Atsivėrus Lietuvos sienoms su pasauliu, pro jų griuvėsių plyšius ėmėme matyti ir rasti vis daugiau galimybių, tame tarpe – ir madoje…
Šiandien vilniečius ir sostinės svečius džiugina gatves puošiančios garsių mados ir grožio kompanijų vitrinos, o greta įsikūrusiuose biuruose madai dienas pašvenčia būrys specialistų. Vilniaus senamiestyje ir aplink jį įkūrę savo ateljė bei salonus darbuojasi kūrybingi lietuvių dizaineriai.
„Tai, ką mes nuveikėme per du nepriklausomybės dešimtmečius, leidžia mums vadintis stipriausia Baltijos šalių mados rinka, turinčia nemažai garsių mados prekių ženklų, taip pat talentingų kūrėjų, tokių kaip dizaineris Juozas Statkevičius, dirbantis pagal aukštosios mados principus, fotografas Tomas Kauneckas, kuriuo mūsų kolegos Paryžiuje labai žavisi, – apie patirtį, įgytą bendradarbiaujant su gilias tradicijas turinčiu prancūzišku „L’Officiel“ žurnalu ir pažintis su garsių mados namų atstovais pasakoja Jurgita Garbaravičienė. – Esame įvertinti dėl gebėjimo derinti mūsų rinkos galimybes su išties aukštu meniškumo, kūrybiškumo, profesionalumo lygiu kuriant lietuviško žurnalo turinį.“
Taigi nepaisant atstumų, ilgų oro takų į Paryžių, Niujorką, Milaną, gana aktyviai užsienio mados rinkose veikiančių Lietuvos mados verslo kūrėjų dėka Europa ir pasaulis vis dėlto tapo mums pasiekiami ranka – per jų darbus, importuojamą produkciją ar žurnalo puslapius. Atstumas nebėra barjeras ne tik dėl naujausių technologijų ir sparčiausių komunikacijų, bet ir dėl mūsų žvilgsnių, rankų ir tikslų, leidžiančių pastebėti, prisiliesti ir priartinti globalų mados pasaulį.
„Esame įvertinti dėl gebėjimo derinti mūsų rinkos galimybes su išties aukštu meniškumo, kūrybiškumo, profesionalumo lygiu,“ – lietuviškojo „L’Officiel“ vyriausioji redaktorė J. Garbaravičienė kalba apie prancūzų kolegų požiūrį.
Kūrybos laisvė – barikadų plyšiuose
Beje, tokių siekių būta visada, tik ne visuomet apie tai galėjome garsiai kalbėti, mat reikėjo įveikti kur kas daugiau barjerų, tokių kaip politinės barikados, suvaržyta ekonomika ar netikrumo ir baimės persmelkta tautos jausena. Atsivėrus Lietuvos sienoms su pasauliu, pro jų griuvėsių plyšius ėmėme matyti ir rasti vis daugiau galimybių. Ką jau ką, o jomis pasinaudoti lietuviai puikiai gebėjo net tada, kai jų akys buvo užrištos, o rankos surištos.
„Štai Smetonos laikais ponios rengdavosi užsienyje, važinėdavo į Paryžių ir puikiai žinodavo, kas vyksta pasaulyje. Lietuvoje buvo labai geras vyriškų drabužių siuvėjas Milašius. Jis kaip geriausiose tuometinėse Londono siuvyklose klientams padarydavo medinį manekeną ir pagal jį siūdavo individualiai pritaikytus drabužius, – pasakoja ilgametė Vilniaus modelių namų meno vadovė, drabužių dizainerė Dalia Jurginienė. – Garsūs lietuvių meistrai – Trėja, Rimša – jau kadaise turėjo savo etiketes… Mano mamą rengė Trėja, prancūzų siuvėja: sužinojusi, kokie pobūviai vyks pas Smetoną, ji specialiai atveždavo audinių ir siūdindavo ponioms apdarus.“
Prezidento Smetonos laikais ponios rengdavosi užsienyje, važinėdavo į Paryžių ir puikiai žinodavo, kas vyksta pasaulio madoje.
