Į mūsų šalį ne per seniausiai atkeliavęs Rytų kultūros perlas – pilvo šokis užkariauja vis daugiau lietuvių simpatijų. Prieš porą dešimtmečių šį egzotišką judesių ir jausmų išraiškos meną galėjome regėti tik žydruosiuose ekranuose, dabar rytietiškos magijos išmokti gali bet kuri lietuvaitė.
Kilmė nežinoma
Manoma, kad vienam iš seniausių šokio stilių gali būti daugiau nei šeši tūkstančiai metų. Dar ilgai tyrinėtojai suks galvas, iš kur kilo šis moterišką pradą – moterį, motiną, vaisingumą ir religines deives garbinęs šokis. Vieni teigia, kad jo ištakos slypi Indijoje, iš kurios romų dėka išplito Arabijos pusiasalio link per dabartines Irano, Irako, Turkijos žemes iki Egipto, Maroko, Tuniso. Kiti tvirtina, kad jis kilo Senovės Egipte arba Graikijoje ir keliavo drauge su Aleksandro Makedoniečio kariais.
Vystantis civilizacijoms, šokio funkcija kito ir iš kulto virto į pramogą, keitėsi ne tik paskirtis, bet ir atlikimas. Europoje pilvo šokio debiutas įvyko 1889 m. Paryžiuje – būtent prancūzams galime būti dėkingi už šį pavadinimą („Danse du ventre“). Egzotiškasis reginys šiandien turi ne tik daugybę pavadinimų, bet ir yra jungiamas su daugeliu kitų stilių, todėl nuo tradiciško pilvo šokio yra ganėtinai nutolęs.
Šokis – kultūra
„Būti karaliene – tai judėti kaip deivė ir šokti visa savo siela“, – teigė viena iš pirmųjų į Lietuvą „parvežusių“ rytietiškus šokius Raminta Morkūnienė. „Sekundės“ kalbinta šio šokio mokytoja Panevėžyje tvirtino, kad dėl didžiulės naudos sveikatai net neabejojanti: rytietiški, klubus išjudinantys judesiai itin naudingi raumenims, sąnariams, stuburui, gimdai – išlavinamos visos kūno dalys, suaktyvėja kraujotaka, taigi kovojama su stresu, kompleksais, nepasitikėjimu.
„Šoku nuo pat vaikystės. O rytietiškais šokiais susidomėjau nuvykusi į Maskvą ir ten sutikusi labai gerą mokytoją. Ji sužavėjo savo šokio technika, energija. Dabar pati šoku ir kitus mokau jau treji metai.
Lietuvoje nėra daug šio stiliaus atlikėjų –
yra kelios „senosios“, jos kol kas užgožia „jaunąsias“, nors pastarosios tikrai
neatsilieka ar net yra daugiau pažengusios“, – kalbėjo pašnekovė.
Lotynų šokių, hiphopo, tango, kantri ir kitokių stilių šokių pamokas vedanti R.Morkūnienė patvirtino, kad rytietiškas judesys užkariavo jos sielą.
„Galiu jį šokti nuo ryto iki vakaro. Tai labai moteriškas, jausmingas, emocingas šokis, be to, muzikalus. Tai – kultūra. Pavyzdžiui, hiphopas taip pat yra kultūra, tačiau jau skiriasi žodžiai, daug keiksmažodžių“, – lygino šokius moteris.
Bendrauja širdimi
Šokėja teigė neturinti susidariusi idealios rytietiškų šokių atlikėjos portreto – jį šokti gali bet kuri moteris, ir nesvarbu nei amžius, nei išvaizda.
„Tame šokyje matau išgyvenimą. Gražus judesys – tai, kas patirta. Šokėjas turi suprasti, ką judesiai reiškia, ką jais nori publikai pasakyti. Turi vykti bendravimas“, – pasakojo R.Morkūnienė.
Pasak šokių mokytojos, taip kiekvienas sukuria savo šokį, stilių – net ir šokdamas tą patį, todėl technika yra pagrindas, ant kurio „lipdoma“ atlikimo maniera, visus patraukiantis žavesys.
„Pilvo šokį lengviau sekasi šokti mylėjusioms ar gimdžiusioms moterims: jaunesnės, neturinčios vaikų šokėjos daugiau šoka krūtine – širdimi, gimdžiusios – dubeniu, klubais. Jeigu šokėja nei mylėjusi, nei gimdžiusi, vargu ar šis šokis pavyksta“, – kalbėjo pašnekovė. Pasak R.Morkūnienės, yra ir neišgyventų šokių: „Ne vieną tokią ledinę atlikėją teko matyti – tai jau ne menas.“
Pašnekovės teigimu, pats atlikimas turi būti estetiškas, energingas, techniškai „švarus“ – nesvarbu, šokamas klasikinis, dūžių, turkų čigoniškas ar kito stiliaus rytietiškas šokis. Labai svarbu ir improvizacija.
