Ar D. Rimšaitės pečius gobs kita trispalvė?
Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės išvykimas į Rusiją prieš Naujuosius tapo bomba. Vieni sportininkę pasmerkė kaip tautos išdavikę, kiti ją teisina. Tačiau ši istorija turi ir kitą, dar nemalonesnę potekstę. Tai – klausimas, ar sportą pamiršusi Lietuva netaps savotiška aukšto lygio atletų donore kitoms šalims?
Lietuvos sportininkai ir anksčiau užsimindavo apie galimybes, o kartais – net esą apie rimtus ketinimus atstovauti kitoms valstybėms. Iš pastarųjų atvejų prieš kelerius metus bene rimčiausiai aidėjo treko dviratininkų su Tomu Vaitkumi priešakyje grasinimai pulti į Kazachstano glėbį.
Tuomet, po konflikto su Lietuvos dviračių sporto federacija, buvęs šalies rinktinės treneris Algirdas Vaitkus pasakojo apie labai rimtas derybas su kazachais, tačiau galiausiai istorija buvo pamiršta, o T. Vaitkus vėl pradėjo važiuoti su Lietuvos marškinėliais.
Būta ir kitų panašių atvejų. Atstovauti Katarui grasino plaukikas Rolandas Gimbutis, prieš gerą dešimtmetį apie Izraelį buvo prabilęs irkluotojas Alvydas Duonėla, neseniai pasiūlymus plaukti su Azerbaidžano arba Kazachijos vėliava Lietuvos žiniasklaidai minėjo kitas irkluotojas Tomas Gadeikis.
Visais šiais atvejais suveikė lietuviška patarlė apie tą šunį, kuris daug loja, bet nekanda.
D. Rimšaitės sprendimas atstovauti Rusijai tapo netikėtu ir labai giliu įkandimu. Iki tol viešumoje apie tokius ketinimus net neužsiminusi 22 metų pasaulio vicečempionė apie savo sprendimą Lietuvai pranešė jau nuvykusi į Rusiją.
Sportininkė nepasivargino įspėti ir tų žmonių, su kuriais labai daug laiko praleido nuo 2001 m., kai, būdama trylikametė, nusprendė išbandyti penkiakovę, – trenerių, kolegų, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) vadovų.
„Blogiausia, kad Donata su mumis visko normaliai neaptarė. Todėl ir reakcija buvo visai kitokia, viską priėmėme kur kas skaudžiau“, – pripažino LŠPF generalinis sekretorius ir vienas D. Rimšaitės trenerių Viačeslavas Kalininas.
Tačiau vėliau ėmė aiškėti, kad D. Rimšaitės sprendimas nebuvo toks netikėtas, bent jau kai kuriems sporto žmonėms. Pati sportininkė, aiškindama savo motyvus palikti Lietuvą, 15min.lt pripažino, kad jau anksčiau susimąstydavo, ar iš viso verta aukoti savo sveikatą dėl tokio menko įvertinimo.
Šiuos dalykus (buvusi) Lietuvos olimpinė viltis vasarą aptarė su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovais. Sporto vadovai pasistengė sureaguoti į nepritekliais besiskundžiančios penkiakovininkės prašymus – jai buvo išrūpinta Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) Solidarumo fondo stipendija (800 JAV dolerių), padidintos išmokos Lietuvoje.
Viską sudėjus, D. Rimšaitė pastaraisiais mėnesiais gaudavo Lietuvos sportui tikrai solidžią sumą – apie 6 tūkst. litų. Beje, šie skaičiai į viešumą pateko visai neseniai, nes jų skelbti nepageidavo pati sportininkė. Pavyzdžiui, V. Kalininas, kalbėdamas su IQ, šių skaičių dar nežinojo ir spėjo, kad penkiakovininkei per mėnesį būdavo išmokama po 3–4 tūkst. litų.
Tačiau ir tie 6 tūkst. litų atrodo ašaros prieš tai, ką D. Rimšaitei gali pasiūlyti Rusija. „Mes negalime ir niekada negalėsime varžytis su sporto supervalstybėmis – JAV, Rusija, Vokietija. Suprantama, kad ten Donatai gali mokėti kelis kartus didesnį atlyginimą, o treniruočių sąlygos skiriasi kaip diena nuo nakties“, – pabrėžė V. Kalininas.
