Fotoaparato nebesinešioja.
Fotomenininkas Antanas Sutkus fotoaparato į rankas jau seniai nebeima – tvarko savo gausų archyvą ir rūpinasi jo pristatymu tarptautiniu mastu. Viena nuotrauka iš šio archyvo ką tik atkreipė sero Eltono Johno dėmesį. IQ apžvalgininkė Goda Šileikaitė su A. Sutkumi keliauja po įvairius jo karjeros etapus.
Tuo pat metu, kai įsigijote radiją, kuriuo galėjote klausytis „Amerikos balso“, ir dviratį, į rankas paėmėte ir fotoaparatą. Kokia buvo jūsų fotografinio kelio pradžia?
– Nieko jums negaliu parodyti iš to kūrybinio periodo. Mano pusbrolis tuomet atrado mano archyvus ir, supratęs, kad juostelės gerai dega, paleido raketomis į orą. Taip visas pirmųjų fotografijos dienų archyvas ir išlėkė į orą. Fotografavau vergišką darbininkų rankų darbą durpių įmonėje „Ežerėlis“. Durpes iškasdavo, jos gulėdavo šlapios, saulė jas padžiovindavo, o paskui moterys ir vaikai keliais eidami tas durpes apversdavo. Bandžiau ir aš tai daryti, bet man labai nesisekė, tai man tos moteriškės pasiūlė geriau dirbti savo darbą – sako, geriau padarysi mums nuotraukų, o mes tavo normą suvartysim. Taigi, pirmieji mano nuotraukų herojai buvo šitos darbininkės ir darbininkai. Paskui pradėjau ir klasės draugus šiek tiek fotografuoti.
Kaip jie reaguodavo?
– Normaliai, kiekvienas turi savo durnumą, tikriausiai galvodavo.
Dirbote savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Tarybinė moteris“. Kiek jūsų fotografijos stiliui įtakos turėjo žurnalistinis darbas?
– Tuomet žurnalistikoje buvo chruščiovinis atšilimo laikotarpis, laikraščiai ir žurnalai prašyte prašydavo duoti kokių nors fotografijų. Būdavo, sako, duok, Antanai, kokią fotografiją, papurto garbanas, suprask, kad būtų kažkokia įspūdinga labai. Tada aš pasiimu panelę, einame ant Tauro kalno, ji paleidžia plaukus, padarome tokią fotografiją ir įdedame į „literatūrmenio“ viršelį. Arba dėdavo į didelio formato laikraščius, sulig keturiomis skiltimis nuotraukas. Tuo laikotarpiu, žinoma, daug ko negalėjai parodyti – pavyzdžiui, kokio prasčiau apsirengusio. Taigi tai būtų buvęs tarybinės tikrovės juodinimas!
Kokį indėlį kaimo įvaizdis paliko tuometėje fotografijoje?
– Visų lietuvių fotografų kūryboje kaimo įvaizdis buvo labai svarbus, ir mūsų visai muškietininkų kartai (A. Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas – G. Š. past.) tai tapo priemone perteikti lietuviškumą. Mes, žinoma, stengėmės to nesakyti žodžiais, nuslėpti tai nuo saugumo. Lietuviškumo teigimą per fotografiją šiandien pastebi tik maskviečiai ar kiti užsieniečiai. Bet, tiesa, ir kaimo žmogus anuomet buvo kitoks.
Kuo jis buvo kitoks nei šiandien?
– Nesumaterialėjęs. Sako, gėrimą paveldėjome iš sovietmečio. Tačiau manau, kad gėrimą paveldėjome iš labai senų laikų. Juk ir caro laikais gėrė Lietuva, tik Motiejui Valančiui buvo lengva ją išblaivinti, nes tada visos šeimos buvo tikinčios. Dabar jau nėra tiek tikinčių šeimų. Pasitraukė, jau nebėra tokio žmogaus tipažo, tik R. Rakauskas dar sugeba jį „pagauti“ fotografuodamas savo „Atlaidų“ seriją.
Ryškus jūsų fotografijos motyvas yra vaikai. Ar juos fotografuodamas ko nors iš jų išmokote?
– Vaikai mažiausiai maskuojasi. Nors, sako, žiaurus kaip vaikas. Taip, vaikai yra žiaurūs, bet vaikai yra ir labai atviri. Vaikai ir seniai.
Labai įdomi jūsų 1992 metais sukurta baikerių serija, šmaikščiai nušviesta prancūziškos žiniasklaidos. Kaip jie pateko į jūsų akiratį?
– Prisimenu, Vingio parke fotografavau kažkokią šventę. Gerokai po pietų piktas ruošiuosi važiuoti namo, nes nieko gero nepadariau, visiškai neįdomu buvo. Ir vieną nutreškini kadrą, ir kitą – niekas nepagauta. Ir žiūriu, važiuoja tie baikeriai, man jie labai įspūdį padarė. Sakau, kur jūs važiuojat, nes aš nespėsiu su jumis, mano vairuotojas negali taip pažeidinėti taisyklių kaip jūs. (Jie, žinot, važiuoja per raudoną šviesą!) Jie man pasakė, kad važiuoja į Dainų slėnį, atpyliau ten ir aš, susipažinau su jais, fotografavau, kokius pusę metų su jais draugavau, būdavo, susitikdavom kažkur už miesto. Mane nustebino, kad jie jokio alkoholio nevartodavo, jų susitikimuose jo nebūdavo, visiškai, geriausiu atveju alus, kiek atsimenu. Bet tiek diskutuodavom apie gyvenimo prasmę, jie tikrai buvo idealistai.
