Pasak V. Vyšniausko, turėtume didžiuotis, kad G. Verdi amžininkas ir G. Puccini mokytojas A. Ponchielli sukūrė operą, pavadintą „Lietuviai“.
„Turbūt negalėtų būti geresnio Valstybės dienos paminėjimo, nei šventės išvakarėse atlikti išskirtinį italo kompozitoriaus kūrinį apie praeities Lietuvos didybę, kuris priklauso pasaulinei operos klasikai, tačiau čia, Lietuvoje, atliekamas išties retai“, – apie Amilcare’s Ponchielli operą „Lietuviai“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“ kalba operos solistas Vytautas Juozapaitis. Koncertiniame operos atlikime Nacionaliniame operos ir baleto teatre vasario 15 d. garsus solistas dainuos vieną pagrindinių vaidmenų – savo genties patrioto Arnoldo.
Kitus vaidmenis atliks Inesa Linaburgytė (Aldona), Liudas Norvaišas (Albanis), Vaidas Vyšniauskas (Valteris arba Konradas Valenrodas) ir Arūnas Malikėnas (Vitoldas). Solistams talkins LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) bei orkestras. Diriguos Robertas Šervenikas.
„Gera repetuoti, kai scenoje – puiki solistų komanda, geras choras. Šioje operoje chorui tenka nemažas vaidmuo. Džiaugiuosi puikiu orkestro griežimu. Žinoma, gaila, kad dabar nematysime režisieriaus Jono Jurašo pastatymui Trakuose (2009 m.) sukurtų vaizdinių, tačiau daugelis pasaulio operos teatrų rengia ir koncertinius operų atlikimus. Tai galimybė publikai mėgautis muzika“, – sako dirigentas.
Solistai džiaugiasi, galėdami itališka bel canto muzika išreikšti savo tautos dramą. „Muzika romantiškai šilta, grįsta bel canto dainavimo maniera, tačiau tuo pat metu pakankamai sudėtinga – yra ir kur padirbėti, ir kur pasirodyti“, – teigia V. Juozapaitis. – „O dainuojami tekstai tinka ir mūsų laikams, kartais net šiurpuliukai per nugarą nueina, kai įsiklausai į jų prasmę“.
V. Vyšniauskas taip pat mato aiškias paraleles su mūsų laikais: „Ir dabar vyksta ideologijų invazijos. Konradas yra tarsi koks Štirlicas – į priešo stovyklą patekęs saviškis, tačiau jis – nevienaplanė asmenybė, draskoma vidinių konfliktų. Jis ir politikas, ir žmogus, tačiau pirmiausia – kovotojas už tiesą. Nesu susitapatinęs su personažu, tačiau man jo drama atrodo labai aktuali“.
„Aldona (Valterio žmona) – man labai brangus personažas, šilta, mylinti moteris, kurios vertybės – šeimos tvirtybė ir drauge ištikimybė Lietuvai“, – pasakoja I. Linaburgytė. – „Labai džiaugiuosi muzika – gražiai parašyta, malonu, kad galiu dainuoti ir aukštesne tesitūra (soprano)“.
Pasak V. Vyšniausko, turėtume didžiuotis, kad Giuseppe’s Verdi amžininkas ir Giacomo Puccini mokytojas A. Ponchielli sukūrė operą, pavadintą „Lietuviai“: „ne „Estai“, ne „Latviai“ ar „Baltarusiai“, o „Lietuviai“. Žinoma, tai ir A. Mickevičiaus poemos nuopelnas, kad buvo atkreiptas visos Europos dėmesys būtent į lietuvius. Manau, kad toks veikalas turėtų būti mūsų nuolatiniame repertuare. O dainuoti – „žiauriai“ sudėtinga, palyginčiau su G. Verdi Otelu.“
„Mano svajonė būtų šią operą parengti itališkai ir ją rodyti svetur. Manau, jei kita tauta turėtų savo vardu pavadintą bel canto klasiko operą, ją plačiau eksploatuotų rodydama visame pasaulyje ir taip teigdama – pažiūrėkite, mes esame“, – dalijasi mintimis I. Linaburgytė.
Kūrinio įtaigą pabrėžia ir dirigentas R. Šervenikas: „Labai ryški ir įtaigi operos muzikinė dramaturgija, ji truputį panaši į G. Verdi „Aidą“. Teatro repertuare tai galėtų būti labai rimtas operos kūrinys“. Vis dėlto koncertinis atlikimas turi savo privalumų: „Labai geras jausmas, kai personažą, charakterį turi parodyti ne per vaidybą, o pirmiausia per muziką, dainavimą. Koncertinis atlikimas suteikia progos labiau susitelkti į pačią muziką“, – sako I. Linaburgytė.
