Atrodo, kad po aštuoniolikos Nepriklausomybės metų mūsų šalyje pakvipo valstiečių ir darbininkų diktatūra. Ir šįkart dėl to kalta ne Rusija, o mūsų politikai ir laisvoji žiniasklaida. Rinkos analitikai ir žmonių sielų daktarai mano, kad būtent politikams naudinga miniai parodyti tariamą priešą, kad nematytų tikro. Negausus vidurinysis visuomenės socialinis sluoksnis jau kurį laiką spėlioja, kas apgavo žiniasklaidą, kad ji plačiu frontu kovoja informacinį karą ir skleidžia komunistines lygiavos idėjas. Dauguma Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad investuotojai – labai reikalingi: sukuria naujų darbo vietų, papildo savivaldybių biudžetus, prisideda prie visos visuomenės gerovės. Tačiau kalbai pasisukus apie investuojančiuosius rekreacinėse zonose, nemažos dalies mūsų piliečių veidus perkreipia pyktis, iš lūpų pasipila tulžingi žodžiai: „Turtuoliai! Mafijozai! Atėjūnai! Juos reikia bausti! Jų turtą atimti, sunaikinti!“ Kodėl kilo ši atvira neapykanta? Ar ne todėl, kad žiniasklaida viešina tik kriminalinės statybų prie vandens telkinių istorijas ir beveik visai nepastebi daug teigiamų dalykų: smulkiųjų investuotojų išvalytos, poilsiui pritaikytos buvusios apšnerkštos, užpelkėjusios upių ir ežerų pakrantės, skaidrėjantys gražiausių ežerų vandenys, dar ir dabar teršiami sovietmečio gyvenviečių nuotekomis, „atėjūnų“ kuriama nepalanki atmosfera vietos brakonieriams. Primityviu sovietmečio lygiavos jauku mūsų žmones įvilioti į socialinio priešiškumo spąstus nesunku. Posovietinės visuomenės sąmonė – puiki terpė. Kova, kad būtų nugriautos neleistinai pastatytos tvoros, sustabdytos nelegalios statybos rekreacinėse zonose, jau seniai tapo kryžiaus žygiu ne tik prieš įstatymų laužytojus, bet ir prieš gerbiančius teisės normas investuotojus. Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertų, tendencija darosi pavojinga, nes yra niekinama privati nuosavybė – viena iš pagrindinių Konstitucijos dogmų.
Pasiilgo Lenino
„Dauguma sodybų paežerėse dažnai yra tuščios. Įdomu, ar neatsirastų neabejingų žmonių, kurie parakinėmis priemonėmis išspręstų problemą… Atvažiuoja buržujus prie sodybos, o ten tik pelenų krūva.“ „Suliepsnos paežerių dvarai!“ „Šluokime privatininkus nuo paežerių ir paupių!“ „Nugriauti vagių sodybas, o juos visus patupdyti į kalėjimą!“ „Negali prieiti prie ežero, viską valdo vagys.“ „Reikia viską atimti ir padalinti po lygiai!“ „Iniciatyva turi kilti iš apačios.“ „Mums reikia Lenino, atsibodo ta demokratija.“ Neapsigaukite, tai citatos ne iš XX amžiaus pradžios komunistų atsišaukimų, proletariatui siūlančių receptus, kaip tapti laimingiems. Tokie ir panašūs atsiliepimai dabar šimtais pasipila mūsų šalies interneto naujienų portaluose, vos tik pateikiama informacija apie statybas paežerėse ir paupiuose. Pastabesnieji tvirtina, kad komentarai įgauna vis grėsmingesnį toną.
Psichoterapeutų manymu, komentarai liudija, kad klasių kova aštrėja ir, matyt, ji yra kai kam naudinga. Kiršinimas – puikus įrankis dalį visuomenės paversti minia ir taip lengviau ją valdyti. Kitaip tariant: „Nesijauti laimingas? Štai tau priešas – jis kaltas dėl visų tavo nelaimių.“
Verslininkai, viduriniosios klasės atstovai, į vandens telkinių pakrantes investavę pinigų, dažniausiai pasiskolintų iš bankų, jaučiasi nesaugiai, matydami, kaip jiems per visuomenės informavimo priemones klijuojamas „blogiukų“ įvaizdis.
