o gal net lengvą chaosą. Į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą atvyks valstybių ir ES vadovai, kiti aukšti pareigūnai, tad daugybė policijos ekipažų ir juodų sedanų virtinės trikdys eismą, aidės sirenos. Tai primins ES sostinę Briuselį tomis dienomis, kai čia vyksta Europos Vadovų Tarybos posėdžiai. Valstybių prezidentus ir premjerus vežančių limuzinų su policijos palyda Europos Parlamento apylinkėse būna tiek daug, kad retkarčiais sankryžoje vienas kitam kelią užstoja iš skirtingų pusių atlėkę kortežai. Nors švyturėliai ant stogo, kas nors turi užleisti kelią.
Rytų partnerystės projektą prieš pat viršūnių susitikimą Vilniuje irgi galima palyginti su kryžkele. Kuri šalis liks kelyje į Rytus, o kuri žingsniuos ar atsisuks į Vakarus?
Baltarusija kelia mažiausiai iliuzijų. Diktatorius Aliaksandras Lukašenka turi vienintelį tikslą – tvirtai savo gniaužtuose laikyti visą šalį. Reti paburnojimai prieš Rusiją ar dar retesni tūpsniai ES tėra viešųjų ryšių triukai, skirti vietos auditorijai, ir jais siekiama nepakenkti stipraus ir nepriklausomo lyderio įvaizdžiui. Kita vertus, A. Lukašenka yra ES (Lietuvos taip pat) bejėgiškumo įrodymas ir net sąžinės priekaištas. ES iniciatyvos pakeisti tragišką žmogaus teisių padėtį žlugo viena po kitos, imtis griežtesnių ekonominių sankcijų vengiama, tačiau ir pati Europa balansuoja ties padorumo riba dėl racionalių interesų pataikaudama Ilhamo Aliyevo režimui Azerbaidžane. Pastarojo ES vertybės nežavi, tačiau Europą domina šios šalies nafta ir dujos.
Armėnija dar prieš susitikimą Vilniuje pareiškė pasirenkanti Rusijos siūlomą Muitų sąjungą, o tai nesuderinama su eurointegracijos procesais. Moldova ir Gruzija laikosi Europos kurso, tačiau ir joms kyla grėsmių. Politinė situacija nė vienoje jų nėra stabili, o prorusiška Moldovos komunistų partija sėkmės rinkimuose atveju gali pristabdyti ES inicijuojamas reformas.
Ukraina yra svarbiausia šios sudėtingos dėlionės dalis. Tikėtina, Vilniuje ES ir Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, tačiau tai dar nereiškia, kad Europai lengvai pavyks ištraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos. Tai ilgas procesas ir, realiai vertinant, Maskva turi rimtų svertų Ukrainos ir bet kurios kitos abejojančios valstybės valdantįjį elitą palenkti į savo pusę. Jei ne dabar, kada nors vėliau. Būtent valdantysis elitas (politikai ir verslo grupės), o ne piliečių dauguma lemia, kur – Rytų ar Vakarų link – suks Rytų partnerystės programos šalys.
Tiesa, Ukrainoje dabar daugiau piliečių pasisako už narystę ES nei Rusijos siūlomoje Muitų sąjungoje. Kitose Rytų šalyse, kaip rodo sociologų tyrimai, visuomenės neigiamai vertina savo valstybių būklę ir raidą. Tai yra psichologinio lūžio signalai – sovietmetis ir tariamas stabilumas nebelaikomi vertybe, nors reformos pereinant prie demokratijos ir atviros ekonomikos turėtų nemalonų šalutinį poveikį.
Be to, net ir susiklosčius optimistiniam scenarijui, Rytų šalys tikrosios narystės ES artimiausią dešimtmetį negali tikėtis, o kai kurios to tikslo greičiausiai nepasieks niekada. Krizę išgyvenančioje Europoje paprastiems piliečiams plėtra į Rytus irgi nėra nei geidžiama, nei suprantama.
Tad kyla logiškas klausimas, kam viso šito reikia?
Pirmiausia mums, rytiniam ES pakraščiui.
Jei Europa pagaliau pasieks lemtingų susitarimų su Ukraina, Lietuvos verslui bus atverta 45 mln. gyventojų rinka – be muitų, mėginanti išmokti europietiškų taisyklių ir mums labiau suprantama nei konkurentams iš senųjų ES valstybių. Tai tik vienas iš pragmatinės naudos pavyzdžių.
Dar svarbesnis Rusijos klausimas. Kremlius nepatenkintas tokiu scenarijumi ir jo pykčio protrūkį pastaruoju metu akivaizdžiai pajuto Lietuva. Tačiau tik aktyvi visos ES veikla siekiant atgrasyti Rusiją nuo priešiškų veiksmų, o ne bradauskų tipo veikėjų siūloma pataikavimo politika gali apsaugoti Lietuvą. Europos Komisijos veiksmai tramdant monopolija piktnaudžiaujantį „Gazprom“ yra geriausias įrodymas.
Kita vertus, Rytų fronte Europai taip pat reikia sėkmės istorijų – pavyzdžių, kad atvira rinka ir demokratija gali duoti daugiau naudos nei Rusijos teikiamos nuolaidos dujoms ar naftai. Baltijos šalys jau tapo tokiu pavyzdžiu ir šį lapkritį Lietuvos politikai turės puikią progą visuomenei priminti narystės ES teikiamą naudą. Palyginkime Lietuvą su bet kuria Rytų partnerystės programos šalimi. Nesunku suvokti, kaip toli nueita per pastaruosius 20 metų, kai kitos valstybės stovėjo vietoje ar bloškėsi atgal.
Pagaliau tai pirmiausia Lietuvos interesas turėti demokratijos ir laisvosios rinkos taisykles pripažįstančias šalis kaimynes. Kai Briuselio ar Vilniaus gatvių sankryžoje vienas kitam kelią pastoja aukšti pareigūnai, vadovaujamasi Kelių eismo taisyklėmis, ne rangais ar įtaka. Kijeve ar Minske gali būti ir atvirkščiai.
