Šie aukso ir sidabro žvėreliai „hipnotizuoja“ ne vieną kino kūrėją.
Kinas, kinas ir dar kartą kinas. Ši frazė itin tinkama dabar, kai festivaliai, apdovanojimai, kino dienos veja vieni kitus. Nors šiuo metu kinomanų dėmesys krypsta į Holivudą ir „Oskarų“ laureatus, tačiau Senajame žemyne vis dar kalbama apie vieną svarbiausių Europos kino festivalių – Berlinalę. Iš Vokietijos sostinės grįžusi Kauno kino festivalio direktorė Ilona Jurkonytė IQ dalinosi įspūdžiais apie politines nuotaikas festivalio ekranuose bei užkulisiuose ir komentavo, kaip Europos kontekste pasirodė lietuviškas kinas.
„Didieji kino festivaliai mėgsta pasirinkti kankinį“, – savo pasakojimą apie Berlinalę pradeda I. Jurkonytė. – „Ar tai būtų įkalintas Irano kino režisierius ar tai būtų Kinijos režimą kritikuojantis šiuolaikinis menininkas, ar tai būtų bet kuriame pasaulio kampelyje diskriminuojama mažuma. Kankinystė, upės aukų kraujo kaip neatskiriama tiek komercinės, tiek arthauzinės kino kultūros dalis, nudažo ekranus“.
Šiemet Berlinalės žiuri pagrindiniu „Auksinio lokio“ prizu apdovanotas filmas „Cezaris turi mirti“. Jo kūrėjai broliai Paolo ir Vittorio Taviani, pasak I. Jurkonytės, įtaigiai sukonstravo daugiamatę tikrovę, tik „3D“ efektas atsispindėjo ne ekrane, o pačioje filmo struktūroje. „Kuomet italų televizijos atstovai iškart po seanso filmuodami reportažą manęs paklausė, ką aš mananti apie filmą ir ar jis turi šansų gauti apdovanojimą, atsakinėjau entuziastingai ir linkėjau kūrėjams kuo geriausios kloties varžybose dėl lokių, nors giliai širdyje dvejojau, kad šis filmas gali būti apdovanotas pagrindiniu apdovanojimu“, – prisipažįsta pašnekovė ir priduria, kad dar tuomet konkursinės programos seansai buvo nė neįpusėję.
Režisierių Vittorio (dešinėje) ir Paolo Taviani rankose žiba 62-osios Berlinalės „Auksinis lokys“.
Filmas pasakoja apie spektaklio pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę „Julijus Cezaris“ statymą. Vis dėlto neretai užsimirštama, kad tai dokumentinis filmas. Viena esminių šio filmo vertybių – dokumentinio kino žanrinių ribų praplėtimas ir provokavimas šia tema. Pagrindiniai veikėjai yra nusikaltėliai, nuteisti kalėti už sunkius nusikaltimus, kai kurie ir iki gyvos galvos. Kalėjime statomas spektaklis nutrina ribas tarp istorinių personažų, teatro scenos ir Romos ypatingos priežiūros kalėjimo „Rebibbia“ kalinių asmeninių likimų.
„Sidabriniu lokiu“ šiemet apdovanotas vengrų režisieriaus Bence‘o Fliegaufo filmas „Tik vėjas“. Tai vientisas, kūrinys nufilmuotas su neprofesionaliais aktoriais. Režisieriui, I. Jurkonytės manymu, išties pavyko užmegzti ypatingą santykį su aktoriais, o pastariesiems – susieti egzistencijos stygas virpinantį ryšį su tikrove anapus ekrano. „Tik vėjas“ – tikrais įvykiais grįsta istorija apie vieno Vengrijos romų kaimo tragediją, kuomet iš pasalų, medžiokliniais šautuvais naktimis buvo pradėti šaudyti šio kaimo gyventojai.
„Romų bendruomenės narė aktorė Katalin Toldi spaudos konferencijoje priminė, kad tyrimas dėl šių žudynių, per mažiau nei metus nusinešusių aštuonias gyvybes, dar nebaigtas. Sudėtinga Vengrijos politinė bei kino finansavimo padėtis nesutrukdė šiam jaudinančiam kūriniui patekti į Berlyno kino festivalio konkursinę programą bei laimėti svarų apdovanojimą, kuris tikrai padės šiam jaunam režisieriui ateityje“, – komentavo pašnekovė. Juolab turint omenyje jog filmas Vengrijoje vertinamas nevienareikšmiškai. I. Jurkonytė prisiminė, kai filmo prodiuserė Mónika Mécs minėjo, jog filmą palaiko įvairios valstybinės institucijos, tačiau po seanso Berlinalėje, tarp žurnalistų sklido kalbos, kad Vengrijos Viešosios administracijos ir teisingumo ministerija bei Socialinės integracijos sekretoriatas išplatino specialų pranešimą, kuriame apgailestaujama dėl įvykių, sukrėtusių romų bendruomenę bei aiškinama, kokių priemonių yra imtasi, siekiant užkirsti kelią tolimesniems nusikalstamiems veiksmams. Režisierius B. Fliegaufas, šiam filmui negavęs finansavimo iš Vengrijos kino fondo, kaip teigiama, dėl to, kad tuo metu buvo reformuojama kino paramos sistema, užčiuopė gyvą Vengrijos visuomenės nervą. „Iš Berlyno parsivežtas Sidabrinis lokys jam padės šiuo metu politiškai audringoje tėvynėje“, – mano I. Jurkonytė.