Dalia Jurginienė prisimena, kad situacija pasikeitė sovietmečiu: buvo kuriama iš to, ką galėjai gauti. Tačiau ir besilaikydami 16 modelių plano Vilniaus modelių namai sugebėjo pademonstruoti aukštajai madai prilygstantį meistriškumą, nuostabiai stiprių konstrukcijų rankų darbo kūrinių. „Kiekvienais metais vykdavo pasaulinės mados parodos Osakoje. Buvo keletas pirmaujančių mados namų – Maskvos, Talino, Rygos, tarp jų – ir Vilniaus. Vilniaus modelių namai nuo 1962 m. leido „Bangos“ žurnalą, kuris tuometinėje Rusijoje buvo itin paklausus. Mes gaudavome daugybę laiškų su visokiais prisipažinimais ir prašymais atsiųsti vieną ar kitą suknelę“, – Dalia Jurginienė įsitikinusi, kad politinės barikados ir apribojimai net tais laikais nesugebėjo suvaržyti lietuvių kūrybiškumo.
Mados pradžiamokslis
Taigi sovietmečiu lietuviškos mados labui uoliai darbavosi Vilniaus modelių namai ir Vilniaus dailės institutas. 1954 m. įsteigtų Vilniaus modelių namų kūrėjams trūko pramoninio kostiumo projektavimo žinių, nes specialistai neturėjo atitinkamo išsilavinimo. Dailininkai tuo metu buvę savamoksliai, o konstruktoriai ir siuvėjai – amatininkai. 1960–1961 m. buvo įsteigti vakariniai drabužių modeliavimo kursai, o 1961–1962 m. kostiumo modeliavimo specialybės imta mokyti Dailės instituto Tekstilės katedroje. „Tačiau, mano nuomone, tuo metu kostiumo kūrimas buvo pernelyg sumišęs su tekstilės menu ir gana tolimas nuo mados dizaino. Vyravo nuosaikusis modeliavimas: tik natūralios spalvos, rankomis aplikuoti ir dažyti audiniai, iš kurių daugiausia buvo modeliuojamos skraistės, togos ir kiti lengvai konstruojami apdarai“, – pasakoja Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė.
1989 m. Kostiumo specialybės studija buvo susieta su Dizaino katedra ir jos vadove tapo Liana Karpavičienė, o 1991-aisiais Kostiumo studija virto atskira katedra. Pastaroji sėkmingai gyvuoja jau dvidešimtį metų ir augina naujas talentingų drabužių modeliuotojų kartas, nuolat tobulina programą ir nepaliauja progresuoti. 2003–2009 m. jai vadovavo Jolanta Talaikytė, vėliau šios pareigos atiteko dabartinei katedros vedėjai Jolantai Vazalinskienei.
2005 m. rudens-žiemos kolekcijos modelis, kurtas J. Talaikytės Vilniaus modelių namams.
Vilniaus dailės akademija gali didžiuotis iškiliausius meno žinovus subūrusi į profesionalių pedagogų ratą (mokslų daktarė, kostiumo istorikė Rūta Guzevičiūtė, Giedrė Fledžinskienė, Jolanta Vazalinskienė ir kt.), išauginusi talentingų kūrėjų. Pirmieji katedros absolventai – šiandien garsiausi lietuvių dizaineriai, tokie kaip Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Seržas Gandžumianas, Sandra Straukaitė, Julija Janulaitytė ir kt. Jubiliejiniame „L’Officiel“ 90-mečio renginyje, vykusiame lapkričio 23 dieną Vilniaus rotušėje, žurnalas ir akademija pasirašė oficialią bendradarbiavimo sutartį, siejamą su dideliais planais sukurti bendrų projektų.
Kūrybiškumas prieš prestižą
Vilniaus dailės akademijos teorinį ir metodinį pamatą akivaizdžiai atspindi garsių lietuvių dizainerių, jos absolventų, darbai. Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Julija Janulaitytė, Sandra Straukaitė, iš užsienio čia mokytis atvykęs ir taip Lietuvoje likęs Seržas Gandžumianas – dabar šie dizaineriai sėkmingai dirba savo mados namuose, o pirmuosius žingsnius vienas kitą padrąsindami žengė 1994 m. susibūrusioje kūrėjų grupėje „7+“.
