Ar Lietuvoje yra kapitalistų? Ar lietuviai iš viso supranta, kas tai yra kapitalizmas? Nors nuo nepriklausomybės atkūrimo (ir neva tiesioginio priartėjimo prie kapitalistinių Vakarų) praėjo beveik ketvirtis šimtmečio, atsakymas į abu šiuos klausimus, manau, yra: „ne“ arba „labai mažai“.
Kapitalizmą (laisvosios rinkos ūkį), skirtingomis formomis besireiškiantį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje ir dauglyje kitų civilizuotų šalių, laikau geru dalyku – ne tobulu, bet pranašesniu už kitas egzistuojančias sistemas. Kadangi esu gerai susipažinęs ir su kapitalizmo teorija, ir su jo praktika, drįstų teigti, kad Lietuva kol kas jo dar neišbandė, tačiau jai išeitų į naudą tai pamėginti.
Savo teiginį galiu pagrįsti kad ir nurodydamas į vieną neseniai perskaitytą Evelinos Zenkutės straipsnį, pavadintą „Kodėl sveikatos turizmas uostamiestyje merdi?“. Kodėl?! Sakyčiau todėl, kad uostamiestyje trūksta racionalių kapitalistų.
Pati autorė rašo, jog „Klaipėda ir šalia jos esantys kurortiniai miestai nesivargina pasukti galvų, kaip medicinos paslaugas paversti sritimi, nešančia didžiulį pelną ne tik gydyklai“. Bet kodėl „nesivargina pasukti galvų“? Vėl atsakau: nes tarp jų nėra protingai galvojančių ir veikiančių kapitalistų.
O taip yra dėl to, kad Lietuvoje dar nesusiformavo brandi kapitalistinė kultūra. Tai tokia, kuriai pirmoji žymė yra ne „didžiulis pelnas“ – tas ateina ne iš karto, ne kelio pradžioje, kaip daugumai kapitalizmą gerai nesuprantančių lietuvių atrodo, o laimingu (jei sistema normaliai veikia, ir dažnu) atveju – tik to kelio pabaigoje.
Iš tiesų, kapitalizmo esmė visai kitokia.
Geras kapitalistas yra tas, kuris, naudodamasis prigimtinės teisės ir demokratinės valstybės saugojama savo nuosavybe ir jam laiduojama laisve, rodo kūrybinę iniciatyvą ir priima ekonominius sprendimus (perka, parduoda, gamina, kuria prekes ir paslaugas) taip, kad iš savo sprendimų anksčiau ar vėliau gautų pelną. Bet tai savo ruožtu reiškia, kad jis samdo jam tuos sprendimus vykdyti padedančius kitus žmones už tokią algą ir tokiomis sąlygomis, su kuriomis pastarieji sutinka.
Be to, į sveiko kapitalizmo sąvoką automatiškai įeina dar du principai. Vienas, kad kapitalistas laikosi teisėtų įstatymų ir moralės reikalavimų, taigi jis vengia darbuotojus išnaudoti ir stengiasi stiprinti piliečių bendruomenę. Kad to iš kapitalisto reikalaujama, apsčiai liudija A. Smitho, L. v. Miseso, A. F. v. Hayeko, M. Friedmano ir daugelio kitų kapitalizmo klasikų raštai.
Kitas esminis kapitalizmo bruožas – iniciatyvą savo ir visuomenės gyvenimui keisti ir gerinti turi pirmiausia rodyti patys piliečiai (įskaitant kapitalistus), o ne jų valdžia ir valdininkai. Pastarieji pirmiausia turi užtikrinti tvarką ir laisvę ir netrukdyti kitiems piliečiams kurti laimingą ir galimai turtingesnį gyvenimą sau ir visuomenei.
Kad Lietuvoje tai prastai suprantama, – todėl čia ir nėra tikros kapitalizmo kultūros, – liudija kai kurios citatos iš to paties straipsnio.
Pavyzdžiui, sveikatos turizmo plėtrą Vakarų regione kuruojantis Mantas Našlėnas žurnalistei teigė, jog „valdžia dažniausiai būna pasyvi ir be pačių verslininkų iniciatyvos nieko nedaro“. Bet tai ir gerai, kad valdžia pasyvi ir nieko nedaro, o blogai tai, kad iniciatyvos nerodo patys verslininkai.
Toliau M. Našlėnas skundėsi, jog „nėra gero ir aktyvaus administratoriaus – nieko ir nevyksta. Į uostamiestį kruiziniai laivai atplukdo būrius turistų. Valdžia, matydama potencialą, tiesiog nieko nedaro“.
Vėlgi gerai, kad valdžia nieko nedaro, nes daryti turėtų patys verslininkai. Neblogai, kad „nėra gero ir aktyvaus administratoriaus“, jei tas administratorius tik valdiškas biurokratas. Tačiau tragiška, jog kaip tik be biurokrato „nieko nevyksta“. Būtent tai ir rodo, kad Klaipėdoje į eilinių piliečių sąmonę neįsismelkė tikro liberalinio kapitalizmo dvasia.
„Kad uostamiestyje kažkas kuruotų šią sferą, nepastebiu“, – dar pridūrė M. Nalšėnas. Bet ne valdiškai „sferą kuruoti“ reikia, o to, į ką nurodė Lietuvos medicinos turizmo asociacijos „Medicinos Lietuva“ prezidentas Laimutis Paškevičius: „Pagrindinis trūkumas – uostamiestyje ir aplinkiniuose miestuose nėra suinteresuotų žmonių susitelkimo“.
Žodžiu, nėra padorių kapitalistų, norinčių veikti ir kitus raginančių veikti individualiai naudai ir bendram gėriui, kad Klaipėdos, Neringos, Palangos „nuostabios perspektyvos“ ir artuma Skandinavijai, jūra, pušynai ir kiti gamtos ištekliai taptų čia gyvenančių žmonių ir juos aplankančių turistų džiaugsmu.
Apie tai, jog Lietuvoje stinga tikrų kapitalistų, pirmą kartą susimąsčiau tada, kai, atsikėlęs į Kauną 2004 m. patyriau, kad ilgame Laisvės alėjos ir aplinkinių gatvių ruože penkerius metus nebuvo nė vienos maisto parduotuvės. Tai nustebino ir kitus kelis dešimtmečius Amerikoje gyvenusius mano draugus.
