„Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorius Kenas Kesey kartą pratrūko: „Velniop faktus! Mums reikia istorijų!“ Beveik dešimt metų Lietuvoje gyvenantis švedų žurnalistas, vertėjas, kino kūrėjas Jonas Ohmanas pridurtų, kad labai svarbu suvokti, kokios istorijos šiuo metu reikalingos ir paveikios. Su kultūros apžvalgininke Ieva Rekštyte jis kalbėjosi, kaip lietuviams sekasi jas kurti ir pasakoti.
Dirbate su mokyklinio amžiaus vaikais įvairiuose Lietuvos miestuose, vedate istorijos, literatūros pamokas, o „Santaros-Šviesos“ susitikime skaitėte pranešimą „Lietuvos naratyvas mokykloje“. Minėjote, kad jaunajai kartai ir ne tik jai reikia kurti hibridinį naratyvą. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas tai yra?
– Sykį mokykloje manęs vaikai paklausė, kas yra didžiausias Lietuvos priešas? Pagavau save svarstantį, ką atsakyti: Rusija ar globalizacija? Rusija atviresnis, akivaizdesnis priešas, o globalizacija – tylesnis, užslėptas. Nuolat kalbame apie emigracijos reiškinį ir svarstome, tai blogai, o gal gerai? Tačiau atkreipkime dėmesį: jei kuris nors žmogus turi potencialą, yra protingas, aplinkinių nuomone, jam tiesiog privalu išvažiuoti į pasaulį.
Todėl ir naratyvas šiais globalizacijos laikais turi būti hibridinis – suprantamas ir čia, ir ten. Prieinamas, patrauklus viduje, bet suvokiamas ir išorėje. Prisiminkime, kaip aš vadinu, praradimų laiką, kai praėjusiame amžiuje Lietuva istoriškai, politiškai ir kultūriškai išgyveno netektį po netekties. Konstruodami naratyvą ir, pavyzdžiui, kalbėdami apie žydų tautą, kažkodėl brėžiame ribą sakydami „mes“ ir „jie“ – lyg norėdami pamatuoti, kas šioje praradimų virtinėje buvo didesnė auka. Manyčiau, kad metas konstruoti ne etninį, o bendrą pasakojimą, kuris būtų priimtinas įvairesniuose sluoksniuose. Savo istoriją dažniausiai suvokiame labai fragmentiškai, lokaliai, mums trūksta konteksto, kuris padėtų atsakyti į daugelį klausimų, pašalintų kompleksus, baimes, kartais ir išpuikimą. Jeigu pasakodami savo istoriją inkorporuotume visą to laikotarpio kontekstą, naratyvas iš tiesų pradėtų veikti.
Žurnalo „Intelligent Life“ žurnalistas Simonas Reidas-Henry straipsnyje „Kaip metai tampa garsenybėmis“ teigė, kad šiuo metu konstruojant istorijas vis svarbesni konkretūs metai, o ne herojiškos asmenybės. Cituojant autorių, Didvyrių teoriją išstumia nauja Didmečių teorija. Kaip manote, ar toks modelis pasiteisina?
– Nesu prieš šį modelį, bet manyčiau, kad Lietuvoje pirmenybė vis tiek turėtų būti teikiama asmenybei, kuri veikė, priėmė sprendimus, klydo, pasiekė. Čia yra esmė – istorija turi būti žmogiška. Mokinių dažnai prašau išrinkti, kurie istorijos veikėjai jiems atrodo svarbiausi, kas yra jų herojai. Dažniausiai jie įvardija Vytautą Didįjį ir Vincą Kudirką. Keblesnė užduotis jiems savo pasirinkimą argumentuoti. O sudėtingiausia, kai paprašau merginų, kad šios išrinktų ryškiausias istorijos veikėjas moteris. Dažniausi atsakymai – Barbora Radvilaitė ir Salomėja Nėris. Turbūt tik todėl, kad apie jas mokinės daugiausia žino. Pastebėjau, kad šiandien imponuojančių istorinių veikėjų akivaizdžiai trūksta. Ypač kalbant apie moteris, nors jų Lietuvos istorijoje tikrai būta ryškių. Pavyzdžiui, man labai imponuoja knygnešė Felicija Bortkevičienė, pedagogė, publicistė Stefanija Ladigienė. Vaikams ypač reikia aiškių pavyzdžių, kad jie suvoktų, jog ir prieš juos gyveno žmonės, kurie darė sprendimus, klupo, nepasidavė, toliau siekė savo. Nekalbu apie heroizmą, kaip tik reikia vaizduoti istorijos veikėjus ne vien kilniai, „teisingai“, pakiliai, bet nebijoti paminėti sudėtingesnių jų gyvenimo periodų, silpnybių, dvejonių.
