D. Kuzmickas.
Žiniasklaida nuolat linksniuoja žodį pensija – „pensijos per mažos“, „nemoka pensijų“, „sumažino pervedimus į pensijų fondus“, „ateityje nebus iš ko mokėti pensijų“ ir panašiai. Tai rūpi visiems todėl, kad Lietuvoje yra per milijoną pensininkų ir daugiau kaip 2 milijonai būsimų pensininkų. Vadinasi, tai – apie visų mūsų pinigus.
Pensiją gauti tikisi visi. Nes visą gyvenimą (na, gerai, vieni trumpiau, kiti ilgiau) dirbame vedami tikėjimo, kad pagaliau mums už tai atsilygins – mokės pensijas. Nes visi tikime, kad pensijų aprūpinimo sistema yra daugiau ar mažiau teisinga – kiekvienas sulaukęs pensijos gaus (!) tiek, kad jam/jai nereikės sukti galvos, kaip išgyventi. Pastebėjote, kad tikėjimas yra antras žodis tekste, kurį baigiu išlinksniuoti? Taigi, kiek pagrįstas Lietuvos žmonių tikėjimas užsitarnauta, teisinga ir oria pensija?
Tikėjimas yra sudėtingas ir asmeniškas dalykas. Visi kuo nors tikime ir darome tai dėl skirtingų priežasčių. Turbūt pats naiviausias tikėjimo pagrindas yra adaptyvūs lūkesčiai. Daugelį dešimtmečių mūsų tėvai ir seneliai gana tvarkingai gaudavo pensijas. Todėl daugeliui, ypač vyresnės kartos žmonėms, pasipiktinimą kelia net mintis apie tai, kad rytoj gali būti kitaip.
Pirmiausia jiems psichologiškai sunku suprasti, kad pasaulis ir ekonominiai procesai keičiasi labai greitai. Visuomenė sparčiai sensta ir jau nebėra tiek daug dirbančiųjų, kad jie išgalėtų mokėti visiems ir vis augančias pensijas. Pensininkų dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir įvairių kitų socialinių veiksnių yra kaip niekada daug. O įvairių krizių metu, kai situacija darbo rinkoje pablogėja, tampa beveik neįmanoma išmokėti nesumažintas pensijas. Todėl reikia iš pagrindų keisti pačią pensijų kaupimo sistemą, kurioje dirbantieji moka pensijas pensininkams.
Prieš keletą metų buvo žengti pirmieji žingsniai šia linkme: kaip ir daugelyje rinkos ekonomikos šalių, sukurta kelių pakopų pensijų kaupimo sistema, teisinė bazė, valstybė ryžosi finansuoti II ir III pakopos pensijų sistemas bei mokesčių lengvatomis pradėjo skatinti investicinį gyvybės draudimą.
Regis, palaipsniui visi turėjome pradėti tikėti vienu dalyku – pensijai reikia kaupti ir patiems, nes vien tik dirbantieji neišgalės ateityje mokėti pensijų visiems pensininkams. Tačiau pastaraisiais metais šis tikėjimas gerokai susvyravo.
Regis, palaipsniui visi turėjome pradėti tikėti vienu dalyku – pensijai reikia kaupti ir patiems, nes vien tik dirbantieji neišgalės ateityje mokėti pensijų visiems pensininkams. Tačiau pastaraisiais metais šis tikėjimas gerokai susvyravo. Buvo nutarta sumažinti pervedimus į II pakopos pensijų fondus. Tai reiškia, kad kiekvieno gyventojo individualios galimybės sukaupti pensijai ženkliai sumažėjo.
Blogiausia, kad tai pakirto tikėjimą naująja pensijų sistema. Panašiai atsitiko ir keliose kitose šalyse. Taip, finansų krizė kirto skaudžiai. Tačiau, pavyzdžiui, estai nusprendė sustiprinti susilpnėjusį tikėjimą savo naująja pensijų sistema pažadu ateityje kompensuoti nemokėtas įmokas į II pakopos pensijų fondus. Vietoj panašių pastangų mūsų tautos išrinktieji inicijavo labai sudėtingą ir nežinia kur nuvesiančią dar vieną visuotinę pensijų reformą, turinčią viską vienu mostu nubraukti ir sukurti naują pensijų sistemos variantą.
Jame ketinama skaidrinti „Sodros“ apskaitą: pertvarkyti pensijų apskaitos principus (kalbama apie virtualiąsias sąskaitas), iš esmės pakeisti II pakopos pensijų sistemos administravimo ir valdymo principus (kalbama apie gyvenimo ciklo fondus), atlikti kitus svarbius pertvarkymus (pavyzdžiui, leisti kaupiantiems antroje pakopoje grįžti į „Sodrą“). Trumpai tariant, tai, kuo tikėjome pastaruosius 7 metus, atrodo, greitai bus pamiršta. Nereikės kompensuoti pervedimų į II pakopos pensijų fondus. Viskas prasidės iš naujo. Visuomenė pradės tikėti naujais pažadais.
Nesakau, kad esamos pensijų sistemos tobulinimai yra nereikalingi. Tačiau kol kas pakankamai sunku įžvelgti racionalumą daugelyje naujų idėjų.
Nesakau, kad esamos pensijų sistemos tobulinimai yra nereikalingi. Tačiau kol kas pakankamai sunku įžvelgti racionalumą daugelyje naujų idėjų. Blogiausia, kad nelabai stengiamasi to racionalumo siekti. Nūdienos situacija Lietuvos pensijų kaupimo sistemoje yra pakankamai sudėtinga, nes besitęsianti reforma turi daug autorių, o proceso nežinomųjų yra daugiau negu žinomųjų. Tačiau paliekame tai spręsti politikams, o čia kalbėkime apie tai, kas aktualu kiekvienam dirbančiajam – jo pensijos kaupimas.