Valdžia jai palankiu metu ploja per petį verslininkams, sukūrusiems kaimo turizmo rinką, pasidžiaugia dėl privačių investicijų gražėjančiu Lietuvos kaimu. Bet užsikiša ausis, kai kalbama apie investuotojams pagalius į ratus kaišiojančius painius įstatymus ir juos savaip traktuojančius biurokratus, kurstomą nepakantumo, atviros agresijos naujakuriams atmosferą.
Grasintojams stinga
doros
„Gali būti, kad visuomenė priešinama specialiai. Taip nukreipiamas dėmesys nuo labai svarbių šaliai ir jos žmonėms dalykų, – sakė garsus šalies psichoterapeutas ir psichiatras Raimundas Alekna.
– Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje prieš kelias dienas buvo išslaptinti duomenys apie šios šalies karinių pajėgų susidūrimus su ateiviais. Tai, be abejonės, bent kurį laiką nukreips žmonių dėmesį nuo krizės.“
Klasių kova, anot psichiatro, yra būdinga visoms visuomenėms. Tiesa, jos mastai skiriasi – tai lemia tautos dvasinės vertybės.
„Daug žmonių mano, kad valdžia atsakinga už jų gyvenimo kokybę. Jausdamiesi nelaimingi jie ieško dėl to kaltųjų. Ir „kaltieji“ parodomi, – tikino R.Alekna. – Tačiau galvodami, kad bus laimingi turėdami pinigų, tie žmonės labai apsirinka. Šeima jiems neįdiegė moralinių vertybių, suvokimo, kad laimė yra dvasinė būsena.“
Kai tokių nelaimingųjų daug, tariamų priešų paieška intensyvėja. O tai, pasak pašnekovo, pavojinga ir jiems patiems, ir visuomenei.
„Visame pasaulyje visuomenė yra diferencijuota pagal pajamas. Turtingesnieji teisėtai jaučiasi būdami kitame socialiniame sluoksnyje, nes juos auklėjo būti darbščius, reiklius sau ir aplinkai. Ir labai blogai, kad jų imama nekęsti vien tik pagalvojus apie turtingus nusikaltėlius, – teigė R.Alekna. – Kviečiantys deginti svetimą turtą yra nelaimingi žmonės, ir vargu ar tą laimę jie kada nors ras.“
Psichoterapeutas psichiatras atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis mūsų šalies gyventojų yra ant savotiškos sprendžiamosios ribos – gali ar negali būti laimingi savo šalyje. Korupcija, neteisingi Vyriausybės sprendimai, bloginantys verslo aplinką, paveikia net ir pozityviai į socialinius skirtumus žiūrinčius žmones. Tačiau minios veidai mažai keičiasi – pyktis kamuoja ne tik sociopatus, bet ir permainų užribyje užsilikusias bendruomenes.
„Pyktis yra destruktyvus ir jo taip greitai neatsikratysime – tam gali prireikti ne vienos kartos. Žiniasklaida gali padėti arba trukdyti pasiekti visuomenės brandą“, – įsitikinęs R.Alekna.
Patinka „svieto“
lygintojai
Kad šalyje vis įžūliau manipuliuojama viešuoju interesu, kai to reikia politikams, pastebi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) specialistai. Tiesa, kol kas didelio pavojaus jie neįžvelgia.
„Jeigu tai pavadintume savotišku „sąjūdžiu“, tai jis kol kas nėra fundamentalus. Bet akivaizdu, kad daliai tautos vis labiau patinka tadai blindos, – teigė LLRI ekspertas Giedrius Kadziauskas. –Politikai tai supranta ir kartais tuo pasinaudoja.“
„Svietą“ lyginti galima skelbiant, kad šalyje per mažai lygiavos. Dėl to, ko gero, dirbtinai palaikoma įtampa paežerėse ir žadama įvesti progresinius ir pelno mokesčius, kitaip tariant – atimti iš turtingesniųjų ir padalyti vargšams.