Esate ne tik Lietuvos gyvenimo stebėtojas, bet ir naratyvo kūrėjas. Dokumentiniuose filmuose apie ryškias Lietuvos istorijos asmenybes nevengiate paliesti ir tų gyvenimiškų dramų, žmogiškųjų elementų…
– Taip, kalbant apie istorines asmenybes, ta jų gyvenimo migla yra įdomiausia ir labiausiai jaudinanti. Esu pastebėjęs, kad lįsdami į viešąją erdvę lietuviai itin nerimauja dėl savo nepriekaištingos reputacijos – kad tik nepasirodytų kaip nors netinkamai. Mano pozicija, žinoma, kitokia, aš esu užsienietis, todėl kartais galiu sau leisti ir nusišnekėti (šypsosi). Nereikia pasakoti apie Lietuvą tik cituojant: „Yra šalis, kur upės teka…“ Čia juk yra visko! Nereikia bijoti tai parodyti. Venkime stabų, kalbėkime apie tikrus puikius žmones. Manau, kad taip galima sustiprinti savimonę, savigarbą ir drąsą veikti. Vaikai turėtų ypač gerai įsisąmoninti, kad niekas negimė tobulas, bet įdėdami pastangų visi galime ką nors pasiekti. Man kaip kino kūrėjui ir tiesiog žmogui, norinčiam šį tą pakeisti, taip pat labai svarbu tai prisiminti. Skambiai pasakyta: „žmogus, kuris nori šį tą pakeisti“. Bet taip ir yra. Visi mes norime.
Pavyzdžiui, apie britus sakoma, kad jie yra geri istorijų pasakotojai iš prigimties (natural storytellers), lietuviams turbūt dažniau priskiriami lyriniai gebėjimai. Kokie jums pasirodė lietuviai – naratyvo kūrėjai, pasakotojai?
– Didelė problema, kaip minėjau, yra lietuvių baimė lįsti į viešąją erdvę ir menki retorikos gebėjimai. Lietuviams dar reiktų tobulinti viešo kalbėjimo įgūdžius, išmokti palaikyti diskusiją, sudominti, kalbėti tiesiogiai ir tarp eilučių. Retorika į universitetus turėtų būti įvedama kryptingiau.
Nereikia pasakoti apie Lietuvą tik cituojant: „Yra šalis, kur upės teka…“ Čia juk yra visko! Nereikia bijoti tai parodyti.
Kalbant konkrečiai apie kino pramonę, kurią čia jau neblogai pažįstu, lietuviai yra geri specialistai, išmano techninius niuansus, moka profesionaliai filmuoti. Dėl to čia atvyksta dirbti ir užsieniečiai. Tačiau problema yra scenarijai ir jų vystymas. Susidaro įspūdis, jog daugelis kūrėjų mano, kad jei kas nors nesuprato, ką jis norėjo pasakyti, tai tik pačios auditorijos problema. Kartais atrodo, kad čia žmonės žino viską, bet nėra už nieką atsakingi. Tai mane stebina. Suprantu menines ambicijas, tačiau jos turi būti pamatuotos. Toks požiūris, deja, tik atskleidžia žmogaus kompleksus. Tai tarsi psichologinės apsupties problema, čia nuolat ginamasi. Turi iš paskutiniųjų kautis už savo idėjas, neiti į jokius kompromisus, o jeigu niekas nesuprato, skambiai pasakius, – nusišauti. Tai negerai.
Jūsų minėta gynyba, savotiškas kankinystės motyvas juntami ir pačiame mene. Kokia kryptimi šiandien galėtų formuotis kūrybinė lietuvių tapatybė?
– Išties, ta kankinystė būdinga. Esu tikras, kad ir kitų šalių kūrėjai kūrybiškai kankinasi, tačiau lietuviai kitaip. Mane žavi rašytojas Jurgis Kunčinas, kuris taip pat yra lyrikas melancholikas, tačiau sugeba išeiti už savo lyrizmo ir kankinystės ribos. Jam būdinga lietuviška savastis, bet tuo pačiu jis smalsus, neužsisklendęs savyje, mato pasaulį ir pastebi detales. Kitaip tariant, žmogus, kuris veržiasi į didelį pasaulį turėdamas jautrią vidinę esybę. Tokių lietuvių kūrėjų nedaug.
Su didele viltimi žiūriu į kino režisierę Liną Lužytę. Kiek teko matyti jos darbų, man pasirodė, kad ji eina tinkama kryptimi. Taip pat paminėčiau Jurgą Ivanauskaitę. Ji, mano akimis žiūrint, labai gera vidutiniška rašytoja. Gal ir skamba keistokai, tačiau ji turėjo savo lygį, kurį išlaikė puikiai.
Kanadoje gimusio lietuvių kilmės rašytojo Antano Šileikos romanas „Pogrindis“ apie meilės istoriją partizaninio karo fone sukėlė daug susidomėjimo Kanadoje, kurioje, anot autoriaus, iki tol neįtarta, kad kažkur Rytų Europoje buvo tokių dramatiškų įvykių. Pasaulis vis ieško naujų ar primirštų istorijų?
– Rytų Europa kurį laiką buvo nepasiekiamas ir primirštas regionas, todėl dabar tapo įdomus dėl savo neišeksploatuotų istorijų. Kažkada pasaulio kino žiūrovus žavėjo serbų režisierius Emiras Kusturica, kuris puikiai mokėjo kurti lokalų pasakojimą, suprantamą ir patrauklų daugumai.
