„Porno melodrama” bandys Lietuvos įstatymų tvirtumą.
Pirmą kartą savo istorijoje festivalis „Kino pavasaris“ pristatys net 13 Lietuvos kino kūrėjų premjerų – 6 dokumentinius ir 7 trumpo metražo vaidybinius filmus.
Iš viso iš 50 lietuviškų filmų atrinkti 34, kuriuos kino salėse išvys žiūrovai. Netikėti istorijų vingiai ar sava patirtimi paremti lietuviški filmai kvies žiūrovą į tamsias kino teatrų sales pajausti, atrasti bei nusišypsoti.
Antrus metus festivalio komisija – Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Laima Kreivytė bei Renata Šukaitytė – rinks geriausią debiutinį filmą, o žiūrovai pirmą kartą bus kviečiami išrinkti geriausią festivalio Lietuviškos programos filmą interneto svetainėje www.kinopavasaris.lt
„Kino pavasario“ lietuviškų filmų programos sudarytoja Justė Zavišaitė teigia, kad geriausio debiutinio filmo titulu siekiama paskatinti pradedančius režisierius nesustoti bei realizuoti savas idėjas.
Festivalis „Kino pavasaris“ pirmasis Lietuvos žiūrovams pristato Berlyno kino festivalyje sužibėjusius du lietuvių filmus. Pirmoji premjera – tai Manto Kvedaravičiaus dokumentinis debiutinis filmas „Barzakh“, pasakojantis apie čečėnų šeimos gyvenimą. Filmas jau spėjo atidaryti „DocPoints“ festivalį Suomijoje, o Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Amnesty International“ premija.
Antroji premjera – tai jauno kino meną studijuojančio Paryžiuje režisieriaus Romo Zabarausko drama „Porno melodrama“, kuriame pasakojama dviejų homoseksualų meilės istorija homofobiškoje Lietuvoje. R. Zabarauskas teigia, kad šio filmo idėja kilo po to, kai buvo priimtas prieštaringai vertinamas nepilnamečių apsaugos įstatymas, todėl šia kino juosta jis norįs patikrinti, ar įstatymas iš tiesų veikia, kuomet į kino seansą galės patekti jau šešiolikos sulaukę jaunuoliai.
Paklaustas, ar šiuo filmu jis nenori pasakyti, jog spjauna į Lietuvos valstybę, režisierius atsakė jaučiąsis priešingai. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje R. Zabarauskas susilaukęs padrąsinimo ir sveikinimų, kad yra pirmasis lietuvis, drįstantis atvirai kalbėti tokia opia tema.
Režisierius Jonas Trukanas, studijuojantis kino meną Didžiojoje Britanijoje, žiūrovus nukels į XIX amžiaus Lietuvą istoriniame vaidybiniame filme „Knygnešys“. Kurdamas filmą režisierius stengėsi atsisakyti per daug finansinių išteklių reikalaujančių užmojų ir tikroviškumą pasiekti originaliai.
Tuo tarpu debiutuojantis režisierius Tomas Bručas ir jo dokumentinis filmas „Čeburekų pardavėjai“ žiūrovus nukels į saulėtąją Palangą, kur atsiskleidžia ne tik asmeninės čeburekų pardavėjų istorijos, bet ir slaptas čeburekų verslo pasaulis. Režisierius IQ.lt pasakojo, kad šis „nulinio biudžeto filmas“ yra grynai idėjinis ir nebūtų atsiradęs be geranoriškos kūrybinės komandos ir draugais tapusių buvusių kolegų.
Kristina Sereikaitė debutiniame trumpametražiame dokumentiniame filme „Tėvas“ bandė spręsti dukros ir režisierės problemą, nes filmo herojumi pasirinko savo pačios tėvą.
Emigracinėmis nuotaikomis gyvenanti režisierė Ramunė Čekuolytė dokumentiniame filme „Chebriarchatas“ gvildena Lietuvos kultūros problematiką, siekdama parodyti, kokioje absurdiškoje situacijoje gyvena Lietuvos kultūros žmonės.
Pats savo kailiu patyręs, ką reiškia būti socialinio gyvenimo dugne, režisierius Evaldas Jansas filme „Laisvė kurti“ garantuoja tirštą specifinės, tik jam būdingos tikrovės dozę pasakodamas apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius.
Dariaus Jarašūno spalvingas trumpametražis filmas „Aš, veteranė“ – drąsus žvilgsnis į nepriklausomoje Lietuvoje gyvenančią prorusišką kartą ir jos vertybes.
Apie jausmingo gyvenimo akimirkas, artimus žmones ir skaudžias klaidas pasakoja Audriaus Mickevičiaus vaidybinis filmas „2 indeliai jogurto“, kuriame vaidina režisieriaus dukra, Ričardo Marcinkaus „Pravalas“ ir Algina Navickaitės „Kai ji vaikšto šalia“.
Senyvos, karą išgyvenusios moters Vandos Gruodytės paveikslą „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ pasakoja režisieriai Andrius Blaževičius ir Mindaugas Sruogius.
O režisierė Ieva Javaitytė į klausimą, kaip sugebėjo prisikalbinti filmuotis Galiną Dauguvietytę, patvirtino, kad užteko tik vieno telefono skambučio. Trumpametražiame filme „Trečiadieniais“ režisierė pasakoja apie prekybos centre perkančią senyvo amžiaus moterį, kurios paveikslas tampa visuomenės atspindžiu, kalbančiu apie orumą, neturtą ir svajonę.
Atrodo, kad šio „Kino pavasario“ festivalio lietuviškoji programa neturėtų nuvilti. Kaip per atidarymo ceremoniją šmaikščiai pastebėjo kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kiek pinigų beskirtų, „Kino pavasaris“ vis viena įvyksta. Tą patį galima būtų pritaikyti ir lietuviškų dokumentinių ir trumpametražių filmų kūrėjams, kurie net ir su nedideliu biudžetu sugeba sukurti jaudinančias, aktualias ir pripažinimą pelnančias kino juostas.
Net jeigu dauguma iš debiutuojančių kino menininkų yra vedini jaunatviško maksimalizmo ir originalių idėjų, gaila pripažinti, kad kai kurie iš jų, tiesiogiai apeliuojantys į išskirtinai lietuvišką socialinę, politinę ar kultūrinę problematiką, dar nesupranta, kad jeigu ne ši šalis, problemas atskleidžianti jų kūryba apskritai netektų prasmės.