A. Sutkus. „J. P. Sartras. Nida“, 1965.
Aš iki tol pažinojau vokiečių baikerius, tai – klausykit – tie banditai su tomis savo grandinėmis Berlyne, daužydami langus ir mašinas, kai suvažiuodavo iš visos Vokietijos, vos ne kulkosvaidžiais ginkluoti, siaubas! Nepalyginami dalykai, kaip mūsų baikeriai nuo jų skyrėsi! Paskui aš kartą kažkokius aparatus pamiršau, galvoju, nušvilpė jau, bet paskambina po pusės metų vienas tų baikerių, klausyk, sako, aš atidariau mašinos bagažinę, žiūriu, aparatai guli, tavo turbūt? Mano, sakau, jau buvau nurašęs juos. Sakau, radybų bus, tai nupirkau tada čekiško alaus keletą dėžių, sakau, sukvieskit visus.
Kaip pavykdavo rasti bendrą kalbą ir su kaimo žmogumi, ir su atsitiktiniu praeiviu gatvėje, ir su baikeriu, ir su vaiku? Kaip užmegzti kontaktą, kad po to išeitų tos natūraliai nuoširdžios nuotraukos?
– Nežinau. Čia tas pat, jei jūsų klaustų: o kaip jūs užmezgat ryšį su kavalieriais? Nusišypsot kažkam, jums nusišypso, arba randat, arba nerandat akių kontakto. Jeigu randat, jis gali plėtotis toliau – jūs įsišnekate.
Bet žinote, tas, kas būdavo anksčiau ir kas yra dabar – jau skiriasi. Vieno mano draugo sūnus Maskvoje galvą padėjo. Jis kavinėje fotografavo ir į kadrą pateko kažkokios mafijos vadas, tai atėjo į laboratoriją ir paėmę juostą užmušė. Todėl dabar fotografuoti gatvėse per sunku, keletą kartų bandžiau prieiti prie žmonių. Bandai paaiškinti, kodėl nori juos fotografuoti, kas esi, bet jie taip toli nuo kultūros, kad nežino nė vieno lietuvių fotografo pavardės. Anksčiau bent dešimties fotografų pavardes žinodavo, buvai tiesiog daugeliui žinomas, o dabar?
Būdamas vos 26-erių į prancūzų fotografijos istoriją įėjote nufotografavęs Vilniuje 1965 metais viešintį filosofą ir rašytoją Jeaną Paulą Sartrą. Garsusis prancūzas, susigriebęs, jog esate ne rašytojas, tuomet nustebęs rėžė, jog iš fotografų prisileidžia tik Henri Cartier-Bressoną. Ar galima atrasti kūrybinį ryšį, siejantį Antaną Sutkų, J. P. Sartrą ir H. Cartier-Bressoną?
A. Sutkus. „Mokyklos kieme prie Perkūno namų. Kaunas“, 1969.
– Turbūt su H. Cartier-Bressonu mažesnis ryšys, aš juo labai žavėjausi kaip autoriumi, bet kuo labiau gilinausi į prancūzų fotografiją, tuo labiau pradėjau žavėtis kitais – Robertu Doisneau, Willy Ronysiu, kurie ne mažiau nusipelnę, gal tik ne taip išpopuliarinti kaip H. Cartier-Bressonas. Man labai patiko J. P. Sartro kūryba, jau buvau skaitęs knygas prieš jam atvažiuojant į Lietuvą, mūsų karta tuo metu degė pažinimo alkiu. Važinėdavome į Peterburgą, į Maskvą – parodų, koncertų, į Minską – spektaklių, jeigu iš Italijos koks nors teatras būdavo atvažiavęs, žiūrėti. Be to, jau daug buvau skaitęs (gaudavome ištisai „samizdatų“) ir man reikėjo daug ką išsiaiškinti, J. P. Sartro nuomonės paklausti. Aš jam buvau, dovanokit, eilinis piemuo, o jis su manimi teikėsi visai rimtai diskutuoti tais klausimais. Mes nė kiek nekalbėjome apie politiką, aš neliesdavau tos temos ir jis neliesdavo – supratome vienas kitą.
Apie ką kalbėjotės?
– Apie literatūrą, apie gyvenimą, apie fotografiją. Jis paklausė, kiek talentų yra mūsų kartoje. Pasakiau, kad jeigu mane priskaičiuotume, net šeši! Tai jis labai nustebo, kad tiek daug. Bet ir Prancūzijoje maždaug tiek buvo toje kartoje, matyt, reikia sakyti, kad talentų derlius ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje, ir Amerikoje tada buvo geras.
Kada pastarąjį kartą rankose turėjote fotoaparatą?
– Galiu pasakyti, kokius paskutinius žmones fotografavau: savo kolegą Vytautą Martinkų, rašytoją Valentiną Sventicką ir tapytoją Šarūną Sauką. Tai paskutiniai mano fotografuoti žmonės, o paskui prasidėjo ta skaitmena… Visi klausinėja, kodėl mečiau fotografuoti. Kiekvienas priežasčių turi ieškoti savyje, turbūt aš šitos visuomenės nemyliu. Gal priežastis ta, kad mūsų jaunoje visuomenėje nėra susiformavęs nė vienas socialinis sluoksnis. Turime tik pseudoelitą, popsinę masinę kultūrą, užmirštas vertybes, bandymą artėti prie raudonųjų Europos ir Amerikos kilimų su šūkiu „Ir mes taip mokam!“ Jeigu aš šitoje visuomenėje sunkiai randu savo vietą, tai matyt, ir negaliu jos fotografuoti. Be to, prioritetu laikau savo archyvą – nebeturiu laiko ir fotografuoti, ir pinigus užsidirbti, ir parodas organizuoti. O ir užsienio muziejininkai bei galeristai vis aktyviau domisi mano archyvu, dar nerodytomis fotografijomis. Negaliu pamiršti, kad mano laiką riboja ir amžius – man 72, o ne 27.