Šiuo metu labai sėkmingai papasakoti apie save moka lenkai. Manyčiau, kad „Katynė“ – geriausias apie tą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį sukurtas filmas. Baltijos šalių žmonės dar nepasiekė savo apogėjaus. Tačiau kartos keičiasi ir progresas tikrai matyti.
Jūsų tautietis rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas yra pastebėjęs, kad jei nori pasijusti filosofu, reikia kalbėti vokiškai, o jei papasakoti linksmą istoriją – rinktis anglų kalbą… Kaip manote, kur pagal panašų skirstymą atsidurtų lietuvių kalba? Kiek jos etimologija, fonetinės, prasminės ypatybės lemia konstruojant naratyvą?
– Į lietuvių kalbą susigėrė visos istorinės patirtys, kurios jai ir tuo pačiu tautai suteikė užguitumo, atėmė drąsos. Pastebėjau, kad lietuviai dažnai vartoja „žiūrint kaip“, „priklausomai nuo“ ir panašius pateisinimus, apribojimus, nuteikinėjimus, kurie rodo atsargumą. Tas apsidraudimas, mano manymu, kyla iš skaudžios patirties.
Kiekviena tauta turi savo kalbinių „arkliukų“. Lietuviai taip pat (o šitai tautai net simboliškai labai dera) turėtų atrasti savąjį. Dabar lietuvių arklys dar neprajodinėtas ir sunkiai suvaldomas. Kalba tapo intravertiška. Kaip jau sakiau, lietuviai psichologiškai jaučiasi apsupti, tačiau būkime sąžiningi – ne be reikalo.
Kuriant pasakojimą reikšmės turi ne tik jo autorių, bet ir auditorijos kompetencija. Ar ji Lietuvoje, jūsų manymu, pakankama?
– Vakarų universitetuose dėstoma kūrybinio rašymo disciplina. Nors ji sulaukia kritikos, tačiau turi ir nenuginčijamų pranašumų. Mokydamasis rašyti, studentas pateikia savo kūrinį auditorijai, sulaukia pastabų, mokosi priimti kritiką ir duoti grįžtamąjį ryšį. Nekalbu apie elitinę kritiką, turiu omenyje dialogo kultūrą ir jos supaprastinimą, gebėjimą pateikti savo nuomonę. Tai reikėtų skatinti nuo vaikystės, nuo mokyklos. Pats taikau šį metodą dirbdamas su vaikais. Paskelbiu jiems, kad dabar kalbėsime apie kokį nors eilėraštį, jį vertinsime. Niekas ant akmens mūsų žodžių neiškals – atsipalaiduokime. Tai moko ne tik analizuoti, nebijoti išsakyti savo nuomonės, bet ir išklausyti kitą požiūrį. Taip ugdomas atlaidumas ir tolerancija.
Pastebėjau, kad Lietuvoje itin baiminamasi kalbėjimo už nugaros, intrigų, apskritai kitų žmonių. Lietuviai istoriškai visuomet pasižymėjo drąsa, tačiau dabar reikėtų išsiugdyti ne tik kario, kovotojo, bet ir kūrėjo, laisvo žmogaus drąsą.
Manau, kad tai turėtų vykti ir kino pramonėje. Jau geriau suteikti finansavimą ne kino grandams, o mažesnėmis dalimis išdalyti pradedantiems. Reikia rizikuoti, duoti teisę bandyti. Galbūt daugeliui neišeis, bet jei iš dešimties jaunų kūrėjų vienam pavyks, jau bus didelis pasiekimas. Pirmiausia turėtume keisti mąstyseną apie bandymus, klaidas ir sėkmę.
Esu laimingas, kad Lietuvoje turiu pakankamai mane palaikančių žmonių. Nekalbu apie bičiulius. Tai tiesiog mane ir mano darbus vertinantys asmenys, kurie suteikia didelį postūmį stengtis labiau. Jeigu kuriantis žmogus jaučia palaikymą, tai yra didis dalykas.
J. Ohmanas
1965 m. gimė Umeo, Švedijoje.
Tarnavo Švedijos karinių pajėgų desantiniuose daliniuose.
1996 m. Upsalos universitete baigė teologijos studijas.
Nuo 1993-iųjų pradėjo lankytis ir dirbti Baltijos šalyse, daugiausia laiko praleido Lietuvoje.
Į švedų kalbą išvertė J. Kunčino „Tūlą“, J. Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“, Sigito Parulskio „Tris sekundes dangaus“, Juozo Lukšos-Daumanto memuarus „Partizanai“, kitų autorių kūrinių.
2007 m. už lietuvių kalbos, kultūros puoselėjimą ir populiarinimą Lietuvoje bei už jos ribų J. Ohmanas pelnė F. Bortkevičienės kalbos premiją.
2009 m. pastatė dokumentinį filmą „Smogikai“ apie pokariu Lietuvoje veikusius smogikų būrius.
2013 m. kartu su Vincu Sruoginiu sukūrė dokumentinį filmą „Nematomas frontas“. Juosta pastatyta remiantis partizano J. Lukšos-Daumanto memuarais, abiejų fronto pusių liudininkų prisiminimais.
