Pasinaudodama Pirmuoju pasauliniu karu Lietuva 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė nepriklausomybę. Vos 46 metus per pastarąjį šimtmetį savarankiškos valstybės statusą turinti šalis dabar išgyvena klestėjimo laikotarpį.
Galbūt dažnas kasdienių problemų varginamas tautietis tuo ir abejoja, bet dabar mūsų šalis yra ne tik saugiausia, bet ir turtingiausia istorijoje. Viešos diskusijos, ar valstybė sėkmingiau plėtojosi pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu 1918–1940 m., ar išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos, atrodo, niekuomet nenutyla. Tačiau net ir kritiškai realybę vertinantys oponentai dažniausiai priversti pripažinti, kad dabar gyventi Lietuvoje yra geriau negu bet kada nors anksčiau.
Pavyzdys galėtų būti politologas Kęstutis Girnius, kuris dar 2010 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, stojo į viešą polemiką su tuomečiu premjeru Andriumi Kubiliumi. K. Girniui nepagrįstas pasirodė Vyriausybės vadovo teiginys, kad „tas šlovingas dvidešimties laisvės metų laikotarpis, palyginti su tūkstantmete Lietuvos istorija, buvo stebėtinai kupinas pasiekimų ir atradimų, kovų ir pergalių“.
„Negaliu pritarti A. Kubiliaus teiginiui, kad per pastarąjį dvidešimtmetį buvo pasiekta daugiau nei per bet kurį kitą 20 metų laikotarpį per visą tūkstantį Lietuvos metų“, – tuomet skelbė K. Girnius. Tačiau vis tiek pripažino, kad taip saugiai ir pasiturimai kaip dabar lietuviai dar niekada nėra gyvenę. Nors esą tai lėmė ne vien mūsų nuopelnai, bet ir palanki tarptautinė padėtis, ES parama, kiti veiksniai.
Įspūdingas ekonomikos šuolis
Šiuos vertinimus galima pagrįsti skaičiais. Lietuvoje įprasta manyti, kad, pavyzdžiui, estai mus visur ir visuomet lenkia. Tačiau pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui palyginamosiomis kainomis rodiklį Estiją, nors ir nesmarkiai, mes pranokome dar 2012 m. Ir nuo tada išlaikome įgytą pranašumą. Vasaros pradžioje paskelbta, kad Lietuva pagal minėtą rodiklį jau beveik pasivijo Graikiją ir Portugaliją, kurios į ES įstojo gerokai anksčiau, be to, neišgyveno sovietų okupacijos. 2013 m. duomenimis, Lietuvos BVP vienam gyventojui siekė 74 proc. Bendrijos vidurkio. Graikijos ir Portugalijos – 75 proc., Estijos – 72 proc., Latvijos – 67 proc. Prieš dešimtmetį, kai Lietuva įžengė į ES, BVP vienam gyventojui buvo vos 48 proc. Bendrijos vidurkio. Beveik 40 proc. siekiantis dešimtmečio prieaugis tikrai įspūdingas.
Mėgavimasis gražiais makroekonomikos rodikliais dažnai sulaukia kritikos, nes esą neatspindi atskirų individų gerovės. Šią padėtį geriau iliustruoja Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) skelbiamas žmogaus socialinės raidos indeksas. Jis sudaromas vertinant vidutinę gyvenimo trukmę, vidutinę ir numatomą išsilavinimo trukmę bei bendrąjį nacionalinį produktą vienam gyventojui. Liepos pabaigoje JTO pateiktos naujausios ataskaitos duomenimis, Lietuva pagal žmogaus socialinės raidos indeksą pakilo į 35 vietą iš 187 valstybių. Tai apskritai geriausias rezultatas, kurį mūsų šaliai reitinge iki šiol pavyko pasiekti, tačiau dar iškalbingiau skamba tos pirmaujančios valstybių grupės, į kurią Lietuva jau patenka, apibūdinimas. Jos vadinamos labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių klubu. Į jį mes, remiantis minėto JTO indekso sudarytojų duomenimis, patekome jau 2010 m. O per pastaruosius metus pakilome 6 laipteliais.
1938-aisiais gynybos reikalams Lietuva skyrė net 23,3 proc. šalies biudžeto, o 2014 m. – vos 3,1 proc. visų valstybės išlaidų.
Lietuva užima ketvirtą vietą Vidurio ir Rytų Europos regione ir nusileidžia tik Slovėnijai (25 vieta), Čekijos Respublikai (28) bei Estijai (33). Latvija reitinge yra 48-a, Rusija – 57-a. Žmogaus socialinės raidos požiūriu pirmauja Norvegija, Australija ir Šveicarija.
Pakilti dar aukščiau šiame reitinge trukdo žemas numatomos gyvenimo trukmės rodiklis, kuris mūsų šalyje siekia 72,1 metų ir gerokai atsilieka net nuo Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių. Pavyzdžiui, Estijoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 74,4, Čekijos Respublikoje – 77,7, Slovėnijoje – 79,6, o reitingo lyderėse – net 81–83 metai.
