Sena svajonė
Kaimo gyventojų tvartuose karves ir kiaules keičia stručiai.
Panevėžio rajone pirmasis naujos verslo rūšies ėmęsis Gintaras Vainauskas iš
Miežiškių seniūnijos, Nainiškių kaimo, nepabūgo nei sunkmečio, nei skeptikų
įspėjimų, kad iš stručių gali nebūti jokios naudos.
Jis turi keturiolika stručių, iš jų penki jau suaugę, o devyni dar
mažiukai.
Penkiasdešimtmetis vyras daug metų svajojo auginti šiuos
paukščius, kol atsirado galimybė juos įsigyti. Septyneriais metais jaunesnė jo
žmona Virginija ir trys suaugę vaikai – dukra ir du sūnus – nė nemėgino
atkalbinėti.
Tiesa, Vainauskų tvarte kol kas dar kriuksi kiaulės su mažais
paršiukais, jie planuoja vėl įsigyti karvę. Mat stručiai pelno duos tik po
kelerių metų.
Sutuoktiniai pasvarsto: jei matys, kad iš šių Afrikos paukščių
galima neblogai pragyventi, galbūt augins tik juos. Apskritai jie sau labai
nekvaršina galvos, ar apsimokės laikyti egzotiškus paukščius.
Dar tik kuriantys savo stručių ūkį Vainauskai jau pajuto, kad
maždaug prieš dešimt metų Lietuvoje pradėti auginti paukščiai kelia vis didesnį
gyventojų susidomėjimą.
„Mūsų jau klausinėja, ar neturime parduoti stručiukų,
kiaušinių. Atsakome, kad kol kas galime tik pasiūlyti pasigrožėti“, – juokėsi
G.Vainauskas.
Per metus virto milžinais
Pirmuosius septynis stručius Vainauskai nusipirko prieš metus.
Už juos mokėjo po 500 litų. Tačiau iš jų liko tik penki.
Vienas nusilaužė koją, kitas sunegalavo ir šeimininkai jį
papjovė. Kiti per metus virto dideliais, gražiais paukščiais.
Vainauskai jų nesvėrė, tačiau mano, kad kiekvienas jau
prilygsta geram vyrui – sveria apie 100 kilogramų, o ūgiu nenusileidžia
dvimetriniams krepšininkams. Stručiai veikiausiai dar pastambės ir išsitemps.
Mat subrendę šie paukščiai paprastai sveria iki 150 kilogramų,
o jų ūgis gali siekti 2 metrus 70 centimetrų. Juolab kad Vainauskai savo
augintinius lepina – lesina iki soties.
Stručiai minta kombinuotaisiais pašarais, grūdais, žole, mėgsta
morkas, kopūstus.
Nainiškiečiai pavasarį įsitikino, kad šie paukščiai ne veltui
vadinami puikiais sprinteriais. Jie iš namų kieme esančio aptvaro stručius
mėgino pervaryti į netoliese esančią fermą. Iš pradžių paukščiai vorele sekė
paskui šeimininką, tačiau staiga kažko pasibaidė ir pasileido bėgti į visas
puses.
G.Vainauskas su žmona ir į pagalbą atskubėjusiais kaimynais
vaikėsi stručius, kol patys nupuolė nuo kojų. Keturis sugavo, sutupdė į
specialiai atsivarytą autobusiuką ir nuvežė į fermą.
Penktasis pradingėlis atsirado tik kitą dieną. G.Vainauskas,
išsiprašęs iš darbo degalinėje, rado savo paukštį už kelių kilometrų nuo namų
ramiai tarsi gandrą vaikštinėjantį po laukus ir skabantį žolę.
„Gerai, kad šis ir kiti pabėgėliai mane prisileido artyn. Jeigu
skuostų kur akys mato, niekaip nepagautum. Stručiai gali bėgti iki 50 kilometrų
per valandą greičiu“, – „Sekundei“ pasakojo G.Vainauskas.
Galvos į smėlį nekiša
Stručiai nepaprastai smalsūs paukščiai. Vos tik pamatę prie
aptvaro artėjant žmones, penki dideli sparnuočiai vienas per kitą pasileidžia
tvoros link, tiesia kaklus, žiūri didelėmis akimis, kraipo galvas.
Tiesa, šeimininkų šunų, kurių šie turi bent kelis – savų ir
priglaustų, stručiai nemėgsta. Šnypšdami ir plasnodami juos veja tolyn. Sunerimę
stručiai sukasi aplink ir kilnoja sparnus. Iš šalies atrodo, kad jie šoka.
G.Vainauskas drąsiai eina į savo sparnuočių milžinų aptvarą.
Vyras tikina, kad saviems šie paukščiai draugiški.
Tiesa, jis girdėjo, kad įsiutę stručiai būna labai pavojingi,
gali suspardyti.
