Retas augalas Lietuvos laukuose.
Galėčiau lažintis, kad dauguma tautiečių nepasakytų, kada pastarąjį kartą matė žydinčius linus. Nėra ko stebėtis – pluoštiniai linai veikiau pretenduoja patekti į mūsų šalies Raudonąją knygą nei vėl subanguoti laukuose. Nors ši kultūra išnyko, linininkystės tradicijas tebetęsia tekstilės pramonė.
Pora Japonijos verslininkų stabteli prie vienos iš Lietuvos įmonių stendų bene didžiausioje namų tekstilės parodoje „Heimtextil“, kasmet vykstančioje Frankfurte. Jų dėmesį patraukia tradiciniais baltų raštais išmarginta lininė staltiesė su kuklia etikete „Made in Lithuania“. Nepaleisdami gaminio iš rankų japonai pradeda kalbą ne nuo technologinių galimybių, gamybos apimčių ar dizaino subtilybių, o visai netikėtu klausimu: „Ar Lietuvoje auginami linai?“
Lietuviai patvirtinančiai linksi ir nė žodžiu neužsimena, kad mūsų šalyje linų pasėlių beveik nebeliko – pastaraisiais metais ši kultūra auginama tik sėmenų aliejui spausti. „Šventas melas“, – prasitaria Vidas Vaitkus, tekstilės įmonės „Lincasa“ vadovas, kuris klausimą apie mūsų šalyje auginamus linus nuolatos girdi ir iš esamų, ir iš potencialių užsakovų.
Pedantiškieji japonai, išgirdę tikslius statistikos skaičius, Lietuvos nebevadintų lino šalimi, nors mes patys vis dar linkę girtis ilgaamžėmis šios pramonės tradicijomis. Kelis kartus sumažėjus tiesioginėms išmokoms už linus, ūkininkai lengva ranka šią įnoringą kultūrą pakeitė kur kas pelningesniais kviečiais, rapsais ar cukriniais runkeliais. Mokslininkai dar mėgino priminti, kad per dešimtmetį po Didžiosios depresijos, iki 1939-ųjų, Lietuva sugebėjo linų pluošto eksportą padidinti apie 1,5 karto, o daugiausia jų auginta 1940-aisiais – beveik 100 tūkst. ha. Sovietmečiu šie plotai sumažėjo iki 30–35 tūkst. ha, o per pastarąjį dešimtmetį visai išnyko.
Lininiais gaminiais garsėjančios „Klasikinės tekstilės“ bendraturčio Rimanto Baumilo giminėje ne viena karta augino linus. Tą tradiciją pabandė tęsti ir Rimanto šeima. Tam prieš 18 metų verslininkas su bendraminčiais net nuomojo žemę ir linais užsėjo apie 50 ha. Porą metų trukęs eksperimentas pridarė nuostolių ir leido įsitikinti, kad linams auginti reikia ne tik žinių, patirties, bet ir didelių pajėgų bei finansinių išteklių.
Nepakaks atrinkti klimatui tinkamos sėklos ir ja užsėti mineralų gausios žemės. Reikės ir dangaus malonės. Šalnos gegužę ar lietinga vasara gali sunaikinti beveik visą derlių. Šiandien R. Baumilas nelinkęs kaltinti lengvesnio pelno ieškančių ūkininkų, kurie nebeturi nei sentimentų, nei technikos istorinei kultūrai auginti: „Kokie dar sentimentai linams, kai auginti kviečius, rapsus ar cukrinius runkelius kelis kartus pelningiau. Sentimentų yra kažkiek likę Šiaurės Prancūzijoje, kur iš kartos į kartą perduodamos linų auginimo tradicijos.“
Nėra išmokų, nėra ir derliaus
Sugrąžinti linų į Lietuvos laukus nesugebėjo net ir neslūgstanti ekologijos mada ir vėl populiarėjantys lininiai drabužiai ir kiti gaminiai. Šie, net ir pažymėti „Made in Lithuania“ prekės ženklais, siuvami iš Lietuvoje išaustų audinių, nors didžioji dalis verpalų atvežama iš Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Baltarusijos. Dar visai neseniai Lietuvoje buvo keli dideli linų perdirbimo fabrikai, tačiau pamažu sunyko ir antroji linų pramonės grandis – pluošto gamyba. Šiandien linus šukuoja vos viena įmonė. Beveik nebeliko ir verpalų gamybos.
Biržų bendrovė „Siūlas“ atsiveža žaliavos iš Belgijos, Prancūzijos, Ukrainos ir vis dar gamina įvairaus storio lininius verpalus. Tuo užsiima ir „Lietlinen“. Tačiau kolegos iš Panevėžio „Lino“ šios veiklos atsisakė prieš trejus metus, nes importuoti verpalus tiesiog pigiau nei juos gaminti.