Kalbama, kad rusai Lietuvos sportininkei pažadėjo 10 tūkst. litų viršijantį mėnesinį atlygį ir idealias treniruočių sąlygas. Visa tai dėl to, kad D. Rimšaitė sublizgėtų 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse. Tačiau kol kas neaišku, ar penkiakovininkė apskritai galės dalyvauti olimpiadoje.
Kova dėl Londono
LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas D. Rimšaitės istorijoje demonstruoja išskirtinį principingumą. Tai – suprantama. Šis sporto vadovas nemažai ir asmeniškai prisidėjo prie to, kad būtų išpildyti išskirtiniai penkiakovininkės pageidavimai. Bet vietoj padėkos sulaukė skaudaus smūgio į nugarą.
D. Rimšaitė jau pradėjo Rusijos pilietybės įgijimo procedūras, tačiau iki Londono žaidynių gali likti prie suskilusios geldos. Kad galėtų startuoti olimpiadoje su Rusijos vėliava, penkiakovininkei reikia LŠPF, Tarptautinės penkiakovės federacijos (UIPM), IOC ir LTOK leidimų. A. Poviliūnas užtikrino, kad LTOK tokio leidimo D. Rimšaitei neduos.
Tai reiškia, kad 2008 ir 2009-aisiais pasaulio taurės laimėtoja Rusijai olimpiadoje pagal galiojančią tvarką galės atstovauti praėjus 3 metams po pilietybės gavimo – taigi nebent 2016 m. Rio de Žaneire.
Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos taisyklės – gerokai liberalesnės. Formaliai jose yra reikalavimas, kad kitos šalies rinktinei sportininkas gali atstovauti tik praėjus metams nuo paskutinių varžybų su gimtosios valstybės vėliava.
LŠPF jau išsiuntė raštą į tarptautinę federaciją reikalaudama neleisti D. Rimšaitei startuoti svarbiausiose varžybose, taip pat – ir Londono olimpiadoje. Tačiau LŠPF generalinis sekretorius V. Kalininas netiki, kad Lietuva gali ką nors pakeisti.
„Viskas priklauso nuo to, kaip tarptautinė federacija įvertina kiekvieną konkretų atvejį. Taisyklėse nurodytas metų pereinamasis laikotarpis, bet vertinama žmogiškai, visada atsižvelgiama į sportininko interesus“, – aiškino V. Kalininas.
D. Rimšaitė taip pat tikisi jau šiemet atstovauti Rusijai svarbiausiose sezono varžybose – pasaulio ir Europos čempionatuose, pasaulio taurės etapuose. „Kažin ar Lietuvai pavyks sukliudyti man naujajame sezone atstovauti Rusijos rinktinei. Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacija turi nemažą politinį svorį pasaulinėje arenoje, o ir įstatymiškai prie manęs neprikibsi“, – Rusijos agentūrai „R-Sport“ sakė D. Rimšaitė.
V. Kalininas dar išsaugo mažytę viltį, kad talentinga penkiakovininkė persigalvos. Pavyzdžiui, dėl to, kad, griuvus planams dėl Londono olimpiados, rusai neteks paskatų investuoti į sportininkę.
Skirtingai nei A. Poviliūnas, LŠPF generalinis sekretorius nuoskaudos D. Rimšaitei nejaučia. „O kodėl kalbama tik apie ją? Kodėl pamirštamas Žydrūnas Ilgauskas, kuris nežaidžia rinktinėje, arba tie, kurie nevažiavo į pasaulio krepšinio čempionatą? Kodėl mes nekalbame apie tūkstančius medikų ar kitų specialistų, kurie baigę mokslus išvažiuoja iš Lietuvos?“ – paprašytas įvertinti D. Rimšaitės poelgį klausimų lavina atsakė V. Kalininas.
Priimti? Nė už ką
D. Rimšaitės dramos šviesoje pro daugumos akis praslydo tai, kad Lietuvos moterų šiuolaikinės penkiakovės rinktinė neteko ir Julijos Kolegovos. Tiesa, 26-erių sportininkė niekur nepabėgo, o tiesiog sugrįžo į tėvynę – Rusiją.
Rusijos rinktinei tuo metu nereikalinga tapusi J. Kolegova į Lietuvą atvyko 2007 m., o 2008-aisiais kartu su D. Rimšaite ir Laura Asadauskaite laimėjo Europos čempionato komandines ir estafetės varžybas.