Patyrę stručių augintojai naujokus įspėja, kad neverta bėgti
nuo supykusio stručio, nes nepabėgsi. Tokiu atveju reikia stengtis užeiti
paukščiui už nugaros.
„Tikiuosi, kad man nuo savo augintinių neteks gelbėtis“, –
juokėsi G.Vainauskas.
Netrukus vyras atskirs stručius. Vieną patiną apgyvendins su
viena patele, o kitam teks dvi. Mat gyvendami drauge subrendę patinai gali imti
kovoti tarpusavyje.
Ūkininkas teigia: posakis, kad kiša galvą į smėlį kaip
stručiai, nėra teisingas. Jis nematė, kad stručiai taip elgtųsi. Kai jie
išsigąsta, atsigula ant žemės ir ištempia kaklus.
Kiaušinių sulauks negreitai
Vainauskai dar negreitai galės skanauti savo stručių kiaušinių.
Šie paukščiai kiaušinius pradeda dėti tik sulaukę ketverių penkerių metų. Vienas
stručio kiaušinis sveria nuo 1 iki 1,5 kilogramo. Vainauskai įsitikino, koks
kietas kiaušinio lukštas. Mažus stručiukus jie lesino stručio kiaušinio lukštu,
jį teko trupinti plaktuku.
V.Vainauskienė svarstė, kad prekiauti stručio kiaušiniais,
jeigu jie kainuotų tiek, kiek prieš metus ar dvejus – po 60 –70 litų,
apsimokėtų. Viena patelė nuo pavasario iki rudens padeda iki 80 kiaušinių.
Pjauti stručiai tinkami nuo 14 mėnesių. Jei sveria apie 100
kilogramų, tinkamos mėsos būna apie 30 kilogramų. Stručio filė kilogramas
kainuoja apie 70 litų, kotletinės mėsos – apie 40–50 litų.
Vainauskai ragavo strutienos. Pasak jų, stručio mėsa liesa,
švelni, tamsiai raudonos spalvos, neturi kremzlių, sausgyslių.
„Ji nepanaši į paukštieną, labiau primena jautieną“, – pasakojo
V.Vainauskienė.
Ūkininkai nesirengia skanauti savo paukščių mėsos, nes planuoja
stručius dauginti.
Maži reiklūs, dideli – ne
Prieš porą mėnesių Vainauskai nusipirko dešimt stručiukų.
Sutuoktiniai juokauja, kad per krizę tai gera investicija. Juolab kad
stručiukai, palyginti su praėjusiais metais, atpigę – kainavo tik po 300
litų.
Maži paukščiai lepūs, reikalauja daug priežiūros. G.Vainauskas
net vasarą juos nakčiai suvarydavo į patalpą, šildomą lempomis. Judrūs
sparnuočiai nenustygsta vietoje, laksto kaip pašėlę. Plonos kojos ne visada
atlaiko paukščio svorį ir lūžta. Taip atsitiko ir vienam iš šiemet Vainauskų
nusipirktų stručiukų.
Ūkininkų teigimu, maži stručiai tikri besočiai, sulesa gerokai
daugiau už suaugusiuosius. Ūkininkai guodžiasi tuo, kad stručiai greitai
auga.
„Kai prieš du mėnesius atsivežėm poros savaičių stručiukus, jie
buvo didumo kaip ežiukai, o dabar kalakukus gerokai praaugo“, – rodydama į po
aptvarą zujančius paukščius kalbėjo V.Vainauskienė.
Dideli stručiai ir sulesa mažiau, ir nebijo žvarbesnio oro.
Pasak G.Vainausko, jie puikiai prisitaiko prie darganotų orų,
lietuviškų žiemų. Tik reikia pasirūpinti, kad aptvare nesusidarytų ledo. Mat
stručiai gali paslysti ir susižaloti kojas.
Mažuosius stručius G.Vainauskas aptvare prie namų laikys iki
kitų metų pavasario, kol šie užaugs. Tada juos perkels į fermą, kurioje žiemos
didieji stručiai.
Vyras juokiasi, kad važiuojantiems pro šalį žmonėms bus dar
didesnė atrakcija.
Jau dabar retas kuris, pamatęs penkis didžiulius sručius,
susilaiko nesustabdęs automobilio ir neišlipęs jų pasižiūrėti iš arčiau.
Tikėtina, kad tarp smalsuolių atsiras ir tokių, kurie sumanys patys auginti
stručius.
Pasak G.Vainausko, jei stručius nori auginti dėl grožio,
būtinai reikia pirkti porą. Po vieną šie paukščiai gali nugaišti iš
liūdesio.
Plačiau skaitykite 2009 m. rugsėjo 19 d. “Sekundėje”.
Inga SMALSKIENĖ
P.Luko nuotr. Draugystė. G.Vainauskas ramiai
jaučiasi šalia savo milžiniškų augintinių.