Lino populiarumą smukdo ir iš sovietmečio laikų gajūs stereotipai, jog šis audinys šiurkštus, sunkiai lyginamas ir sunkiai skalbiamas.
R. Baumilas įsitikinęs, kad teoriškai linų pramonė galėtų susigrąžinti trūkstamas istorinio paveikslo dalis. „Lietuvoje tekstilės pramonė yra stipri. Pirminį perdirbimą dar būtų galima atgaivinti per 2–3 metus. Tačiau kaip linus sugrąžinti į žemės ūkį? Jeigu ūkininkui neapsimoka, jis šios kultūros ir neaugins“, – skėsteli rankomis verslininkas.
Vis dėlto net ir palankios orų sąlygos negarantuotų, kad Lietuvos panoramoje vėl atsirastų mėlyna spalva.
Pagrindinės priežastys – finansinės. Tiesioginės išmokos, kurios iki narystės ES siekė 1–1,5 tūkst. litų už ha, nuo 2004-ųjų sumenko tris kartus. Valdininkų užuominos, kad nuo 2013 m. finansinė parama linų augintojams gali didėti, tekstilininkų neguodžia. Kaip ir specialios programos, kuriomis bergždžiai siekta paskatinti žemdirbius grįžti prie linų. Vargu ar tarp ūkininkų atsiras patriotų, kurie vėl augintų nacionalinę kultūrą, juolab kad pakilusios javų supirkimo kainos garantuoja daugiau pajamų. Dar viena problema – derliaus kokybė, kuri Lietuvoje niekada neprilygo Vakarų Europos šalims. Beje, čia linų pasėlių taip pat mažėja. Į žaliavą auginančias šalis, daugiausia Azijos, išsikėlė ir perdirbimo pramonės įmonės, ieškančios ir pigesnio lino, ir pigesnės darbo jėgos.
Taigi mūsų tekstilininkai linkę pateisinti šventą melą ir toliau kurti Lietuvos, kaip lino šalies, įvaizdį.
„Jeigu Lietuvoje nėra geležies rūdos, tai nereiškia, kad mūsų valstybėje negali būti metalo pramonės. Jeigu nepavyksta išauginti linų, tai gal ir nereikia verstis per galvą“, – svarstė „Klasikinės tekstilės“ vadovas R. Baumilas.
Konkuruoti su augintojais iš Prancūzijos ar Belgijos, kur linai sėjami kovo pradžioje, o liepos mėnesį jau galima rauti derlių, itin sudėtinga. Tiesa, kaimynų baltarusių pavyzdys liudija, kad neblogas linų derlius gali užaugti visai mūsų pašonėje. Taigi kai nėra noro, nėra pastangų, nėra ir rezultato.
„Lincasos“ generalinis direktorius V. Vaitkus skaičiuoja, kad Lietuvoje turėtų apsimokėti didinti linų pasėlius. Šiuo metu lininiai verpalai yra maždaug du kartus brangesni nei medvilnės – apie 20–25 litai už kilogramą. Be to, lino žaliava, taip pat ir gaminiai, nuolatos brangsta. Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, taip pat Japonijoje, lininiai drabužiai, patalynė ir kita produkcija itin vertinama, nepaisant gana didelių kainų.
Pastarųjų šuolį šiek tiek pristabdo kiniškas linas, tačiau šis įtinka ne visiems Vakarų europiečiams. „Vien tik palietęs kinišką liną gali jausti skirtumą. Lietuviškas audinys yra stangresnis, o kiniškas – skystesnis. Tačiau yra Kinijos įmonių, kurios importuoja europietišką pluoštą ir gamina itin kokybiškus gaminius“, – pripažino V. Vaitkus.
Linas paslėptas spintose
„Plungės tekstilės“ vadybininkas Ričardas Vitkus įsitikinęs, kad nereikia apgaudinėti nei savęs, nei užsieniečių – Lietuva turėtų vadintis tik lino gamintojų šalimi.
Lietuva negalėtų vadintis lino šalimi ir pagal vartotojų poreikius. Tekstilės įmonės apie 80–99 proc. savo produkcijos parduoda užsienyje. Net ir ta nedidelė dalis produkcijos, nuperkama Lietuvoje, kaip pastebi R. Vitkus, neretai išsiunčiama į užsienį kaip dovanos.
Iš mūsų namų linas dar nėra išvarytas – mamų ir močiučių spintose tebėra apstu lininių staltiesių iš tų laikų, kai jos buvo deficitas. Tačiau kasdien svetainėje ir virtuvėje liną keičia paprastesni gaminiai.
Gamintojai tikina jau susitaikę, kad Lietuvoje lino vietą užėmė medvilnė ir sintetiniai pluoštai. Namų apyvokos rinkoje medvilniniai gaminiai užima daugiau kaip 90 proc., o lininiai – apie 2 proc. Tiesa, lietuviai vėl prisiminė liną ir įvertino jo išskirtines savybes plūstelėjus ekomados bangai.