Juozas Statkevičius, Sandra Straukaitė, Julija Janulaitytė, Daiva Urbonavičiūtė, Seržas Gandžumianas, Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus susitelkė turėdami tikslą – organizuoti reguliarias mados savaites, pristatančias, kaip ir įprasta visame pasaulyje, sezonines mados kryptis. „Kodėl mes tai darėme? Nes supratome, kad tai mūsų ateitis. Dizaineris ne tik kuria kolekcijas, bet ir rodo jas, – sako viena aktyviausių tuometinių ir šių dienų lietuvių dizainerių Sandra Straukaitė. – Prisiminus anuos laikus ir palyginus juos su šiandiena akivaizdu, kad ekonomiškai jie buvo ne lengvesni. Vis dėlto dizaineriai sukurdavo ir pristatydavo po dvi kolekcijas per metus ir, tiesą sakant, neverkdavo.“
Septyniukės organizuota mados savaitė buvo tuo metu vykusio prestižinio festivalio „In Vogue“ alternatyva. Pirmas oficialus „7+“ grupelės projektas – 1994 m. Šiuolaikinio meno centre įvykusi „Dienos“ mados savaitė, 1994–1995 m. ruduo–žiema. Tuometinis „Dienos“ redaktorius Rytis Taraila suteikė renginiui finansinę ir informacinę paramą. Čia kolekcijas pristatė ne tik žymioji septyniukė, bet ir kiti modeliuotojai. Pliuso ženklas simbolizavo kvietimą jungtis ir tęsti šią gražią bei perspektyvią idėją. Pirmosios dvi mados savaitės vyko Šiuolaikinio meno centre, trečia–penkta – Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o 1996 m. šeštoji persikėlė į „Litexpo“ parodų ir kongresų centrą jau kaip Vilniaus mados savaitė.
Šis pokytis sietinas ir su „7+“ grupės iširimu. „Kolekcijų pristatymai, vykę „Litexpo“ rūmuose, tapo komerciniai.
„Prisiminus laikus, kai pradėjome kurti, ir palyginus juos su šiandiena akivaizdu, kad ekonomiškai jie buvo ne lengvesni. Vis dėlto dizaineriai pristatydavo po dvi kolekcijas per metus ir, tiesą sakant, neverkdavo,“ – sako S. Straukaitė.
Dizaineriams nusibodo, kad atsirasdavo, nepabijosiu drąsiai pasakyti, nelabai talentingų kūrėjų, kurie kartu su mumis rodydavo savo kolekcijas. Norėjosi aukšto lygio, kūrybiško renginio. Taip 1999 m. atsirado „Mados infekcija“. Pamenu, tada dalyvavo Vida su Aleksandru, Juozas, Julija, Daiva“, – Sandra Straukaitė prisimena, kad pirmieji festivaliai buvo toli gražu ne tokie, kokie yra dabar, tačiau kūrybiškumu ir intensyvumu nė kiek nenusileido. „Kuo mažiau galimybių, tuo daugiau kūrybiškumo“, – taikliai nepriklausomos Lietuvos mados situaciją apibūdino žurnalistė Violeta Baublienė.
Didžioji dizainerių kalvė
Tačiau iki garsiosios septyniukės kur kas ilgesnę istoriją skaičiavo ir platesnį menininkų bei mados kūrėjų ratą telkė pirmieji Lietuvoje Vilniaus modelių namai, gyvavę nuo 1954 metų. Jie veikė labai plačiai: modeliavo drabužius fabrikams, kūrė darbo drabužius, analizavo mados tendencijas, siūlė naujas madingas konstrukcijas, dalyvavo nacionalinėse bei tarptautinėse parodose ir t. t. Nuo 1962 m. pradėjo leisti mados žurnalą „Banga“ ir taip vykdė šviečiamąją veiklą, ugdė vartotojų skonį.
Vilniaus modelių namų meno vadovai – lietuvių mados raidai reikšmingi drabužių dizaineriai: Michailas Raduto, Ona Vincevičienė, Dalia Jurginienė, Jolanta Talaikytė ir kiti. Pastaroji nuo 1986 m. iki pat veiklos pabaigos buvo jų meno vadovė. „Pamenu, 1986 m. atėjo gabi mergaičiukė Jolanta Talaikytė, mačiau – imlus vaikas, todėl daviau kurti aukštosios mados modelius“, – šiltai prisimena Dalia Jurginienė. Abi dizainerės tikina, kad tai buvo geriausia konstravimo mokykla, o tai visais laikais laikoma mados pagrindu. Vilniaus modelių namai buvo vieni pirmaujančių Tarybų Sąjungoje, jie garsino lietuvišką madą toli už šalies ribų: „Išvažiuoji į kokią parodą, pristatai kolekciją, reprezentuoji šalį ir sulauki puikių atsiliepimų net prancūzų ar amerikiečių laikraščiuose“, – pasakoja Dalia Jurginienė.