„Sidabrinio lokio“ laureato, vengrų režisieriaus B. Fliegaufo šypsena.
Geriausiu režisieriumi šiemet pripažintas vokiečių kūrėjas Christianas Petzoldas už filmą „Barbara“, kuriame I. Jurkonytę sužavėjo aktorės Ninos Hoss vaidyba bei režisieriaus meistriškumas. Filmas pasakoja apie 1980-siais Rytų Vokietijos (GDR) gydytojos Barbaros (Nina Hoss) asmeninį apsisprendimą įtampos tarp dviejų režimų kontekste.
Lietuvai šių metų Berlinalės kino programoje atstovavo Deimanto Narkevičiaus filmas „Draudžiami jausmai“, įtrauktas į „Forum Expanded“ programą, skirtą atidesniam žvilgsniui į kino ir kitų menų santykį. Pašnekovė prisimena, jog filmo peržiūrą lydėjo ilgiau nei valandą trukusi diskusija, kurią kurstė gana skirtingos probleminės įtampos. Diskusija auditorijai leido išgirsti menininko viziją, įsitikinti filme naudojamų ženklų atpažįstamumu, įsigilinti į kūrinio struktūrą, kuri šio kūrinio supratimui yra itin svarbi.
„Buvo įdomu stebėti dėl filmo kylančias aistras, salė, tarsi, pasidalino į keletą grupių, skirtingus pasisakymus lydėjo palaikytojų aplodismentai, kuriuos moderavo net du moderatoriai. Sąmoningai ugnį kurstė pradedantis režisierius Romas Zabarauskas. D. Narkevičiui teko atremti kaltinimus, esą, sukūręs tokį filmą, kurį iš dalies finansavo „ArtAids“ fondas, o režisierius nepakankamai viešai ir nepakankamai tiesiogiai atstovauja Lietuvoje netoleruojamas homoseksualines mažumas bei nepakankamai kovoja prieš AIDS“,– užvirusią diskusiją atkuria I. Jurkonytė. Pasak jos, D. Narkevičiaus atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad filmu nebuvo siekiama jokio agitavimo, kadangi jam bet kokios politinio aktyvizmo apraiškos mene atrodo atgrasios. D. Narkevičiaus įsitikinimu, meno tikslai esą visai kitokie nei politinių ar socialinių judėjimų. „ArtAids“ fondas filmą užsakė ir rėmė ne dėl jo filmų meninės kalbos savitumo.
D. Narkevičiaus filmo „Draudžiami jausmai“ peržiūrą Berlinalėje palydėjo ilga diskusija.
Berlyne įvyko ir dokumentinio filmo ,,15 Young by Young” (,,15 jaunų apie jaunus”) specialusis tik kino industrijai skirtas seansas. Šis dokumentinis filmas vienija penkiolikos jaunų režisierų iš buvusių Sovietų Sajungos respublikų penkiolikos minučių trukmės dokumentinius filmus. Pagrindinis visų filmų herojus – jaunas žmogus, gimęs kartu su Nepriklausomybės atgavimu. Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui skirtą trumpametražį filmą ,,Specialistė” projekte pristatė ir režisierė iš Lietuvos – Giedrė Beinoriūtė.
Svarbios žinios iš Berlyno kino mugės – dar nebaigtas Kristinos Buožytės filmas „Aurora“, atstovaujamas pardavimų kompanijos „Reel Suspects“, buvo iš anksto parduotas Pietų Korėjos platintojui „Green Narae Media“. „Tai išties daug žadanti filmo gyvavimo pradžia“, – džiaugėsi I. Jurkonytė.
Taip pat pašnekovė pranešė, jog Uljana Kim, kurios vadovaujama ,,Uljana Kim studija“ šiuo metu prodiusuoja naujausius nacionalinės premijos laureatų Audriaus Stonio (dokumentinis filmas ,,Po Ąžuolo šaknimis“) ir Arūno Matelio (vaidybiniai filmai ,,Odisėja R. ir J.“ ir „Antigravitacija“) bei Kristijono Vildžiūno (vaidybinis filmas ,,Trys draugai ir kiti“) filmus, pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje gavo MEDIA programos ,,Slate funding“ 105 tukst. eurų paramą parengiamiesiems minėtųjų režisierių filmų darbams ir projektų vystymui. Berlyno kino festivalio metu režisieriai A. Stonys ir A. Matelis pristatė savo projektus potencialiems koprodiuseriams.