„Mūsų tautiečiai jaučia nostalgiją linui, tačiau lininiai gaminiai priskiriami prabangos prekėms dėl nemažos kainos, – kalbėjo Jonavos įmonės „A grupė“ vadybininkas užsienio rinkai Mindaugas Vizbaras. – Linas – ir mados reikalas. Jo populiarumas banguoja: tai padidėja, tai nuslūgsta. Tačiau linas Lietuvoje niekada nebuvo visiškai praradęs savo pirkėjo.“
Tekstilininkai įsitikinę, kad lino populiarumą smukdo ir iš sovietmečio laikų gajūs stereotipai, jog šis audinys šiurkštus, sunkiai lyginamas ir skalbiamas. Tokia nuomonė gyva dar nuo tų laikų, kai nebuvo technologijų, leidžiančių apdirbti ir suminkštinti lininį audinį. Tačiau jau daugiau kaip 15 metų liną lietuviai sugeba paversti švelniu lyg šilkas. Esą tie, kas pabandė lininę patalynę ir įvertino jos teikiamą komfortą, dėvėjimo savybes, lieka ištikimi linui, o ne medvilnei. Jeigu, žinoma, leidžia piniginė, nes lininės patalynės komplektas kainuoja maždaug 1,5–2 kartus brangiau nei tokie pat gaminiai iš medvilnės.
Ir užuolaidos, ir pledai
Lietuviškus lininius gaminius, nors ir išaustus ne iš vietinės žaliavos, perka visas pasaulis: nuo pradėjusios taupyti Europos iki Jungtinių Valstijų ir Japonijos. Dėl to nuopelnai tenka mūsų šalies tekstilės įmonėms, kurios garsėja kokybišku apdirbimu ir apdaila, nors ir neišsiskiria įmantriu dizainu.
„Lietuva vis dar gali vadintis lino šalimi, tačiau tik dėl sukaupto potencialo. Mes mokame apdirbti liną ir pagaminti inovatyvų produktą. Mūsų stiprybė – produkto apdirbimo kokybė“, – dėstė „A grupės“, gaminančios ir lininius gaminius pirčiai, vadybininkas M. Vizbaras.
Tiesa, kai kurios mūsų įmonės jau pajuto ir Vakarų Europą apimantį taupymo vajų – užsakymų šia kryptimi šiek tiek sumažėjo. Tačiau džiaugiamasi, kad lietuvišką produkciją graibsto skandinavai ir japonai, kurie itin vertina inovatyvius lietuviškus gaminius.
„Plungės tekstilė“ iš lino gamina netgi užuolaidoms skirtą audinį, kurį pirmieji įvertino švedai. Skandinavai, apskritai neturintys tradicijų aklinai atsitverti nuo kaimynų ir kitų smalsių akių, linines užuolaidas naudoja ir dieną, ir naktį. Nebe pirmus metus itin populiarūs lininiai pledai, kurie Šiaurės Europos gyventojams praverčia vėsesniais vasaros vakarais.
„Klasikinė tekstilė“, gaminius eksportuojanti į daugiau kaip 20 pasaulio šalių, daug metų dirba su linu ir patyrė, ką reiškia įtikti pirkėjų skoniui.
„Linas taip pat turi paklūsti tam tikroms madų tendencijoms. Vienais metais užsakovai pageidauja lygaus lino, kitais – glamžyto, vienais – kieto, o kitais – minkštesnio lininio audinio. Tenka gaminti ir drėgmę sugeriančius rankšluosčius, ir vandenį atstumiančias staltieses, – dėstė R. Baumilas ir šypteli. – Kažkada visi bijojo glamžyto lino, o dabar – jis aukščiausiuose mados sluoksniuose.“
Kai kurie gamintojai nuogąstauja, kad linas gali ir nebegrįžti į kasdienį lietuvio gyvenimą. Juolab kad mūsų tautiečiams kur kas paprasčiau ant pietų stalo patiesti kiniškas bambukines servetėles.
„Žaliava brangsta, gamybos sąnaudos nemažėja, tad lininiai gaminiai tikrai nepigs, – lenkia pirštus „Plungės tekstilės“ direktorius Arvydas Lapinskas. – Linas ir kiti natūralūs pluoštai liks, tačiau jie bus priskiriami prabangos prekėms, kurias lietuviai vargu ar įpirks.“
„Lincasos“ vadovas V. Vaitkus tiki, kad jeigu lietuviai turėtų litą kitą, tikrai nepirktų pigių plastikinių padėkliukų po lėkštėmis, o pasektų italų ar vokiečių pavyzdžiu, kur ir svetainėje, ir virtuvėje, ir vonioje karaliauja lininiai gaminiai, kurių dalis – „Made in Lithuania“.