J. Statkevičius savo darbais pasaulyje garsina Lietuvos vardą.
Lietuviškos mados blyksniai pasaulyje
Savo vardo mados namuose jau bemaž 15 metų kuria ir garsieji lietuvių dizaineriai: Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Julija Janulaitytė. Jie neapsiriboja vien darbu su individualiais klientais – pristato sezonines kolekcijas, realizuoja savo kūrybą vardiniuose salonuose, butikuose, dalyvauja užsienio parodose.
Juozas Statkevičius jau ne vienerius metus savo kolekcijų drabužius parduoda Niujorko agento Grego Millso studijoje, Julija Janulaitytė jau metus kuria tiražuotų drabužių liniją „Julija Janus“, Ramunė Piekautaitė netrukus ketina įgyvendinti parduotuvės internete projektą, neseniai su kitais lietuvių dizaineriais – Egidijumi Rainiu, Lilija Larionova, „Swan Ph“ prekės ženklo kūrėjais (Ieva Ševiakovaite, Jolanta Rimkute, Gabriele Januškevičiūte, Ramune Strazdaite, Seržu Gandžumianu) – sėkmingai sudalyvavo „Tranoï“ parodoje Paryžiuje ir iš užsienio mados pirkėjų gavo pasiūlymų bendradarbiauti.
Prekės ženklas „Swan Ph“, kurio vadyba užsiima Rūta Kaupinytė, nuo 2008 m. siekia moteriškų drabužių liniją įtvirtinti užsienio rinkoje, atkreipti pasaulio mados profesionalų ir vartotojų dėmesį į lietuvišką madą. „LT Identity“ – unikalus tęstinis Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės mados projektas, kuriame dizainerės kūrybiškai išnaudoja lietuviško identiteto klodus, derina juos su aktualiomis mados tendencijomis. A&V duetas už Lietuvos ribų garsėja intelektualia mados samprata. Jų kūryba nelieka nepastebėta užsienio mados kritikų: darbai puikuojasi užsienio žurnaluose, leidinyje „Young European Fashion Designers“.
Greta lietuviškos mados senbuvių atsiranda ir naujų perspektyvių mados projektų. Vienas tokių – Eglės Žiemytės kuriamas ir užsienyje realizuojamas prekės ženklas „D.Efect“. „Tai, kad pasaulyje neegzistuoja toks reiškinys kaip lietuviška mada, dar nereiškia, kad mes esame prastesni ar ko nors nesugebame. Nors negalime didžiuotis lietuviška etikete, turime galimybę kurti unikalumą išskirtiniu dizainu ir aukšta kokybe“, – sako trečius metus sėkmingai dirbanti Eglė Žiemytė.
„Tai, kad pasaulyje neegzistuoja toks reiškinys kaip lietuviška mada, dar nereiškia, kad mes esame prastesni ar ko nors nesugebame. Nors negalime didžiuotis lietuviška etikete, turime galimybę kurti unikalumą išskirtiniu dizainu ir aukšta kokybe“, – sako E. Žiemytė.
Neginčytinas fenomenas – Juozas Statkevičius, kūręs kostiumus Maskvos ir Versalio teatrams, Paryžiaus aukštosios mados savaitėje 2001 ir 2002 m. pristatęs dvi haute couture kolekcijas. „Viskas iš to alkio. Visi kokiu nors būdu siekėme pamatyti Vakarų pasaulį, nes tai buvo vienintelis įkvėpimo šaltinis. Žiūrėdavome filmą „Dinastija“, vartydavome „Bangą“, „Siluetą“, o „Burda Moden“ buvo didžiausias deficitas, apskriedavęs visą Vilnių. Pamenu, kaip trečiame kurse J. Vaitkaus studentai pakvietė mane kurti kostiumus jų spektakliui apie Prancūziją su gražuolėmis aktorėmis… Norėjau ne tik sukurti drabužius, bet ir pamaištauti, parodyti, kokios mados tuomet buvo Paryžiuje“, – pirmuosius karjeros žingsnius prisimena Juozas Statkevičius, šiandien bene vienintelis galintis didžiuotis lietuviškos mados vardą įrašęs į pasaulio mados istoriją. 2001 ir 2002 m. kūrėjas buvo apdovanotas LVMH koncerno premija už progresą. „Madoje reikia nuolat dirbti, nes labai greitai gali iškristi iš šio traukinio. Viskas be galo sparčiai keičiasi“, – sako lietuvių dizaineris, dar šiais metais iš prezidentės Dalios Grybauskaitės gavęs Riterio kryžiaus ordiną už nuopelnus Lietuvai.