„Kviečiantieji sudeginti „buržujų“ namus arba nacionalizuoti jų turtą kalba tik trečiuoju asmeniu. Taip lyg nusimesdami atsakomybę už savo viešai išsakytas mintis. Neva taip mano visi, – sakė G.Kadziauskas. – Tie patys žmonės trina rankas, tikėdamiesi per progresinius mokesčius iš turtingesniųjų atimti dalį turto, viliasi, kad apatinė pajamų kartelė, nuo kurios bus renkami tie mokesčiai, bus aukštesnė nei jų pačių pajamos. Visu savo elgesiu jie rodo nelinkę patys keistis. Kad geriau gyventų, jie nori iš ko nors atimti.“
Ne tik politikai, bet ir kai kurios žiniasklaidos priemonės yra nusitaikiusios tenkinti žemiausius žmonių instinktus, nes tai garantuoja aukštesnius reitingus, minios meilę „kovotojui“ už socialinę teisybę.
„Pataikoma tiesiai į pavydo taikinio dešimtuką. Prieš 20 metų bent jau išoriškai visi kaimynai buvo lygūs, stovėjo ant vienos socialinės pakopos, – tvirtino G.Kadziauskas.
Pavojus tampa realus?
Kokia nors populistinė politinė jėga jau per kitus Seimo rinkimus, pasak pašnekovo, gali ne tik pažadėti, bet ir imti įvykdyti tokį socialinį „teisingumą“. Ypač jeigu valstybiniu lygmeniu nebus pasakyta, kad uždirbtus pinigus žmogus gali iškeisti į geresnį gyvenimą, ir tai nėra baustina.
„Didelės isterijos dar nejuntama – valstiečių ir darbininkų diktatūrai dar nėra realaus pagrindo, – juokavo G.Kadziauskas. – Bet trokštančiųjų lygiavos tikrai nemažėja. Vien tik viešos kalbos apie privačių asmenų turto nacionalizavimą nublokštų šalį į Europos Sąjungos rinkos užribį – išbaidytų investuotojus, darbščiausiems žmonėms atimtų norą dirbti. Žinia, kad šalyje galima nusavinti tai, kas žmogaus uždirbta, reikštų progresyvios ekonomikos laidotuves.“
Nacionalizavus turtą reikėtų pinigų jam administruoti. O istorija jau parodė, kad toks turtas tampa niekieno ir visuomenės gerovei netarnauja, jį kaipmat pasidalija įvairiais pagrindais susikūrę klanai.
„Pavyduoliai lengviau susitaikytų su valstybiniu klanu ar kitais principais sudarytų grupių privilegijomis nei dabar pripažintų, kad kažkas pelnytai gyvena geriau už juos“, – tikino G.Kadziauskas.
Šią mintį tarsi pagrindžia vieno interneto portalo skaitytojo komentaras: „Kodėl vieni gali turėti žemės prie ežero, o kiti ne? Gal laikas Vyriausybei atkurti teisybę šalyje?“
Tamsioji kaimo pusė
LLRI eksperto įsitikinimu, valdžia negali būti pasyvi, o turi užimti aiškią poziciją, rodančią, kad ji privačios nuosavybės pusėje. Viduriniajai klasei reikia signalo, kad jų darbas ir pastangos sukurti didesnę gerovę šalyje yra vertinamos.