„Galima šį šokį skirstyti ne tik pagal stilius, bet ir pagal tautybę – kiekvienos šalies moterys jį šoka savaip. Šiaurietės – santūresnės, judesiai vos matomi, o temperamentingos pietietės šokdamos tiesiog „išsidrasko“. Teko matyti įvairių šalių atlikėjų – Indijos, Japonijos, Vokietijos, Lenkijos, Egipto, Turkijos. Galbūt labiausiai patiko rusės – jos ir jausmingos, ir plastiškos, ir techniškos“, – sakė šokių mokytoja.
Reikia priprasti
Šokėja nepabijojo rytietiško šokio atlikėjų europiečių palyginti ir su Rytų šalių šokėjomis. Jau ateidamos į pasaulį jos atsineša šį meną.
„Dauguma musulmoniškų šalių moterų pilvo šokio pradeda mokytis vos išmokusios vaikščioti. Tai yra jų kraujyje. Rytietėms nereikia pasakoti, kaip turi judėti rankos, kur jas reikia dėti, kokia turi būti akių ir veido kalba. Jų šokiai ypač jausmingi – tarsi atskiri spektakliai“, – teigė R.Morkūnienė. Iš protėvių šį meną atsinešusios šokėjos labai skiriasi nuo kitų atlikėjų. „Turkės, egiptietės, arabės šoka širdimi, skleidžia labai šiltą atmosferą. O europietės šilumos trūkumą kompensuoja technika“, – tvirtino pašnekovė.
Anot šokių mokytojos, mūsų šalyje pilvo šokis nėra naujiena ir vis labiau populiarėja, tačiau į frazę „esu pilvo šokėja“ vis dar reaguojama su didžiuliu nustebimu.
„Kai pradėjau Lietuvoje šokti, labiausiai susidomėjo tie, kurie lankėsi užsienyje arba domisi Rytų kultūra. Vieniems iškart patinka, kiti žiūri neigiamai. Mūsų šalyje prie visko reikia pamažu priprasti – taip, kaip pripratome prie bananų ir alyvuogių skonio“, – juokavo R.Morkūnienė.
Moteris pastebėjo, kad emocingiau į rytietišką šokį reaguoja vyresnio amžiaus moterys, o nereta mergina į šokėją žvelgia kaip į konkurentę. „Kartais net savo vaikinams akis uždengia per pasirodymą. Ir vyrai labiau atsipalaidavę būna tuomet, kai šalia nėra draugių“, – apie lietuvišką publiką sakė pašnekovė.
Vyrai – geresni
Anot R.Morkūnienės, Lietuvoje kol kas nėra įprasta matyti pilvo šokėją vyrą, nors jie šoka neką prasčiau už moteris. Rugsėjo pabaigoje Londone vykusiame pilvo šokėjų kongrese dalyvavusi moteris tvirtino, kad ten teko būti vyrų vestose rytietiškų šokių pamokose.
„Norėčiau, kad šių šokių mokytų tik vyrai. Jie skiria daugiau dėmesio moteriai, geriau išaiškina. Galbūt lengviau bendrauti būna todėl, kad atsiranda ypatinga vyro ir moters harmonija“, – teigė pašnekovė. Rytietišką šokį atliekantis vyras tikrai netampa moterišku, jeigu toks nėra, o klubus moka judinti tiesiog fantastiškai – net striptizo „ereliams“ jie nosį nušluosto.
„Sekundei“ pasidomėjus, ar lietuvaičiai taip pat galėtų šokti pilvo šokius, R.Morkūnienė teigė, kad bent jau turėtų pabandyti. „Galbūt stiprioji lytis mano, kad tai moteriška, tačiau reikėtų labiau pasidomėti – teigiama, kad šio šokio pradininkai ir buvo vyrai. Nors lietuviams labai trūksta temperamento“, – tikino šokių mokytoja.
Pašnekovė rytietiškų šokių meną rekomendavo visiems, norintiems išbandyti kitokį, kiek neįprastą laisvalaikio praleidimo būdą – pilvo šokis yra galimybė ne tik pabūti kažkuo kitu, bet ir atrasti savyje pačiam nežinomų savybių.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Viena iš pirmųjų į Lietuvą pilvo šokį
„atgabenusi“ panevėžietė Raminta Morkūnienė teigė, kad kriterijų jam nėra –
šokti gali bet kokio amžiaus ir išvaizdos moteris ar vyras.