Šiandien daugiau nei milijonas dirbančiųjų pensiją jau kaupia antroje pensijų sistemos pakopoje, apie 24 tūkst. asmenų dalyvauja III pakopoje, o beveik 220 tūkst. senatvei taupo drausdamiesi investiciniu gyvybės draudimu. Kuriozu pavadinčiau tai, kad daugelis tautiečių, nors garsiai to ir nesakydami, dažnai nesąmoningai, kaupia savo senatvei – lėšas investuoja į nekilnojamąjį turtą (butas, sodas, sodyba, sklypas ir pan.), turi piniginių santaupų.
Nors vis dar viešai mėgstama padejuoti, kad gyvenimas yra sunkus, tačiau gyventojų indėliai bankuose byloja patys už save – 27 milijardai litų. O investiciniuose fonduose rasime dar keletą milijardų. Didžiausia tikslingai pensijai kaupiamų lėšų suma yra sukaupta II pensijų kaupimo pakopoje – apie 4 mlrd. Lt, o likusiose priemonėse (III pakopa ir investicinis gyvybės draudimas) šiuo metu sukaupta apie trečdalį šios sumos.
Taupant senatvei, žinoma, galima kliautis savomis santaupomis, tačiau tikslingiau kaupti tam tikslui skirtuose pensijų fonduose. Pensijų fondai skirti labai ilgo laikotarpio investavimui, net iki keliasdešimties metų. Jie geriau apsaugo santaupas nuo infliacijos. Pasitelkime alegoriją: sakoma, kad demokratija turi daug minusų, bet geresnio valstybės valdymo modelio niekas iki šiol nesukūrė. Tas pats galioja ir investavimui – joks geresnis būdas, nei investuoti pinigus savo ateičiai, neišrastas. Deja, lietuvių investavimo patirtis yra labai kukli, todėl dažnas bijo investuoti.
III pensijų pakopos idėja yra patraukli, nes kaupiant lėšas ateičiai kasmet galima susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Žinoma, į III pakopą reikia investuoti dalį savo lėšų. Kitas svarbus šios pakopos privalumas – maži valdymo mokesčiai. Natūraliai kyla klausimas, kodėl tuomet šioje pensijų kaupimo rūšyje yra tik apie 24 tūkst. dalyvių? Priežastys kelios: tai susiję su tautiečių baime investuoti ir finansinio raštingumo trūkumu.
Pažvelgus į investicinį gyvybės draudimą, kur investavimo sąlygos yra panašios, o mokesčiai gerokai didesni, pastebime žymiai didesnį dalyvių skaičių – apie 220 tūkst., o jų sukaupta bendra suma siekia 1,25 mlrd. litų. Priežastis, mano manymu, glūdi tame, kad draudimas platinamas per brokerius, kurie siūlo jį daug aktyviau ir intensyviau, nei siūloma tapti III pensijų pakopos dalyviu.
Štai ir susidėjo dėlionė. Galimybių kaupti savo pensijai yra. Reikia tik pradėti tai daryti tikslingai. Kur aš kaupiu savo pensijai? Kiek esu sukaupęs? Ką aš galiu padaryti, kad mano pensijos kaupimo rezultatas būtų kaip įmanoma geresnis? Jei dar nežinote atsakymų į visus šiuos klausimus, pats laikas susimąstyti. Ko trūksta, kad esama pensijų kaupimo sistema turėtų daugiau gerbėjų? Mano nuomone, tai – komunikacija ir švietimas. Abejingų šitai sistemai nebus tik tada, kai žmonės žinos ir supras, kad tai – jų pinigai.
Ar sutiksite su ketinimais apriboti Jūsų teises į šias santaupas teigiant, kad Jūs nieko nesuprantate apie pinigus, todėl sprendimus dėl šių pinigų už Jus priims kiti?
Sukauptos II pakopos pensijų santaupos yra paveldimos ir jų suma sparčiai auga (vidutinis vienos pensijos kaupimo sąskaitos dydis – per 4000 Lt). Praėjus dar keletui metų daugelyje tokių sąskaitų jau bus penkiaženklės sumos. Ar žinodami, kad Jūsų pensijų kaupimo sąskaitoje yra 20 ar 30 tūkst. litų numosite ranka, kai juos kas nors norės pasisavinti? Ar sutiksite su ketinimais apriboti Jūsų teises į šias santaupas teigiant, kad Jūs nieko nesuprantate apie pinigus, todėl sprendimus dėl šių pinigų už Jus priims kiti?
Kitas kertinis dalykas yra sistemos patikimumas. Jei tikėsime, kad mūsų pastangos sukaupti pensijai po keliasdešimties metų bus sėkmingos, greičiausiai sąmoningai tą darysime. Tačiau, jei mūsų tikėjimas bus kartas nuo karto griaunamas pakeičiant pensijų kaupimo principus, duodant ar atimant, tada tapsime abejingais ir savo nuomonės neturinčiais piliečiais. Tokie iš tikrųjų nieko gyvenime nesupranta ir geriausiai jaučiasi, kai jais pasirūpina kiti. Tik ar tie kiti norės mums mokėti didesnę pensiją?
____________________
Darius Kuzmickas yra „Danske“ banko Investavimo ir taupymo paslaugų departamento direktorius