„Laikas užkirsti kelią spekuliacijoms tema, kad viešasis interesas visada yra aukščiau nei privati nuosavybė, – sakė G.Kadziauskas. – Ypač, kai viešasis interesas yra taip pat vienos suinteresuotos grupės priedanga savo tikslams pasiekti. Labai paprasta įsitikinti, kaip viešojo intereso gynėjai patys nepaiso įstatymų: užtenka palyginti jų turimą nekilnojamąjį turtą su Registrų centro duomenimis.“
Vieša paslaptis, kad gyvenimas kaime labai paprastas, nes kaimiečiai jaučiasi turintys teisę savo žemėse daryti ką norį. Be statybų leidimų jie yra prisistatę lauko išviečių, sandėliukų, tvartų ir net gyvenamųjų namų. Vietines nuotekų komunikacijas be jokių valymo įrengimų nutiesę tiesiai į ežerus ar upes. Buitines atliekas, netinkamas kiaulėms ar pūdymui, išverčia pačių aršiai ginamose pakrantėse ar pamiškėse. Žuvis gaudo kelis šimtus metrų siekiančiais sintetiniais tinklais. Įstoję į medžiotojų būrelius, kad galėtų legaliai turėti medžioklinius šautuvus, naktimis visureigiais važinėja laukais, kaimo keliais ir pasišviesdami prožektoriais net kiemuose šaudo iš miško atklydusias stirnas.
„Ir tas paprastas gyvenimas baigiasi, į kaimą atsikrausčius naujakuriui, jam pradėjus statybas. Naujokas sugriauna įprastą gyvenimo ritmą, įneša permainų, – paaiškino G.Kadziauskas. – Naujakurio bandoma atsikratyti arba parodyti, kas čia šeimininkai. Tai viena iš psichologinių, bet labai svarbių kovos už paežeres priežasčių.“
Bendruomenės
pervertintos
Kurį laiką valdžios kabinetuose sklandantis pasiūlymas gelbėti ežerus nuo brakonierių, teršimo ir nelegalių statybų, perduodant visas teises aplinkinių kaimų bendruomenėms, ne juokais išgąsdino ne tik pavienius verslininkus, bet ir jų organizacijas.
„Gali būti, kad ežerai ir kiti vandens telkiniai ateityje bus išnuomoti ar perduoti valdyti kaimų ar miestelių bendruomenėms, – „Verslo vartams“ anksčiau yra patvirtinęs Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas V.Graičiūnas. – Tai gali priversti ežero savininkus rūpintis telkiniu ir saugoti jį.“
Visiškai kitaip tokius planus vertina Kaimo turizmo asociacija. Šios institucijos manymu, tai daryti per anksti, toks sprendimas būtų didelė klaida.
„Perduoti bendruomenėms?! Juk tos pačios kaimo bendruomenės ir niokoja gamtą! Taigi tie patys kaimų žmonės labiausiai ir nekenčia gamtos: jie – ir didžiausi teršėjai, ir niokotojai, – mano Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina Sirusienė. – Tokios bendruomenės, kuri gamtą puoselėtų kaip šventą dovaną ir stengtųsi ją nepakitusią perduoti iš kartos į kartą, šalyje dar neteko matyti.“
Situacija iš esmės gali pakisti tik keičiantis pačioms bendruomenėms. Kuo daugiau turtingesnių žmonių įsigys nekilnojamojo turto prie vandens telkinių, tuo didesnė tikimybė, kad nusikaltimų gamtai, priešingai nei dabar bandoma nuteikti per informavimo priemones, tik mažės.
„Reikia ne tik saugoti ežerus, bet ir padėti tvarkyti jų pakrantes. Pabandykite gauti leidimą kirsti menkaverčius krūmus ir medžius sodinti, – „Verslo vartams“ sakė R.Sirusienė. – Krantai – kaip šventa karvė: net smirdančio dumblo liesti nevalia.“
Daugelis verslininkų mano, kad gamtosaugos bėdos paveldėtos. O jas kaip užkratą platina tie patys dar sovietmečiu išmokyti neišsišokti, kitaip tariant, pernelyg nepersistengti, biurokratai. Pasikeitė santvarka, tačiau jie išliko ir sugeba diktuoti sąlygas.
Darius
SKIRKEVIČIUS
