Jau ryt kalėdinio džiaugsmo paslaptį paskelbs viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami į Kalėdų ryto Piemenėlių mišias. Kiekvieną, atėjusįjį į Dievo namus pasveikinti gimusio kūdikėlio Jėzaus, pasitiks svarbiausias šventės akcentas – prakartėlės. Vienur ištaigingos ir prabangios, kitur – kuklios, tačiau visos menančios svarbiausią tiesą: dieviškasis Išganytojas atėjo nešdamas pasauliui džiaugsmą.
Lietuvoje ilgą laiką Betliejaus statulėlės – šventoji šeima, gyvuliai, Kristų atėję pasveikinti trys karaliai, buvo statomi po molinių lentelių stogu. Sovietiniais laikais prakartėlių statymo tradicijų nebepuoselėjo – jos buvo daromos iš to, ką bažnyčios turėjo. Dar iki šiol daug kur išlikusios senos gipsinės apsidaužiusios ar apsilupinėjusios figūros. Retas klebonas begali papasakoti jų įsigijimo istoriją – per ilgus dešimtmečius bažnyčiose keitėsi dvasininkai, o prakartėlės netgi ne visur yra įtrauktos į bažnyčios inventoriaus knygą.
Šventoji šeima – iš Austrijos
Per Kalėdas Kristaus Karaliaus katedroje tikinčiųjų akis jau aštuonerius metus traukia ypač graži prakartėlė. Pasak ilgamečio buvusio katedros klebono Juozapo Antanavičiaus, dabar klebonaujančio Upytėje, tokių statulėlių neturi nė viena Lietuvos bažnyčia. O jų istorijos pradžia, galima sakyti, buvo katedros altoriai.Lietuviškos prakartėlės: nuo tviskančios prabangos iki kuklaus priminimo
Plačiau skaitykite gruodžio 24 d. „Sekundėje“.
Inga Kontrimavičiūtė
tel. (8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prakartėlių amžius, anot klebono Petro Baniulio, galėtų siekti ir šimtą metų.