V. Kalininas pripažino, kad LŠPF J. Kolegovai tiesiog nieko negalėjo pasiūlyti – nei būsto, nei Lietuvos pilietybės, taigi ir progos dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Todėl iš auksinės Lietuvos rinktinės liko vienintelė L. Asadauskaitė, grįžtanti po motinystės atostogų. „Turime talentingų jaunų sportininkių, bet praeis laiko, kol iš naujo subursime pajėgią komandą“, – dėl dvigubos netekties apgailestavo V. Kalininas.
J. Kolegova tapo dar viena savo šaliai nereikalinga sportininke, kurios Lietuva nepanoro priglausti po savo sparnu. 2006 m., nepaisant visos krepšinio visuomenės prašymų, tuometis prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka nesuteikė Lietuvos pilietybės JAV krepšininkei Katie Douglas.
Karštos diskusijos dėl pilietybės instituto Lietuvoje virė ir toliau, bet per trejus metus iškreipta padėtis taip ir nebuvo sutvarkyta. Būtent 2009-aisiais pilietybės negavo amerikietė šokėja ant ledo Katherine Copely, kuri su partneriu Deividu Stagniūnu turėjo atsisveikinti su svajone čiuožti Vankuverio olimpinėse žaidynėse.
Dabar Lietuvai gresia atvirkštiniai procesai. Užuot sportininkai prašęsi atstovauti Lietuvai, gali būti, kad D. Rimšaitė tėra tik pirmoji kregždė, o šalies sportui gresia rimtas talentų nutekėjimas į užsienį.
Išleisti? Kodėl gi ne
Lietuvos elito sportininkai, išgirdę apie D. Rimšaitės sprendimą, jos nesmerkė. Atvirkščiai – daugelis kolegę pateisino, o kai kurie net pripažino, kad rimtai svarstytų tokius pasiūlymus, jei tik jų sulauktų. Dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna prisipažino nenustebsiantis, jei D. Rimšaitės atvejis būtų tik talentų nutekėjimo pradžia.
„Galima labai daug kalbėti apie patriotizmą ir meilę Lietuvai, ir šia prasme D. Rimšaitės poelgio negalima pateisinti. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Galima pagrįstai svarstyti, kad šis pasitraukimas yra valstybės požiūrio į sportą pasekmė. Jei mes ir toliau nieko nedarysime, šis pavienis atvejis gali tapti skausminga tendencija“, – IQ pažymėjo Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Žilvinas Šilgalis.
Paradoksalu, bet D. Rimšaitės išvykimas į Rusiją gali duoti ir gerų rezultatų. Ž. Šilgalio nuomone, tai – geriausia proga aukščiausiems valstybės vadovams pagaliau atsigręžti į sportą. „Nereikia kalbėti apie Rusiją ar JAV. Mes labai toli atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos. Sportas yra visiškai pamirštas ir kaip sveikatos ugdymo, ir kaip šalies vardo garsinimo būdas. Kiek mes investuojame į įvaizdžio strategijas? Ir kiek naudos būtume gavę, jei D. Rimšaitė Londone būtų atsistojusi ant nugalėtojų pakylos su trispalve?“ – retoriškai klausė IQ pašnekovas.
Ž. Šilgalis pripažino labiausiai besibaiminantis, kad Lietuvos neištiktų kai kurių Afrikos šalių likimas, kai išauginami sportininkai vėliau medalius skina su kitų valstybių vėliavomis.
Chrestomatinis sporto donorės pavyzdys – Kenija. Iš šios Afrikos šalies dėl prastų sąlygų pirmiausia į Daniją pabėgo Wilsonas Kipketeras, paskui į Katarą – Stephenas Cherono (Saifas Saaeedas Shaheenas), į JAV – Bernardas Lagatas. Visi šie bėgikai nepabūgo sankcijų (W. Kipketeras turėjo praleisti 1996 m. Atlantos olimpiadą – red. past.) ir savo naujosioms „tėvynėms“ vėliau iškovojo krūvą medalių.
Mūsų šaliai, kuri aukščiausio meistriškumo sportininkus ir taip gali suskaičiuoti dviejų rankų pirštais, Kenijos likimas būtų katastrofa. D. Rimšaitės elektrošokas Lietuvos sportui – labai reikalingas ir pačiu laiku. Tik klausimas, ar jo užteks tam, kad širdis pradėtų plakti normaliu ritmu?