E. Žiemytė modelis. Tai viena sėkmingiausiai dirbančių jaunųjų lietuvių dizainerių.
Mados renginiuose – dialogo su pasauliu galimybės
Tiesa, lietuviškos mados dialogas su pasauliu mezgamas ir per mados renginius. Pastaruoju metu vienintelis reguliarus mados renginys „Mados infekcija“ taip pat atlieka svarbų vaidmenį – skatina įvairių šalių mados kūrėjų komunikaciją. Jis organizuojamas nuo 1999 m. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Dešimtasis festivalis vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, tačiau pernai grįžo namo pasikeitęs ir šiemet pradeda naują tradiciją – vykti du kartus per metus. Iš esmės tai konceptualus renginys, kuriame dalyvauja patyrę profesionalai ir pradedantieji dizaineriai studentai, tarp kurių būna ir svečių iš užsienio. Festivalio tikslas – ne diktuoti sezonines madas, o ugdyti ir plėtoti savitą, konceptualų, intelektualų požiūrį į madą ir stilių.
Renginio idėjos autorės Sandra Straukaitė ir Renata Mikailionytė jau kurį laiką dirba su „Sick Service“ komanda. Tai lėmė žymiai geresnę „Mados infekcijos“ kokybę. „Šis renginys drąsiai gali vadintis pasaulinio lygio įvykiu. Lietuviai, kurie nėra lankęsi Paryžiaus ar Milano mados savaitėse, negali pasakyti, kaip yra kitur, ir palyginti. Be to, skirtingai nei visame pasaulyje, čia suteikiama galimybė patekti kiekvienam norinčiam. „Mados infekcija“, kaip ir bet kuris reiškinys, atspindi, koks yra gyvenimo lygis, kokia ekonomikos situacija. Kita vertus, jei ši sritis yra komplikuota, atsiranda daugiau kūrybos, – sako Sandra Straukaitė. – Kuo daugiau finansų, tuo daugiau suinteresuotumo, mažiau kūrybos ir daugiau komercijos.“
Vis dėlto viena iš renginio sumanytojų išduoda, kad laikantis dviejų kartų per metus tradicijos bus siekiama plėtoti sezoniškumo koncepciją ir bandyti pritraukti investuotojų. „Susidomėjimas renginiu yra didelis, tačiau žmonės žiūri į jį kaip į šou, bet ne kaip į verslą, galimybę apsirengti. Buvo ne vienas bandymas pritraukti investitorių, europinių fondų lėšų. Nors iki šiol neproduktyviai, ir toliau šia kryptimi dirbame“, – sako Sandra Straukaitė.
„Mados infekcija“ suformavo naują dizainerių kartą, kurią kasmet papildo kūrėjai iš „Mados injekcijos“ konkurso (tai 2008 m. imtas organizuoti renginys, skirtas naujų talentų paieškoms). Agnė Kuzmickaitė, Vitalis Čepkauskas, Giedrius Paulauskas, Kristina Kruopienytė, Egidijus Sidaras, Sonata Bylaitė, Laura Dailidėnienė, Dovilė Gudačiauskaitė, Diana Paukštytė – tai tik dalis mados kūrėjų, debiutavusių ir išgarsėjusių šiame festivalyje.
J. Janulaitytė norėdama madą paversti prieinamesne pradėjo kurti „Julia Janus" gatavų drabužių liniją.
„In Vogue“ – ryški praeities žvaigždė
Mados renginių retrospektyva tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva gana turtinga. Nors šiandien apie juos byloja tik žiniasklaidos archyvai, jų pėdsakų apeiti negalime. Dabar džiaugiamės tokiais garsiais vardais, Lietuvoje prekiaujančiais savo produkcija, kaip Gucci, Prada, Emporio Armani, Hugo Boss, Max Mara. O štai 1993–1999 m. vykusiame „In Vogue“ festivalyje taip pat buvo pristatoma ir garsiųjų pasaulio mados namų kolekcijų: Rochas, Givenchy, Nina Ricci, Chloé, Trussardi, Karl Lagerfeld ir kt. Tai buvo parodomoji šio renginio programa. Taip pat suorganizuotas jaunųjų, pradedančiųjų dizainerių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos konkursas. Konkurso žiuri sudarė tokios žymios mados pasaulio asmenybės kaip Tedas Lapidus, Paco Rabanne, Gérardas Roudine’as (Prancūzijos moteriškų prêt-à-porter drabužių asociacijos generalinis direktorius) ir kt.
