Jauna vilniečių galerininkų pora – Aurimė Aleksandravičiūtė ir Jonas Žakaitis – sėkmingai skinasi kelią per Briuselio galerijų pasaulį naujai suskambusiu vardu „Tulips & Roses“.
Lietingas, nuolat debesimis aptrauktas Briuselio dangus lietuvius priglaudė ankstyvą 2010 m. rudenį. Skubiai miesto centre susiradę patalpas, galeriją jie įsirengė vos per porą mėnesių. Vardą jai pasiskolino iš prancūzų menininko Marcelio Duchampo, o veiklą pradėjo dar Vilniuje suplanuota britės Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda.
Geografiškai patogus Briuselis ir ypatingas jame gyvenančių žmonių mišinys vilniečius suviliojo laisvo ir atsipalaidavusio miesto įvaizdžiu. „Briuselis neturi paviršutiniško žavesio, mat jis nėra savaime suprantama sostinė, tokia kaip Londonas, Paryžius ar Berlynas“, – mano J. Žakaitis. Bet čia siūlomo meno kokybė jam pasirodė ne prastesnė nei geriausiose pasaulio dailės galerijose. Panašu, kad tai dėl galerijų tradicijų ir gilų pėdsaką palikusios konceptualaus bei avangardinio meno srovės septintajame XX a. dešimtmetyje. Būtent todėl dabar Briuselyje veikia labiausiai vertinamų Paryžiaus ir Niujorko galerijų filialai.
Atvirai kontrastingas, fragmentinis, neturintis vienos aiškios nacionalinės daugumos, todėl labai lankstus – toks Briuselis žavi jaunuosius lietuvių galerininkus. „Vienoje pusėje prabangių parduotuvių bulvaras, o kitoje jau plyti vargingi afrikiečių kvartalai“, – pastebi J. Žakaitis ir sutinka, jog, palyginti su Paryžiumi, Briuselis daug atviresnis, jame, atrodytų, iš chaoso kuriasi progresyvi miesto ekosistema. „Mums čia patinka!“ – šypsosi A. Aleksandravičiūtė.
Atviroje bendruomenėje nėra vietos suvaržymams, todėl lietuvių galerininkai neapsiriboja tik regionine menininkų reprezentacija. „Orientacija tik į Rytų Europos menininkus meno rinkoje suteikia išskirtinumą ir duoda grąžą, tačiau tai – tik trumpalaikis efektas“, – J. Žakaičiui tokia specializacija nėra nei aktuali, nei įdomi. Jam atrodo, kad geriausi „klijai“, vienijantys galerininkus ir lietuvių bei užsienio menininkus, – bendri interesai. Šiais „klijais“ lietuviai jau „sulipo“ su nuolatiniais savo autoriais, o pati galerija savo veržlumu Briuselio meno pasaulį tiesiog apstulbino.
Tikroji galerijos veikla lietuviams – toli gražu ne ekspozicinio ploto nuoma, ne dailės salonas, ne vyno pilstymas pristatant naujo menininko kūrinius. Dialogas su menininku, rūpestis dėl jo darbų archyvo, dalyvavimas mugėse, bendravimas su privačiais kolekcionieriais, muziejais ir potencialiais klientais yra tikroji galerininko darbo virtuvė. „Nuo menininko reprezentacijos pradžios iki kūrinių pardavimo vyksta kompleksinis darbas, kuriam reikia vadybininko, prodiuserio ir kuratoriaus sugebėjimų“, – dėsto J. Žakaitis ir priduria, kad šioje veikloje trumpalaikių tikslų vaikymasis tiesiausiu keliu veda į nesėkmę.
Mokykla menininkams
Neprarandantys sentimentų Vilniui ir jo menininkams „Tulips & Roses“ galerininkai sumanė įkurti tarpdisciplininę meno mokyklą.
Kiekvienais metais naujoji mokykla „Rupertas“ priims būrelį jaunų menininkų, rašytojų, architektų, kurie įgyvendins konkrečius kūrybinius projektus. „Ruperte“ jie gaus įvairių teorinių ir praktinių žinių bei reikalingų profesinių kontaktų.
Nors pagrindinė mokyklos veikla vyks Lietuvoje ir visi šiais metais priimti studentai yra lietuviai, jų mokytojai bus užsieniečiai. Pasak J. Žakaičio, svarbu sukurti žmonių tinklą, kuris vėliau aktualintų „Ruperto“ mokyklos vaidmenį Lietuvos meniniame gyvenime, motyvuotų keistis patirtimi, kurti ir tobulėti.