Dar viena autoritetinga kasmetė analizė, pagal kurią galima vertinti valstybės išsivystymo lygį ir konkurencingumą, yra Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamas pasaulio šalių konkurencingumo tyrimas. Jame nuolat dalyvauja apie pusantro šimto valstybių. Lietuva, 2013 m. duomenimis, buvo 48-a (2012 m. – 45), Estija iš 34-os pakilo į 32-ą, o Latvija – iš 55-os į 52 vietą.
Pagal pagrindinių reikalavimų subindeksą, įvertinantį šalies institucinę aplinką, infrastruktūrą, makroekonomiką, sveikatą ir pradinį išsilavinimą, 2013 m. mūsų valstybė iš 49 vietos šoktelėjo į 43-ią, Latvija – iš 54-os į 40 vietą, Estija liko 26-a.
Jaučiamės per daug saugūs?
Ne mažiau už ekonominius rodiklius reikėtų džiaugtis istoriškai neįtikėtinai dideliu Lietuvos saugumu. Įstojus į NATO apėmusi euforija atrodo net šiek tiek žalinga – šalis ilgus metus buvo viena mažiausiai lėšų gynybai skiriančių Aljanso narių. O daugeliui valstybės politikų nuo seno egzistuojantis neformalus reikalavimas, kad NATO priklausančios šalys savo gynybai skirtų bent 2 proc. BVP, atrodė visiškai neprivalomas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2011 m. (jau po 2008-ųjų Rusijos agresijos Gruzijoje) viešai aiškino, kad toks įsipareigojimas iš viso neegzistuoja. Dalis kitų politikų jai tyliai pritarė, o net tie, kurie pripažino, kad Lietuva įsipareigojimų nesilaiko, ne tik nežadėjo, bet ir neragino artimiausiais metais elgtis kitaip.
Net po Krymo aneksijos ir kruvinų kovų Donbase Lietuva iš pradžių labiausiai siekė tik dar kartą išgirsti JAV ir kitų NATO sąjungininkų garantijas, kad bus ginama. Jau šiemet šalies gynybos biudžetui padidinti iš esmės simboline 130 mln. litų suma prireikė beveik pusės metų nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios.
Kitąmet planuojama krašto apsaugai skirti 400 mln. litų daugiau negu 2014-aisiais, tačiau minėtą 2 proc. BVP ribą politinės partijos susitarė pasiekti tik 2020 m.
Gynybai skiriama suma ir susirūpinimo savo saugumu lygis ypač gerai atsispindi dabartinę padėtį palyginus su pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu 1918–1940 m. Štai 1938-aisiais gynybos reikalams Lietuva skyrė net 23,3 proc. šalies biudžeto, o 2014 m., Finansų ministerijos duomenimis, tam numatyta vos 3,1 proc. visų valstybės išlaidų.
Palyginimai su tarpukariu
Vardijant dabartinės Lietuvos pranašumus, verta neužmerkti akių ir prieš iššūkius. Vienas didžiausių – demografinės bėdos. Dabar turbūt skamba neįtikėtinai, bet šalies geopolitikos pradininku dažnai vadinamas profesorius Kazys Pakštas, remdamasis to meto duomenimis, 1929-aisiais prognozavo, kad mūsų laikais šalyje gyvens kelis kartus daugiau žmonių negu tie maždaug 3 mln. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu gyventojų skaičius nuolat sparčiai augo, o dabar nuosekliai mažėja.
Dabartinė nepriklausoma Lietuvos valstybė jau gyvuoja ilgiau, negu likimas lėmė tarpukaryje, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, ar gerovė ir saugumas bus išsaugoti ateities kartoms. Rusijos agresija Ukrainoje parodė, kad valstybės raidos scenarijai sunkiai nuspėjami, o karo grėsmė tvyro ir XXI a.
Kokią ateitį susikursime?
Neseniai knygą „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ pristatęs profesorius Zenonas Norkus įvairiausiais pjūviais moksliškai tyrinėjo ir lygino 1918–1940 m. nepriklausomybės laikotarpį su dabartiniu, o pabaigoje pateikė kelis artimiausių dešimtmečių Lietuvos plėtros scenarijus.
Šioje knygoje iškelta šokiruojanti hipotezė, paremta Z. Norkaus tyrimais. Lietuvoje ypač populiaru teigti, kad jei ne SSRS okupacija, mūsų šalis būtų jau dabar buvusi „tokia, kaip Suomija“. Profesorius siūlo kritiškiau vertinti tokias mintis.
„Taigi, ar galime būti tokie tikri, kokie buvo SSRS okupacijos netiesioginę žalą 2000 m. skaičiavę ekspertai, kad 1990 m. Lietuva savo ūkio lygiu ir padėtimi tarptautiniame hierarchiniame darbo pasidalijime būtų buvusi panašesnė į Suomiją ar Daniją, o ne į Urugvajų ir kitas Lotynų Amerikos šalis?“ – kone šventvagiškai klausė Z. Norkus ir abejones pagrindė rimtais argumentais.
Tokie samprotavimai galbūt šokiruoja, tačiau jie turėtų padėti geriau suprasti, kad tik nuo mūsų priklauso, kokia bus šalies ateitis. Tarptautinė Lietuvos padėtis praėjus 100 metų po Pirmojo pasaulinio karo iš tiesų yra geriausia istorijoje. Tačiau ir ją reikia išnaudoti bei išsaugoti.