Pagrindinį konkurso prizą Auksinę sagą gavę jaunieji dizaineriai turėjo galimybę stažuotis Paryžiaus mados namuose bei pasirodyti tenykštėje prêt-à-porter parodoje. 1997 ir 1998 m. Auksinė saga atiteko lietuvių dizainerėms Jolantai Rimkutei ir Ievai Ševiakovaitei. „Pamenu, kaip iki trečios nakties analizuodavau užsienio komisijos narių vertinimus ir žiūrėdavau, lygindavau, kaip aš suprantu“, – pasakoja žiuri nare buvusi Dalia Jurginienė.
Šis renginys buvo įtrauktas į pasaulio mados renginių kalendorių, transliuotas per „Fashion TV“ kanalą. „In Vogue“ organizavo Madų kūrėjų asociacija, prezidentas buvo Artūras Škilis, viceprezidentas, meno vadovas ir atstovas ryšiams su užsienio mados kūrėjais – Sergejus Daniševskis. Renginio meno vadovėmis Lietuvoje dirbo Jolanta Talaikytė ir Jūratė Vosylienė.
Alternatyviosios mados festivaliai – noras į mados sąvoką pažvelgti plačiau, parodyti jos įtaką šiuolaikinei kultūrai ir menui, bandymas jai suteikti meno kūrinio išraišką.
Mados scenos ir vaidmenys
Prestižinis „In Vogue“ buvo ne vienintelis mados renginys. 1991–1993 m. Nacionaliniame dramos teatre bei Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko Vilniaus mados dienos (iš jo ir kilo „In Vogue“ festivalis), kurių meno vadovė buvo Zita Gustienė, organizatorė – drabužių kompanija „Texvil“, vadovaujama Daivos Vitkienės. „Vilniaus modelių namuose dirbau ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės laikais. Pamenu, kaip 1988 m. buvo atidarytas „Salonas 7“, kuriame kūrė talentingos modeliuotojos Zita Gustienė, Daiva Vitkienė. Jam ėmus veikti, pradėjo rastis tam tikra konkurencija“, – prisimena Dalia Jurginienė. Šiame pirmajame privačiame lietuviškos mados salone dirbo Zita Gustienė, Daiva Vitkienė, Raimonda Šeikienė ir kt. Pastarajai iki šių dienų priklauso „Salonas 7“.
Be mados renginių profesionalams, vyko alternatyvios mados festivaliai. Nuo 1995 m. su pertraukomis vyksta „Armada“ (organizuojama Dariaus Laumenio), Šiauliuose – „Virus“ (organizuojamas Virginijaus Kinčinaičio). Šie festivaliai propaguoja mados ir kitų menų sintezę, siekia madą parodyti kaip kultūros ir meno objektą. Į mados sąvoką norima pažvelgti plačiau, parodyti jos įtaką šiuolaikinei kultūrai ir menui, šių veiklos sričių sintezę, jai bandoma suteikti meno kūrinio išraišką.
Konceptualiosios, novatoriškos mados sampratos įkvėptas karjerą pradeda ne vienas lietuvių dizaineris. Daugelis jų vėliau perima mados verslo taisykles ir kurdami ieško kompromisų su komercija. Vis dėlto yra tokių, kurie išlieka ištikimi mados kaip meno sklaidos misijai. Tai Sandra Straukaitė, Vitalis Čepkauskas, Agnė Kuzmickaitė, Laura Dailidėnienė ir kt.
Lietuvių dizainerių stiprybė ir pranašumas – kūryba, dažnam gal kiek sunkiau sekasi mados verslas. Lietuvoje aktuali tendencija – kūrėjai sau, gamybininkai sau, pardavėjai sau. Anot Eglės Žiemytės, visą laiką tarp lietuvių kūrėjų ir gamintojų yra didžiulė atskirtis: „Dizaineriai kurdami nori įgyvendinti savo menines ambicijas, tačiau tai trukdo realizuoti kūrybą. Menininkai turi būti pasiryžę kurti pritaikomą madą, o gamintojai – investuoti darbo jėgą ir finansus“.
